Nuo kokių aštuoniolikos metų lioviausi aklai tikėti tiek moterų, tiek vyrų nuoširdumu. Aš net mintyse stengiausi nekonspektuoti tam tikrų dalykų, kurie buvo labai skausmingi.
Mano Zodiako ženklas – Skorpionas. Žmonės, gimę po šiuo ženklu, yra jautrūs, jausmingi, skaudžiai išgyvena apgaulę, nenuoširdumą.
Mokyklos laikais naiviai ir aklai pasitikėjau draugėmis, o bėgant metams mano nuojauta aštrėjo, sugebėdavau greičiau perprasti žmones.
Didelę palaimą, savotišką užuovėją nuo gyvenimo vėtrų man teikia sodyba, kurią įsigijau prieš septynerius metus. Labai skrupulingai ieškojau vietos, kur galėčiau pasislėpti ir susigrąžinti vidinę harmoniją.
Poilsis sodyboje, bendravimas su savo dukterimis, kurios mane priima tokią, kokia esu, teikia didelę atgaivą.
Nusivylimai, patirtas skausmas ne tik palieka žaizdų, bet ir augina, stiprina žmogų.
Visada reikia atleisti tiems, kurie įskaudino, nors tai padaryti labai sunku. Kitu atveju susikaupęs skausmas kartais virsta pykčiu, kuris neigiamai veikia gyvenimą, asmeninius santykius.
Mane stiprina ir muzika, knygos. Kartais nueinu į bažnyčią, nors mano santykis su Dievu yra išskirtinis. Man atrodo, kad tikiu viskuo, kas vyksta šventovėje, bet kartais, kai pasižiūriu į ten esančius žmones, noriu pasitraukti nuo bažnyčios sienų ir atsiduoti vidiniams apmąstymams.
Išoriškai gali atrodyti, kad esu spygliuota, tačiau mano vidus trapus ir pažeidžiamas – visą gyvenimą stengiuosi užsiauginti storą odą. Šiek tiek pavyko, nors visada atsiranda už mane gudresnių žmonių, kurie moka prasibrauti pro mano odą ir lyg durklu įduria į širdį.
Scenoje esu tikra, visos mano emocijos kaip ant delno. Viena vertus, tai yra gerai, kita vertus, ne.
Atsiverdama kartais jaučiuosi tarsi būčiau be išorinės apsaugos. Tada esu pažeidžiama.
Dabar mano jausmuose – štilis. Taip man yra saugiau. Aš sąmoningai pabėgau nuo prieš tai buvusio, emociškai dramatiško gyvenimo tarpsnio.
Ar bijau, kad vėl galiu nudegti meilės liepsnose? Gal ir yra baimės. Bet jei sutikčiau žmogų, kuris priimtų mane tokią, kokia esu, nebandyčiau gniaužti savo jausmų.
Labai bijau rafinuotų melagių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, kurie visuomenėje turi autoritetą, bet bendraudami su moterimis yra paskutiniai šikniai. Tokių dviveidžių yra nemažai.
Savo dukterims sakau: jos turi užsiauginti storą odą ir žinoti, kad aplink gyvena ne tik geri žmonės. Dabar jas supa meilė, supratimas, dėmesys, bet visada taip nebus.
Ką norėčiau pakeisti savo pačios charakteryje? Anksčiau neretai grauždavausi, kodėl taip giliai į širdį įsileidžiu žmones, kodėl jais pasitikiu. Tačiau kaip gyventi be pasitikėjimo?
Buities mano gyvenime daug. Tarnų niekada neturėjau. Visada žinojau, kad mano dukterimis niekas taip nepasirūpins, kaip aš. Kartais vyresnioji duktė Agnieška man sako, kad turėčiau mažiau sukiotis virtuvėje ir daugiau dėmesio skirti sau. Bet man svarbu, kad namų židinys būtų jaukus.
Dabar žiema ir mielai rogėmis nusileisčiau nuo kalno. Seniai tai dariau. Mano jaunėlė Patricija jau keturiolikmetė. Dabar ji sunkiai su manimi bendrauja. Nepajutau, kaip laikas pralėkė. Kartais Patriciją dar noriu prisiglausti, bet ji sako: „Mama, aš užaugau.”
2013-ieji – Gyvatės metai. Tai yra mano metai. Linkiu sau sutikti artimą žmogų.
Tada, kai mano dukterys jau užaugo, kai mano oda sustorėjo, kai jau galiu atskirti pelus nuo grūdų, kai ne taip skauda draskomą sielą, aš vėl galiu pabandyti atsiduoti jausmams.
Mes patys meilę paverčiame kančia arba palaima. Kartais gerai nepažindami žmogaus susidedame savo drabužius į svetimą spintą, nors ten jie nedera.
Linkėčiau sau ir kitiems šiemet sutikti būtent tuos žmones, su kuriais galima sąžiningai žaisti gyvenimo šachmatais ir išgyventi kiekvieną dieną be skausmo, be nusivylimo.
Kai sutinki savo žmogų, ir kančia nebaisi, ir palaimos būna daugiau, ir nereikia prievarta derinti savo drabužių prie tų kitų, nederančių.
