Artūras man pasipiršo vos po 72 valandų pažinties. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Vos jis man pasipiršo, išskridau į Italiją, nes jau buvau susiplanavusi kelionę.
Artūras bijojo, kad mane praras, todėl iš paskos atskrido į Italiją.
Viskas vyko labai gražiai. Man pačiai buvo keista, iš karto nesutikau tekėti. Keliavome po Italiją, o grįžę ir apsigyvenome kartu. Vėliau gimė dvynukės Eglė ir Ieva. Mes tapome šeima.
Paklausta, kur reikia ieškoti vyro, kuris pasipirštų vos po kelių dienų pažinties, siūlau vykti į George’o Michaelo koncertą.
Būtent į šio britų atlikėjo pasirodymą Lenkijoje važiavau kartu su savo draugais. Sėdėjau vienoje mašinoje su savo būsimu vyru, daug bendravome. Taip ir tapome artimi.
Planuojame vestuves, tačiau nuolat aplinkybės susiklosto taip, kad jos vis neįvyksta. Greičiausiai turi įvykti kokia nors ekstremali situacija, kad mes susituoktume.
Ačiū Dievui, mūsų tėvai neverčia kuo skubiau tai daryti.
Mes su Artūru dažnai pasvarstome, ar leisime savo dukterims tapti manekenėmis. Viskas priklauso nuo to, kaip susiklostys jų gyvenimas.
Tikrai neleisiu savo dukterims pradėti modelio karjeros taip anksti kaip aš. Buvau vos trylikos metų, kai įsisukau į mados pasaulį.
Galėčiau jas apsaugoti nuo tam tikrų dalykų. Todėl dukterų karjeros amžių šiek tiek ribočiau.
Savo darbo dieną susiplanuoju taip, kad turėčiau laisvo laiko šeimai.
Keliuosi pusę šešių ryte, tada mankštinuosi. Žadinu vaikus, ruošiu šeimai pusryčius, vėliau važiuoju į darbą, kur laukia daugybė fotosesijų.
Iki išnaktų nedirbu, tad spėju iš darželio pasiimti dukreles.
Man šeima yra labai svarbi, todėl savaitgaliais irgi nedirbu, jie yra skirti šeimai. Tada vaikštome į teatrus, važiuojame į žirgyną, turime tradiciją kiekvieną sekmadienį lankyti tėvus.
Taip jau ketveri metus iš eilės kiekvienas sekmadienis yra tėvų diena.
Gyvenu sportiškai, domiuosi sveika gyvensena. Man patinka kasdien keltis pusę šešių ryto, kiaurus metus maudytis ežere, mėgstu slidinėti.
Jei pasitaikytų proga, nepasakyčiau „ne” ekstremaliajam sportui. Visuomet norėjau išbandyti šuolį parašiutu. Tačiau pagimdžiau vaikus, ir kažkas mane sulaiko nuo to. Tikriausiai atsakomybė.
Niekuomet nesergu, nes esu užsigrūdinusi. Grūdinu ir savo atžalas.
Man tenka ir pozuoti fotosesijose, ir jas organizuoti, ir būti grožio konkursų komisijos nare. Negaliu pasakyti, kuri mados pasaulio pusė patinka labiau.
Aš myliu savo darbą. Kiekvieną dieną einu į darbą, o širdyje – geras jausmas. Ir nesvarbu, kokia sunki būtų diena, tai, ką aš darau, man labai labai patinka. Todėl ir stresines situacijas išgyvenu lengviau.
O streso darbe būna, juk turiu valdyti verslą, galvoti apie savo darbuotojus, jų atlyginimus, rūpintis plėtra.
Atsidavimas darbui mane veda į priekį. Ar gali išaušti tokia diena, kai nuspręsiu keisti darbo sritį? Ne. Turiu viską, ko kada nors siekiau, ir esu patenkinta tuo, ką darau.
Nežinau, kodėl Lietuvoje tiek daug susiraukusių žmonių. Gal jie ką nors daro blogai? Reikia džiaugtis tuo, ką turi. Dauguma žmonių to nemoka. Mus to išmokė užklupusi krizė.
Mes su vyru nemokėjome džiaugtis tuo, ką turime, ir norėjome turėti daugiau – geresnių mašinų, geresnių daiktų... Tačiau krizė viską sustatė į vietas. Ji išmokė vertinti tai, ką turime tik mes patys.
