Susitikti pokalbio sutariu su Violeta. Tačiau į kavinę įžengia abu sutuoktiniai.
„Aš tik palydėjau žmoną”, – šypsosi Vilius.
Tačiau Violeta nusijuokia: moteriškai pasikalbėti bus sunkiau – vyras tikrai netylės visą pokalbį.
Sutuoktiniai trumpai pasiguodžia, kad yra mažai miegoję, tačiau čia pat pajuokauja, jog grimas – visagalis. Mat po susitikimo pora vyks į televizijos labdaros koncerto filmavimą.
„Tik neklauskite, kur esame dingę”, – iškart tarsi perspėja Vilius ir čia pat priduria, kad juodu tiesiog retai rodosi televizijos laidose.
Pora dalyvauja tik tose, kurios jai patinka.
„Štai Zvonkus vis paskambindavo, kvietė padainuoti laidoje, kur Radžis ieškojo žmonos. Po paskutinės mano žinutės jis atsiuntė šypsenėlę. Suprato, kad nepavyks įkalbinti”, – prasitarė Vilius.
– Televizija – viena galingiausių vedlių populiarumo link. Jei jūsų neliks ten, gal ir šlovė išblės? Pavyzdžiui, interviu vengiančiai Šorenai teko atšaukti koncertus, nes neišpirkti bilietai.
Vilius: Manau, kad tie, kurie norėjo išgirsti jos dainas, į koncertus ėjo anksčiau.
Prasidėjo manija muziką įvilkti į spalvotą popieriuką ir ją parduoti kaip prekę. Žmonėms nebeįdomu gyvas garsas, geras balsas.
Žmonės, eidami į koncertus, dažnai perka katę maiše – išreklamuotą produktą, net nežinodami to atlikėjo muzikos, vokalisto sugebėjimų.
Gal todėl klausytojai nebesilanko tuose pačiuose koncertuose antrą kartą. Jie juk supranta, kad tai – išpūstas burbulas.
Taip, televizija, žiniasklaida yra didelė jėga populiarumo link, bet mes manome, kad kas per daug, tas nesveika. Kartais susidomėjimas dainomis atsiranda ir tada, kai nuolat nešmėžuoji ekrane.
Anksčiau sakė, kad krizė visus muzikantus sudėlios į savo vietas, nes žmonės neis į bet kieno koncertus. Krizė išgrynins publiką. Tačiau taip nenutiko. Visada buvo ir bus populiarių grupių, žiopčiojančių pagal fonogramą. To tiesiog reikalauja dabartinė vartotojiška visuomenė. Man baisu.
Violeta: Žmonės nebemąsto – ima tai, kas pasiūloma ant padėklo. Tokią tendenciją pastebime ir vakarėliuose. Užsakovui svarbu pasigirti, kas dainavo jų vakarėlyje, o ne iš tiesų pasiklausyti geros muzikos. Daug žmonių dabar tam abejingi.
Vilius: Kiek visur netikrumo. Šalia Violetos pavardės po nuotrauka parašyta dainininkė. Kitame puslapyje – projektas „ŠarkA”, taip pat dainininkės!
Vadinkime viską tikrais vardais – verslininkėmis, manekenėmis, tiesiog gražiomis merginomis. Dainavimo reikia mokytis, turėti Dievo dovaną. Lietuva tapo iškreiptu veidrodžiu.
– Ar jus kvietė į televizijos šokių projektą ar vadovauti Klaipėdos chorui projekte „Chorų karai”?
Violeta: Taip, pernai kvietė. Kodėl atsisakėme? Mums netiko sąlygos. „Chorų karuose” viską turi daryti pats: nuo dainų iki rėmėjų ieškojimo. O į šokius jau nebekviečia. (Šypsosi.)
Vilius: Esu dirbęs su chorais, todėl man būtų įdomu. Tačiau tapti ir vadybininku, ir aukle nenoriu. Suprantu, kad mums reikalinga televizija, tačiau ne iki tokio absurdo.
Prisigamina patys tų žvaigždučių, tegul jos ir vadovauja chorams.
– Ar pramogų pasaulyje turite draugų? Ar visur čia – tik iškreiptas veidrodis?
Violeta: Tokių tikrai yra. Mes gerai sutariame su Alanu Chošnau, Merūnu Vitulskiu, Česlovu Gabaliu. Seniai esu pažįstama su Rūta Ščiogolevaite. Jei randame tų pačių pažiūrų ir panašiai mąstantį žmogų, puikiai sutariame.
Vilius: Lukas Pačkauskas iš „Kastanedos”, Linas Adomaitis. Draugais jų vadinti gal nereikėtų, bet gerais pažįstamais, su kuriais smagu pabendrauti vakarėliuose, – drąsiai.
