Vaikystę prieglaudoje praleidę broliai pasvajodavo, kad į jų klasę įžengtų bent vienas garsesnis Lietuvos krepšininkas.
Dvyniai, kuriems buvo prognozuojama nusikaltėlių ar, geriausiu atveju, traktorininkų ateitis, apie asmeninę pažintį su krepšinio žvaigždėmis iš Lietuvos net nedrįsdavo svajoti.
Bet dabar jie pažįsta ir krepšinio legendą Arvydą Sabonį, ir dar rungtyniaujančius Šarūną Jasikevičių ar dvynius Darjušą ir Kšyštofą Lavrinovičius.
Jie broliams iš Latvijos net parūpina bilietų į rungtynes ir kviečiasi pas save į namus.
Kai vasario 1-ąją Normundas ir Nauris prisiekė būti ištikimi Lietuvos Respublikai, juos sveikino būrys žinomų aukštaūgių, himną giedojo legendinis Lietuvos tenoras Virgilijus Noreika.
„Pasus galėjome pasiimti ir Rygoje, Lietuvos ambasadoje. Bet mes norėjome nuvažiuoti į Lietuvą – ten, kur mūsų širdis”, – sakė Nauris.
Dešimčia minučių už jį jaunesnis brolis Normundas džiaugėsi: „Net A.Sabonis pasveikino. Jis tuo metu buvo Rusijoje ir negalėjo dalyvauti priesaikos ceremonijoje, bet paskambinęs sakė, kad palaiko mus širdimi.”
Aštuoni mėnesiai. Tiek laiko dvyniams prireikė, kad gautų reikiamas pažymas, dokumentus ir galėtų atsisakyti Latvijos pilietybės bei tapti Lietuvos piliečiais.
„Latvijos pareigūnai bandė mus perkalbėti, bet proceso nevilkino”, – sakė Normundas.
Gavę lietuviškus pasus dvyniai dvi dienas šventė Vilniuje. Jie net nesupyko, kai dėl skustų galvų neįleido į vieną populiarų Vilniaus naktinį klubą.
Dauguma pažįstamų Rygoje, ypač rusų tautybės, juos sveikina, bet netrūksta ir tokių, kurie dvynius gąsdina dėl Latvijos pilietybės atsisakymo: „Jūs dar pasigailėsite.”
„Baisiausia, kai taip elgiasi Rygoje svarbias pareigas einantys latviai”, – apgailestavo Normundas.
Net ir turėdami Latvijos pasus dvyniai visuose dokumentuose rašydavo, kad jų tautybė – lietuviai. Tokie jie jautėsi nuo mažumės.
Neaukšto ūgio broliai Lietuvą ir krepšinį, rodos, myli besąlygiškai. Dėl to jiems negaila nei tatuiruotėmis marginamo savo kūno, nei pinigų kelionėms į rungtynes.
Beje, nė vienas jų neturi vairuotojo pažymėjimo, tad į rungtynes Lietuvoje juos veža Naurio žmona Laura arba draugai.
„Broliukams nuo Sabo”, „Mano bachūrams iš Latvijos nuo Šaro” – tokie ir daugybė kitų užrašų su linkėjimais ant sportinių marškinėlių, krepšinio kamuolių, vėliavų, šalikų bei plakatų – didžiausias Lietuvą pamilusių Latvijos dvynių turtas.
Suvežus į vieną vietą visus eksponatus iš Naurio namo ir Normundo buto išeitų didelis Lietuvos krepšinio šlovės muziejus.
Dvyniai ir patys tarsi eksponatai – ant kiekvieno jų kūno užfiksuotos svarbiausios Lietuvos krepšinio datos, įvykiai.
Plepesnis Normundas pirmas sugalvojo meilę Lietuvos krepšiniui įamžinti tatuiruotėmis.
2000-aisiais, po Sidnėjaus olimpinių žaidynių, kur Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė iškovojo bronzos medalius, jis išsitatuiravo užrašą „Lithuanian Basketball” (Lietuvos krepšinis).
Išskirti vienos jiems brangiausios tatuiruotės dvyniai nė negalėtų. Kaip ir įvardyti mėgstamiausio Lietuvos krepšininko.
Aistra Lietuvos krepšiniui atsieina daug.
„Vienas perka didelį butą, kitas prabangų automobilį. Man tai nėra svarbu, labiau norisi pamatyti, pajusti pasaulį”, – sakė daugybę šalių aplankęs Normundas.
33 kvadratinių metrų Normundo butas Rygoje iš tiesų primena sporto muziejų. Čia nėra net kur apsisukti.
Nuo 1997-ųjų Normundas kaupia viską, kas susiję su Lietuvos krepšiniu, – nuotraukas, marškinėlius, kepuraites, kamuolius, plakatus, knygas. Kas nesutelpa ant sienų, lentynų, tvarkingai sudėliota stalčiuose.
