Prieš ketverius metus iš Kauno į sostinę persikėlusi Gabrielė save vis dar vadina kauniete, bet ateitį sieja su Vilniumi.
„Dabar ir Kaune atsiranda smagių, stilingų vietų pasilinksminti”, – džiaugiasi mergina.
Ketvirtame kurse Vilniaus universitete lietuvių filologiją studijuojanti Gabrielė įsitikinusi: išsilavinimas reikalingas visoms moterims, nesvarbu, ar jos gražuolės, ar ne.
Vos baigusi vidurinę mokyklą G. Martirosianaitė turėjo aiškų planą: lietuvių filologijos bakalauro studijos ir žurnalistikos magistrantūra. Šio plano ji ir laikosi.
– Anksti pradėjote užsidirbti duonai. Buvote manekenė, tačiau šią karjerą nutraukėte. Ar nesigailite?
– Tuomet buvau 16-metė. Nusiunčiau nuotrauką į modelių agentūrą ir netrukus išvykau į Japoniją, vėliau – į Tailandą. Viskas įsisuko labai greitai. Iki 17-os ir konkurso „Mis Lietuva” daugiau kaip pusę metų praleidau keliaudama.
Ketinau studijuoti užsienyje ir tęsti modelio veiklą. Tačiau įstojau į universitetą Lietuvoje ir nebenorėjau apleisti mokslų, keisti planų.
Dabar nesigailiu, kad neišvažiavau, nelėkiau išdegusi akis.
– Kodėl panorote tapti žurnaliste?
– Baigdama vidurinę jau žinojau, kokios profesijos sieksiu. Turėjau nuostabų lietuvių kalbos mokytoją. Jis mane ir įkvėpė, lėmė mano apsisprendimą.
Mokykloje man puikiai sekėsi visi dalykai. Svajojau net apie medicinos studijas.
Tačiau pradėjusi keliauti, susipažinusi su naujais žmonėmis supratau, kad man labai patiktų ir tiktų žurnalistika. Taigi pasirinkau ne itin populiarias lietuvių filologijos studijas ir tuo džiaugiuosi.
– Neseniai pradėjote dirbti viename interneto portale, esate atsakinga už pramogų skiltį. O ar galėtumėte rašyti apie ekonomiką, sportą?
– Pramogos man, pačiai atėjusiai iš to pasaulio, karjeros pradžioje puikiai tinka.
Jei norėsiu, tapsiu kitos srities žurnaliste. Tam reikia tik noro, entuziazmo, papildomų žinių. Mano mama ekonomistė, finansų analitikė. Tad jei sumanyčiau pasukti į ekonomikos sritį, turėčiau puikią mokytoją.
– Pramogų pasaulyje atsidūrėte prieš ketverius metus. Kas jus tada pastūmėjo į konkursą „Mis Lietuva”, kurį laimėjote?
– Puikiai prisimenu tą šeštadienio rytą, kai tėtis vartė „Lietuvos ryto” dienraštį ir pamatė skelbimą, kuriame merginos buvo kviečiamos atvykti į konkurso „Mis Lietuva” atranką. Tėtis man pasiūlė ten dalyvauti.
„Tikrai ne!” – atkirtau jam. Man atrodė, kad neturiu pakankamai pasitikėjimo savimi. O tėtis toliau įkalbinėjo, prašė tai padaryti dėl mamos. Savo tėvams esu gražiausia ir geriausia. Jie manimi tikėjo.
– Kaip ši pergalė pakeitė jūsų gyvenimą?
– Kaip gyvenčiau dabar, jei ne tas skelbimas? Būčiau tokia pati – tuo neabejoju. Tačiau neturėčiau tokios patirties, kokią gavau konkurse ir po to.
Dabar aplink mane būtų kiti žmonės. Pati tikrai nebūčiau bandžiusi susipažinti su pramogų pasaulio atstovais – visais tais, kurie šiandien yra mano bičiuliai.
Nesistengiu atkreipti į save dėmesio, nemėgstu išsišokti, apnuoginti kūno, kaip dabar populiaru.
– Jei visiškai apsinuogintumėte arba kurtumėte intrigas, taptumėte dar populiaresnė, dar daugiau apie jus kalbėtų.
– Ar man to reikia? Ką man tai duos? Nenoriu sulaukti neigiamo požiūrio. Mano kūnas – intymi erdvė, nenoriu jo atvirai rodyti.
Išlikti žinomam kur kas sunkiau, jei tai darai ne skandalais ar vulgarumu. Vienas skandalas, kitas, ir reitingai kyla. Bet man atrodo, kad taip elgtis nedera. Man patinka žmonės, kurie kelią skinasi gerais darbais, talentu.
Jei kas nors pasakė, kad yra geriausias, mano akyse jis toks netaps. Epiteto „geriausias” reikia nusipelnyti.
– Juk ir jūs visus metus buvote gražiausia.
– Per vieną naktį tapau šiek tiek atpažįstama, o mano pavardė, nors ir sunkiai įsimenama, skambėjo žmonių lūpose.
Bet grožis – subjektyvus dalykas, aš tikrai niekada neriečiau nosies ir nesijaučiau gražiausia.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
