Kad galėtų dainuoti, Liora turi pabūti tyloje. Jos namuose neskamba muzika. Čia dabar čiauška vaikai.
Įsimintiniausi spektakliai jai – kai laukėsi sūnaus ir dukters.
„Juk buvau scenoje puikioje savo būsimų vaikų draugijoje!” – sako solistė.
Dabar ji labiausiai trokšta to, ko ir visos motinos – suderinti darbą ir motinystę. Praėjusiais metais moteris nedainavo, tad dabar lėtai vėl pratinasi prie darbo ritmo.
„Svarbiausia nenuvarginti balso, nes jis atpratęs nuo didelio krūvio. Kartu su fiziniu atsparumu reikia atgauti ir psichologinį imunitetą, kuris leidžia būti kūrybingai ir pasirodyti viešumoje.
Kai esi stiprus, lengviau priimi teigiamą kritiką ir atmeti negatyvią, kuri trukdo susikaupti ir eiti savo geidžiamu keliu.
Norėčiau, kad nauji darbai man būtų įdomūs iššūkiai, o publikai – maloni atgaiva.
Būtų puiku suderinti šeimos gyvenimą ir darbą taip, kad viską suspėtum. Bet visi dirbantys tėvai apie tai svajoja”, – kalbėjo dviejų vaikų motina.
Jos vyras – Paryžiuje gimęs, Londone užaugęs italas. Kaip sako Liora, jis verčiasi senamadiška profesija – vilnos apdorojimu. Tai vyras, su kuriuo susitikusi po darbo dienos lietuvė jaučiasi kaip per pasimatymą.
Liora jį nori vis labiau pažinti ir iš jo mokytis. Vis dėlto moteris įsitikinusi, jog reikia pabūti ir vienai, neleisti, kad kitas žmogus tave užgožtų ar tu jį.
Būtent toks požiūris ir dvasios tvirtybė Liorai padėjo pasirinkti tinkamą žmogų. Pora susituokė 2009-aisiais.
– Kaip jūsų gyvenimas pasikeitė sukūrus šeimą?
– Esu tas pats žmogus, tačiau su nauju atsakomybės jausmu, nes turiu šeimą. Tai ne tas pat kaip aukščiau ar žemiau padainuota nata. Nors visada atsakingai žiūrėjau į savo darbą, labai džiaugiuosi savo dabartiniu gyvenimu.
– Ar laikotės tradicijų, o galbūt norite ką nors nauja įdiegti savo šeimoje?
– Pagrindines vertybes ir tradicijas puoselėju neperžengdama sveiko proto ribų. Noriu, kad mano vaikai jaustų atsakomybę, pagarbą ir meilę sau ir kitiems.
Gyvenimas gali būti nuostabus, kai visos aplinkybės susiklosto palankiai. Bet jeigu taip nenutinka, gyvenimas vis tiek yra vertingas.
Labai tikiuosi, kad mano vaikai bus smalsūs, užaugs savarankiški. Svarbiausia, kad jie bet kokioje situacijoje rastų ką nors teigiama, teikiančio džiaugsmą.
– Kaip bendraujate su vyro šeima ir gimine – juk tam taip pat reikia skirti daug laiko ir energijos?
– Išteki ne vien už vyro, bet ir už jo šeimos. O šeimai reikia skirti daug dėmesio ir meilės.
– Ar buitis jus vargina?
– Ne, nevargina, negaliu skųstis. Kadangi niekada nedirbau reguliariai – tam tikromis valandomis, mano darbo ir poilsio dienos nelabai skiriasi. Visada mokydavausi, skaitydavau, veikdavau ką nors susijusio su darbu. Net nelabai laukdavau atostogų, nes toks gyvenimo būdas man tiko ir patiko.
Dabartinis gyvenimas yra kitoks, bet juk būnant mama niekas neduoda laisvadienių, tad dienos nelabai skiriasi. Net kai nebūnu namuose, galvoju apie vaikus.
Tik kai laukia koks nors projektas, tuomet turiu susikaupti ir savo su darbu susijusius norus bent trumpam iškelti aukščiau visko.
– Dabar daug vienišų moterų. Kodėl?
– Spėju, kad pagrindinė priežastis – išsilavinimas ir savo individualių poreikių išaukštinimas. Kai paragauji mažą gabaliuką pyrago, norisi dar daugiau. Taip ir dėl išsilavinimo – kai turi gerą, norisi jį tinkamai panaudoti. Tuomet ieškai vieno darbo, antro, trečio, sieki karjeros, o visa kita nustumi į antrą planą.
Pasaulyje vyksta tiek daug įdomaus ir dabar tai lengvai pasiekiama, tad norisi ieškoti vis ko nors nauja, siekti ko nors neįmanomo. Tai nuostabus jausmas, bet gyvenimas yra vienas ir nesuspėji visko nuveikti tinkamu metu ar tinkama tvarka.
Jeigu šeima nėra pirmoje vietoje, galima nepastebėti, kaip laikas prabėga, nes užsižaidi. Bet kiekvienas renkasi pats.
– Sakoma, kad santuoka – tai didelis darbas. Tuomet kodėl daug meno kūrinių – spektakliai, filmai, dainos, eilėraščiai, operos – nebyloja apie tai? Gal dėl to, kad padėtų mums pabėgti nuo tikrovės?
– Santuoka – milžiniškas darbas visais atvejais, tačiau tą darbą palengvina tinkamas partnerio pasirinkimas. Ir renkantis turi dalyvauti ne tik jausmai, bet ir protas.
Skamba neromantiškai, bet daugelis liautųsi į tai žvelgti pro rožinius akinius, jei tik suvoktų, kad šeimos iširimas – tai sudaužyta vaiko svajonė.
Meno kūrėjai visuomet ieško dramatinio konflikto, kuris prikaustytų žiūrovų dėmesį. O santuoka yra ilgas ir mažų niuansų pripildytas kelias, kurį sunku sutalpinti į kelis dainos posmelius ar kelių valandų spektaklį.
Galbūt laimingos santuokos tikrovė per daug kasdieniška scenai? Tačiau jeigu poros ir toliau skirsis tokiu tempu kaip dabar, daug žmonių gyvens vieniši, galbūt publika ateityje pradės ieškoti meno kūrinių, kurie santuoką išaukština kaip gražią iliuziją ir svajonę.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