Viename – Lietuvos rinktinės marškinėliai su žaidėjų parašais. Kitame – skirtingų krepšinio komandų marškinėliai.
Dar viena kolekcija – marškinėliai su lietuvių krepšininkų, rungtyniaujančių garsiausiose pasaulio krepšinio ekipose, parašais. Dar vienas stalčius skirtas šortams su skirtingų komandų emblemomis.
Koridoriuje spinta skirta vaikystės svajonei – sportiniams bateliams, suvežtiems iš įvairių pasaulio kampelių. Daugumos Normundas nė karto neavėjo.
„Kai apsigyvenome prieglaudoje, visiems gyriausi, kad mano namuose – pilna spinta sportinių batelių. Kai paklausdavo, o kodėl tu visada su tais pačiais, atsakydavau, kad nenoriu, jog pavogtų”, – prisimena Normundas.
Mažame jo bute yra per 500 su krepšiniu susijusių eksponatų. Net ant sienos išraityti krepšininkų Arvydo Macijausko, Sauliaus Štombergo, Giedriaus Gusto parašai.
„Nežinau, ką reikės daryti su parašais, kai kraustysiuosi į didesnį butą. Gal reikės išpjauti sienos dalį?” – visai rimtai svarstė buto šeimininkas.
Tame pačiame name, tik aukštu žemiau – gerokai didesnis Naurio butas, kuriame viešėjo ne vienas žinomas krepšininkas.
Dabar butas nuomojamas, o Nauris su žmona Laura ir dviem dukrelėmis Emilija ir Elizabete įsikūrė name Rygos priemiestyje. Naurio kieme plazda Latvijos vėliava – tai latvės žmonos, dukterų ir šalies, kurioje šeima gyvena, garbei.
Tačiau ant kieme įtaisytos krepšinio lentos puikuojasi išpiešta lietuviška trispalvė. Normundas ir Nauris ne tik mėgsta žiūrėti krepšinį, bet laisvu laiku ir patys žaidžia.
Antras Naurio namo aukštas taip pat primena krepšinio muziejų. Vos pradėjęs kilti laiptais matai įrėmintus A.Sabonio marškinėlius su jo parašu.
Laiptų aikštelėje kabo ir kitų krepšininkų marškinėliai su autografais. Ant lentynų sukrauti krepšinio kamuoliai, nuotraukos, plakatai.
Miegamajame šalia lovos – knyga apie Lietuvą. Netoliese – elektroninis nuotraukų rėmelis, kuriame vis keičiasi vaizdai su krepšininkais.
Kaip ir pas brolį, Naurio spinta prikrauta Lietuvos krepšinio rinktinės, klubinių ekipų marškinėlių.
„Aš mėgstu tvarką. Pas mane viskas turi būti dailiai sudėta”, – rodydamas spintą sakė Nauris.
Tvarkingumas, fizinė ištvermė, sugebėjimas niekada nepasiduoti ir suktis – brolių kraitis, kurį jie, tėvų pamesti vaikai, išsinešė iš valstybinės prieglaudos.
Dvyniai prieglaudoje praleido didžiąją vaikystės dalį. Klaipėdiečio melioratoriaus Kazio ir ukrainiečių bei rusų kraujo turinčios Valentinos sūnūs pirmuosius penkerius metus gyveno sotų ir laimingą gyvenimą.
Latvijoje, vos keli kilometrai nuo Lietuvos sienos, susitikę Kazys ir Valentina puikiai tvarkė savo ūkį. Porai netrukdė net tai, kad kurį laiką juodu kalbėjo skirtingomis kalbomis – Kazys lietuviškai, o Valentinta latviškai.
Netrukus po santuokos, kuri Kaziui buvo antroji, pabiro vaikai – dvyniai Normundas ir Nauris, po kelerių metų – kita dvynių pora Santa ir Sanita, o galiausiai ir mažiausioji Oksana.
Bet šeimos idilė tęsėsi neilgai. Supykęs girtas kaimynas padegė Macių namus. Per pusvalandį sudegė visas didelis ūkis. Tik dėl laimingo atsitiktinumo šeimai pavyko išsigelbėti.
„Atsimename, kaip mus tarsi katinus pro langą tėvai išmetė”, – prisiminimais dalijosi Nauris.
Kazys sunkiai susitaikė su turto netektimi. Vyras tapo piktas, nervingas. Netrukus jis septyneriems metams sėdo į kalėjimą už muštynes.
Iki tol visai alkoholio nevartojusi Valentina netrukus tapo nuo jo priklausoma.
Broliai puikiai prisimena, kaip su pora metų jaunesnėmis seserimis alkani eidavo pas kaimynus prašyti valgyti sau ir vos kelių mėnesių seseriai Oksanai.
