„Laikas bėga, o žmonės keičiasi. Tik nežinau, į kurią pusę aš keičiuosi”, – apie sprendimą vadovauti „Trimitui” ir radikaliai pakeisti savo gyvenimą pasakojo P. Vyšniauskas.
Jam už pečių – milžiniška džiazo muzikanto patirtis, daugybė festivalių ir projektų.
– Kas paskatino padėti saksofoną ir imtis orkestro? – pasiteiravo „Sostinė” žinomo muzikanto.
– Vieną dieną buvęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas pasikvietė pietų ir pasiūlė imtis vadovauti orkestrui.
Po savaitės pradėjau darbą.
Tačiau ilgai galvojau. Nelengva buvo apsispręsti iš esmės pakeisti per du dešimtmečius nusistovėjusį gyvenimo ritmą.
– Ko gero, teks užmesti saksofoną?
– Jis laukia manęs jau mėnesį. Vieną dieną bandžiau pagroti. Visai nieko. Dar zvimbia.
– Jau visų orkestro muzikantų veidus įsiminėte?
– Oi, ne. Dar kartais prabundu naktį ir bandau prisiminti, kokia vieno ar kito muzikanto pavardė. Susitikęs juos stengiuosi neiškraipyti pavardžių, kad žmogaus neįžeisčiau.
– Ar pačiam ne keista nuo džiazo persiorientuoti į pučiamųjų orkestro repertuarą?
– Muzikanto karjerą pradėjau būtent pučiamųjų orkestre. Iš pradžių vaikų muzikos mokykloje Plungėje, po to – Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje, Vilniuje – studentų orkestre, o su „Trimitu” pirmą kartą gastrolių į Mančesterį (Didžioji Britanija) buvau išvykęs 1989 metais.
Taigi muzikavimo orkestre esu persisotinęs.
Plungėje yra tekę groti net laidotuvių orkestrėlyje. Todėl ir galvojau ilgai – eiti dirbti į „Trimitą” ar ne.
Kita vertus, puikiai suprantu, kad manęs čia laukia gūdžiu sovietmečiu dvelkiančios darbo sąlygos – čia nėra net kompiuterio, nėra pinigų, o baldus irgi greitai galėsime į muziejų atiduoti. Daug ką reikia keisti.
– Anksčiau „Trimitas” buvo dažnas įvairių Vilniaus švenčių dalyvis, rengdavęs nuotaikingas orkestro eitynes. Ar gaivinsite šias tradicijas?
– Turiu noro, nes šiuo metu orkestras tapęs akompanuotoju, praradęs savo pagrindinę, atlikėjo, funkciją.
Pučiamųjų orkestro pavadinime jau pasakyta, kuo jis turi užsiimti.
– Ar orkestras turi visus instrumentus, kurių reikia?
– Kai per pirmąjį susitikimą su muzikantais paklausiau, ko trūksta, gavau instrumentų, vertų pusės milijono litų, sąrašą.
– Daug esate koncertavęs didžiųjų pasaulio šalių sostinėse. Ar įmanoma palyginti jų muzikinį gyvenimą su Vilniaus?
– Jeigu Vilnių palygintume su Niujorku ar Barselona, mūsų sostinė iš tikrųjų yra labai rami.
Bet, kita vertus, jeigu pusę milijono gyventojų turinčiame Vilniaus miestelyje visi tik gros, kas tuomet kitus darbus dirbs?
Žinoma, visada norisi daugiau muzikos. Tik pats negalėčiau atsakyti, ar tos muzikos dabar Vilniuje pakanka, ar ne, nes niekada nebuvau aktyvus koncertų lankytojas.
Dažniausiai eidavau simfoninių orkestrų pasiklausyti.
Jų atliekama muzika man – pats riebiausias muzikos kąsnis.
Su „Trimitu” vilniečius bandysime priversti nemiegoti per Kultūros nakties renginius. Netrukus grosime Vilniaus knygų mugėje, kur bus pristatyta knyga apie orkestrą.
Jeigu prasimanysime pinigų, vasaros vakarais planuojame groti Vilniaus žydų geto teritorijoje.
Gražiai senamiestyje turėtų skambėti žydiškos melodijos.
– Ar jums smarkiai pasikeitė Vilnius nuo tų laikų, kai buvote studentas?
– Pirmą kartą į Vilnių atvažiavau 1964 metais kaip Plungės „Ąžuoliuko” choro dainininkas.
Tos pirmos viešnagės metu mane brolis, jau būdamas konservatorijos studentas, nusivedė į bufetą.
Ten suvalgytų virtų dešrelių su garstyčiomis ir konservuotais žirneliais skonį pamenu iki šiol. Tada atrodė, kad nieko skaniau gyvenime nesu valgęs.
– O pats atvažiavęs studijuoti į Vilnių kur tas dešreles valgydavote?
– Kai buvau studentas, dešrelių jau nebevalgydavau, nes su Kęstučiu Antanėliu grodavome „Gintaro” restorane ir valgydavome puikius jautienos kepsnius.
Buvau patekęs į elitinių Vilniaus muzikantų irštvą.
– Gal dabar turite kokį nors mėgstamą Vilniaus restoraną ar kavinę?
– Ne, nes mano žmona taip skaniai gamina, kad niekur kitur valgyti man nesinori.
– Jeigu kas nors jūsų paprašytų grojant saksofonu pereiti Vilniumi, kokį maršrutą pasirinktumėte?
– Esu jau grodamas vaikščiojęs paneriu. Tada aš dar buvau studentas.
Nuo centro nuėjau iki Karoliniškių ir ant vieno namo stogo su draugais dar padžiazavome.
Žmonės neapsikentę mūsų muzikavimo naktį iškvietė pareigūnus. Dabar jau gal tokio žygio nebepakartočiau, nes, ko gero, sukelčiau skandalą.
– Jeruzalėje (Izraelis) teko matyti, kaip centrinėje gatvėje, pasidėję kepures, groja kone visi repatrijavę į Izraelį garsiojo Odesos simfoninio orkestro muzikantai. Ir jiems dėl to nė kiek nebuvo gėda.
Gal ir Vilniaus Pilies gatvėje būtų galima surengti panašų koncertą – P. Vyšniauskas, smuikininkai Martynas fon Bekeris, Ingrida Armonaitė, Rusnė Mataitytė, Vilhelmas Čepinskis?
– Kažin ar vilniečiai bei miesto svečiai suprastų tokį projektą ir ar tie muzikantai pakankamai užsidirbtų?
Kažką panašaus esu bandęs daryti. Kartą vilkėdamas smokingą, įsisegęs Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordiną, sėdėjau su elgetomis prie Aušros Vartų.
Niekas manęs nepažino ir niekam tokia mūsų kompanija nesukėlė nei nuostabos, nei susižavėjimo, nei pasipiktinimo. Matyt, mano veidas neįsimintinas.