– Ar patys dabar gyvenate iš koncertų?
Violeta: Taip, ir jų nemažėja. Vasarį turėsime šešis koncertus užsienyje.
Vilius: Mums su vadybininkais dalintis nereikia, tad honoraras lieka mums, šeimai.
Vadybininko ieškojome, vis dar ieškome, bet jų Lietuvoje nėra daug. Norėtųsi, kad žmogus atsiduotų savo darbui, o ne tik mokėtų pakelti telefono ragelį. Tokių jau turėjome.
– Kol dainavote atskirai, jūsų muzika gerokai skyrėsi.
Violeta: Taip, o dabar radome tą aukso viduriuką, kuris tinka mums abiem. Žinoma, būna visko. Kartais atmetame dainą vien dėl to, kad ji nepatinka man.
– Kartu esate septinti metai. Kiek pasikeitėte vienas dėl kito, kiek reikėjo prisitaikyti?
Vilius: Dar telpu į vestuvinį kostiumą, tad viskas gerai. (Juokiasi).
Violeta: Reikėjo nugludinti kampus, apsišlifuoti. Manau, kad jaunuoliai lengviau ir paprasčiau tuos kampus nugludina. O kai esi subrendęs ir gyveni nusistovėjusį gyvenimą, yra sudėtingiau. Bet mums pavyko! Ar ne?
Vilius: O aš manau priešingai: suaugusiam žmogui lengviau prisitaikyti, subrendęs rodo mažiau kvailų ambicijų. O jei būtum jaunesnis, išeitum, mestum.
O mes jau suprantame, kad dėl smulkmenų neverta draskytis. Ir tie kampai gludinami lengviau.
Violeta: Manydavau, kad žmonės nesikeičia. Dabar žiūrėdama į save ir į Viliaus draugus pastebiu, kad keičiasi. Kai kuriuos vyrus keičia žmonos.
O aš nenoriu Viliaus keisti. Jis – labai vyriškas, šeimos galva. Man nereikia paklusnaus šuniuko.
Vilius: Oi, tas amžiaus skirtumas... Kodėl apie tai neklausiate?
– Laukėte klausimo apie tai, kad garsios moterys renkasi jaunesnius vyrus?
Vilius: Čia amžinas klausimas! Kaip ir tas, kur esame dingę.
Violeta: O kodėl niekas nekalba apie tai, kad jaunos merginos renkasi į tėvus tinkančius vyrus. Negi tai norma?
Vilius: Ir kalba apie tai, ir rašo. Tačiau mūsų ketverių metų skirtumas yra niekas, palyginti su, tarkime, 20 metų skirtumu. Mes gimėme tame pačiame dešimtmetyje, mums patinka ta pati muzika, abu buvome spaliukai, pionieriai.
Mes savo kampus sėkmingai apgludinome. Dabar reikia dildyti vaikų kampus, ragus.
– Violeta, sakėte, kad Vilius – šeimos galva. Ar visuomet jam nusileidžiate?
Violeta: Abu esame ožiai, ant tiltelio surėmę ragus. Aš, moteris, vadovaujuosi emocija. O Vilius mane dažnai palaužia sausais logiškais faktais.
Vilius: Juk negali būti, kad visam pasauliui yra juoda, o tau tą dieną – balta.
Violeta: O man balta, ir taškas. Štai pavyzdys. Į mažą salą nusileidžia lėktuvas. Keleivius pasitinka moterys, kurios patarnauja vyrams, plauna jiems kojas. Kaip tai vertinti?
Europietės pasipiktina, pradeda kalbėti apie nelygybę, diskriminaciją. O, pasirodo, tą dieną, vieną kartą per metus, saloje yra šventė, kai moterys patarnauja vyrams.
Štai kaip nežinodami situaciją galime suprasti skirtingai. Nėra vien balta arba vien juoda. Galima matyti skirtingai. Aš esu tokia, bandau pateisinti, suprasti.
Vilius: Violeta visada bando pateisinti visus.
Grįžta dukra iš mokyklos gavusi iš fizikos penketą pagal dešimtbalę sistemą. Aš susiimu už galvos, o Violeta bando įžvelgti teigiamų dalykų. Sako, gerai, kad ne dvejetas.
Štai taip ir ginčijamės iki užkimimo. Užtat kaip smagu kelionėse, kaip greitai jos pralekia! Tik reikia rasti gerą temą ir galime nepastebėti, kaip nuvažiuosime į pasaulio kraštą.
– Tai gerai, nes sakoma, kad kai poros nebeturi pokalbių iki ryto, tada jau reikia sunerimti.
Vilius: Kalbų mums niekada netrūksta. Užsišnekame ir pamirštame, kad reikia eiti miegoti, kol mažoji neatbėgo ryte į lovą.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