„Lovoje – utėlės. Šaldytuvas – tuščias. Naujas mamos draugas ją mušdavo. Džiaugėmės, kai mums pasakė, kad išveš į prieglaudą”, – pasakojo Nauris.
Su tėvu broliai susitiko, kai jis paliko kalėjimą. Klaipėdoje įsikūręs vyras žadėjo pasiimti ir sūnus. Tereikėjo palaukti, kol baigsis mokslo metai.
Netikėtai tuomet 39-erių Kazį ištikęs infarktas sužlugdė dvynių svajones. Normundas ir Nauris pirmąkart Lietuvoje viešėjo per tėvo laidotuves.
Klaipėdoje gyvenantys giminaičiai tąkart berniukams pasakė: „Jūsų tėtis buvo lietuvis, todėl jūs turite išmokti lietuviškai.” Užteko vienos vasaros uostamiestyje, ir dvyniai prakalbo lietuviškai.
Nauris su Normundu iki šiol puikiai pamena siaubingas prieglaudos sąlygas. Per 300 moksleivių – vienodai aprengti, neprivalgę, nuolat apšaukiami ir net apkuliami mokytojų.
„Viename kambaryje miegojome po trisdešimt vaikų. Mums nuolat buvo kartojama, kad sėsime į kalėjimą arba, geriausiu atveju, būsime traktorininkai”, – pasakojo Normundas.
Tačiau užsispyrę broliai tikėjo, kad jų laukia geresnė ateitis.
Normundas buvo vienas geriausių prieglaudos mokinių, o aukštesnis Nauris – vienas geriausių sportininkų ir mušeikų.
„Man reikėjo būti tėvu broliui ir mažesnėms seserims. Buvau mažas, bet manęs visi prieglaudoje bijojo”, – neslėpė Nauris.
Prieglaudoje berniukai slapčia vakarais bėgdavo į direktoriaus kabinetą per televizorių stebėti Lietuvos krepšininkų kovų su buvusios Sovietų Sąjungos komandomis.
„Už tai mus galėjo išsiųsti į koloniją. Tada visi latviai palaikė lietuvių krepšininkus. Dabar tas laikas praėjęs – latviai niekada nebepalaiko lietuvių”, – apgailestavo Normundas.
Broliai ir patys galėjo tapti profesionaliais sportininkais.
Sulaukę keturiolikos juodu pateko į sporto mokyklą.
Iš prieglaudos atvykusiems dvyniams tai buvo tarsi rojus – daug maisto, padorūs drabužiai, geros sąlygos sportuoti. Maciai buvo pakviesti į Latvijos jaunučių ir jaunių lengvaatlečių rinktines.
Sulaukę pilnametystės broliai išvyko į Latvijos sostinę Rygą.
Nors buvo dienų, kai jiems tekdavo nakvoti ir geležinkelio stotyje, dvyniai nesiskundė.
Apsukrūs vyrai netrukus įsisuko į drabužių verslą. Normundas ir Nauris juokėsi, kad jų verslai prasidėjo dar prieglaudoje.
Broliai sugebėdavo parduoti net teniso kamuoliukus.
Vėliau perpardavinėdavo vasarą Klaipėdoje įsigytas kepuraites, sportinius batelius, šortus.
„Mes kaip tikri lietuviai, dar vaikystėje žinojome: nori geriau gyventi, turi ką nors parduoti.
Mokytojai stebėdavosi, kad dvyniai iš prieglaudos apsirengę geriau nei kiti sporto mokyklos moksleiviai”, – šypsojosi Nauris.
Sunkmetis pristabdė brolių verslus. Rygos verslo centre, pėsčiųjų oazėje „Berg’s Bazaar”, dar prieš kelerius metus broliai turėjo ne vieną prabangių itališkų drabužių parduotuvę.
Nors jos uždarytos, dvyniai iš įpratimo beveik kasdien užsuka į ten veikiančią prancūzišką kavinę. Atrodo, kad „Berg’s Bazaar” kvartale juos visi pažįsta.
Kai broliai rodė vitrinas, kuriose šeimininkavo 10 metų, sveikinosi visi praeiviai. Nenuostabu.
Braškėmis – latviškai tai reiškia „broliukai” – pravardžiuojami dvyniai, rodos, sugeba rasti bendrą kalbą su visais.
Dvyniai iki šiol turi suvenyrų parduotuvę Rygos oro uoste. Bet jų galvoje jau sukasi nauji projektai, susiję su drabužių verslu.
Lietuvos krepšinio istoriją menančių daiktų kolekciją sukaupę Maciai viliasi vieną dieną apsigyventi Vilniuje ir atidaryti sporto barą „Broliukai”, kur būtų išdėlioti vertingiausi eksponatai.
Su akcentu greitakalbe lietuviškus žodžius beriančius brolius suprasti ne visuomet lengva. Tačiau bendrauti kita kalba Lietuvos piliečiais tapę Maciai atsisako.
Tarpusavyje broliai kalba latviškai. Šia kalba Nauris bendrauja ir su savo dukterimis – septynerių Emilija ir ketverių metų Elizabete.
Tėvo paprašytos mergaitės pademonstruoja ir lietuvių kalbos žinias – sušunka kelias Lietuvos krepšinio komandų skanduotes.
Paklaustos, kokia jų tautybė, atsako: „Lietuvės.”
Moterų krepšiniui neabejingas Nauris viliasi, kad galbūt jaunėlė taps krepšininke. Vyras svajoja, kad jo dukterys turės ir lietuviškus pasus.
„Labai to norėčiau. Bet mano žmona Laura – latvė. Jos šeima – Rygoje žinoma ir gerbiama, jie visi tikri Latvijos patriotai ir nelabai pritaria mano norui”, – prisipažino Nauris.
Vyras tikino, kad 17 metų už jį jaunesnė žmona supranta jo meilę Lietuvos krepšiniui ir nepriekaištauja, jog jis su broliu keliauja paskui lietuvių krepšininkus.
„Jeigu žmona ką nors sakytų, susirasčiau kitą”, – juokavo Nauris.
Jam ši santuoka – jau trečioji. Su pirmąja žmona Nauris turi dar vieną dukterį 20-metę Eline, kuri gyvena Danijoje.
Atžalų norėtų ir dukterėčių ypač mylimas Normundas. Tačiau pirmiausia reikia susirasti mylimąją. Vyras neslepia svajojantis apie lietuvę.
„Lietuvaitės labai skiriasi nuo rusių, latvių. Man atrodo, tėčiui būtų labai patikę, kad mano žmona būtų lietuvė.
Man patinka A.Sabonio dukra Aušrinė, bet ji labai aukšta, o aš – mažiukas”, – juokavo 175 centimetrų ūgio Normundas.
Jis kartą irgi jau buvo vedęs. Kai po aštuonerių bendro gyvenimo metų pora skyrėsi, žmona latvė kaip pagrindinį skyrybų argumentą pateikė tai, kad Normundas labiau myli krepšinį, o ne ją.
Normundas – uolus katalikas. Į bažnyčią jis vaikšto kone kiekvieną savaitę. Nors Nauris yra liuteronas, jį taip pat galima dažnai išvysti bažnyčioje šalia brolio.
Dvyniai stengiasi gyventi vadovaudamiesi religinėmis tiesomis. Gal todėl pyktis ir nuoskaudos jų gyvenimo netemdo.
Prieš septynerius metus užsispyręs Nauris surado mamą ir jai atleido už vaikystėje patirtas skriaudas.
Dabar dvyniai rūpinasi motina. Kiekvieną kartą su ja susitikę sūnūs jos akyse mato gailesčio ašaras.
„Kaip mes galime pykti? Juk niekas nežino, kaip gyvenimas susiklostys. Mama visada sako, kad jei galėtų, viską pakeistų”, – kalbėjo Normundas.
Valentina gyvena nedideliame Tukumo miestelyje. 65 metų moteris turi 20 metų jaunesnį draugą ir jau devynerius metus negeria, nerūko.
Broliai apgailestauja, kad Latvijoje gyvenanti sesuo Santa neatleido motinai ir su ja nebendrauja.
Kitos seserys gyvena užsienyje. Vokietijoje įsikūrusi Sanita yra namų šeimininkė, o jaunėlė Oksana Airijoje užsiima drabužių verslu.
Nauris ir Normundas – neišskiriami. Ilgesnį laiką jie buvo išsiskyrę tik tuomet, kai Normundas su buvusia žmona penkerius metus gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Ten vyras nuolat stebėdavo NBA kovas ir naudodavosi kiekviena proga pabrėžti, kad geriausi krepšininkai – lietuviai.
Dvyniai dabar gyvena ne šalia, bet susitinka kasdien. Kartu kuria verslo planus, sportuoja, važiuoja į krepšinio rungtynes, švenčia šventes.
„Jeigu kur nors pasirodome atskirai, mūsų neatpažįsta. Kai mes kartu, visi šaukia: „O, broliukai”, – juokėsi Nauris.
Dvyniai nepamiršta paminėti jiems labai artimo draugo, Klaipėdoje gyvenančio Valdo.
Jis – praeityje garsaus krepšininko Sauliaus Štombergo vyresnis brolis.
Būtent Valdas, sutiktas paauglystėje viename Klaipėdos kiemų žaidžiant futbolą, broliams padėjo susipažinti su garsiausiais lietuvių krepšininkais.
