Su nauja drauge daug laiko praleidžiantis V. Gedvilas: „Nespjaunu į antrą santuoką“

Kai Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas (53 m.) Sartų lenktynėse pasirodė su žavia raudonplauke, sukėlė apkalbų audrą. Visuomenė spėliojo, ar tai naujoji politiko mylimoji. „Esu laisvas, išsiskyręs žmogus”, – išskirtiniame interviu apie savo privatų gyvenimą „Stiliui” teigė politikas.

"Tikrai nespjaunu į antrą santuoką, jei bus to vertas mylimas žmogus", - sako V. Gedvilas.<br>T. Bauras
"Tikrai nespjaunu į antrą santuoką, jei bus to vertas mylimas žmogus", - sako V. Gedvilas.<br>T. Bauras
Daugiau nuotraukų (1)

Laura Čaplinskaitė ("Lietuvos rytas")

Mar 1, 2013, 11:47 AM, atnaujinta Mar 10, 2018, 7:52 PM

Pirmą kartą su dabartiniu Seimo pirmininku V.Gedvilu susitikau praėjusią vasarą. Tuometis Seimo narys į golfo laukus atlydėjo bičiulius – televizijos prodiuserį Egmontą Bžeską ir jo žmoną Redą.

Golfo lauke V.Gedvilas atrodė atsipalaidavęs, geros nuotaikos. Apie golfą tuomet jis kalbėjo ilgai – ir apie šio žaidimo naudą, ir apie tai, kaip jis pats laukuose gali praleisti valandų valandas.

Dabar aukštą postą gavęs politikas gerokai labiau užimtas. Ir susitikti su juo nebuvo paprasta. Vieną dieną Seimo pirmininkas už-truko darbe, kitą būtinai norėjo pasportuoti, trečią jį užgriuvo netikėti susitikimai.

Tačiau kai galiausiai jis pakvietė į Seimo rūmus išgerti kavos, minučių neskaičiavo.

Jaukiai įsitaisęs kabinete ant sofos pašnekovas neatrodė esąs „vienas iš trijų” (taip save yra apibūdinęs šoumenas Arūnas Valinskas, kai ėjo Seimo pirmininko pareigas. – Red.). V.Gedvilas kalbėjo ne apie politiką, o apie gyvenimą, moteris ir ateitį.

„Išgersiu ir aš puodelį kavos”, – tarstelėjo savo padėjėjai Laurai.

Ir čia pat, lyg teisindamasis, atsisuko į mane: „Per dieną išgeriu vos vieną ar du puodelius kavos – labiau mėgstu arbatą ir jos geriu daug. Tačiau kava energizuoja.”

– Negi rytą pradedate be kavos puodelio? – paklausiau V.Gedvilo.

– Rytą pradedu tik stikline vandens.

– Juk pusryčiai – svarbiausias dienos maistas.

– Šios taisyklės negalima taikyti kiekvienam. Reikia pažinti savo organizmą. Studijavau biomediciną, mano disertacijos tema – organizmo prisitaikymas prie įvairių fizinių krūvių.

Aš žinau, ko reikia mano organizmui. Politikai turi ir kitą bėdą – jie mažai juda, daug sėdi. Maistas tuomet sunkiai pasisavinamas.

– Jums, buvusiam krepšinio treneriui, tai turėtų būti sunku.

– Beprotiškai sunku! Visą gyvenimą iki politikos dirbau sporto universitete, man reikia fizinio aktyvumo. Anksčiau kiekvieną rytą nu-plaukdavau po kilometrą.

Dabar sportuoju tiek, kiek galiu. Vėl nusipirkau abonementą į sporto klubą.

Baltai pavydžiu tiems, kurie gali sau leisti sportuoti kasdien. Aš tai galėčiau daryti nebent aukodamas miegą. Tačiau miegas man – svarbesnis vitaminas.

– Esate labai užsiėmęs, dalyvaujate susitikimuose, renginiuose. Ar tai nevargina?

– Man patinka bendrauti su žmonėmis. Visuomet aplink mane buvo daugybė žmonių – draugų, bendraminčių, kolegų. Studentai, sportininkai, renginiai mane pripratino prie šurmulio.

Žinoma, kartais atsibosta, norisi skirti laiko sau. Tačiau dabar turiu laikytis reglamento, kiekvieną minutę turiu apgalvoti, ką ir kaip darysiu, ką sakysiu.

Juk kartais vienas ištartas politiko žodis gali pridaryti problemų.

– Kur atsipalaiduojate, pamirštate darbus, būnate savimi ir nesvarstote, ką galite sakyti, o ko – šiukštu ne.

– Atsipalaiduoju sportuodamas. Kita mano aistra – golfas. Vasarą savaitgaliais ir po darbų lekiu į golfo laukus. Ten gamta, draugai, kitoks bendravimas. Politikų ten nėra. Pamirštu viską, atsigauna širdis.

Manau, kad golfas gali išgydyti nuo depresijos. Kai baigiau treniruoti Lietuvos moterų krepšinio rinktinę, man buvo sunku. Pajutau tuštumą, svarsčiau, ko imtis. Tuo liūdnu momentu pradėjau žaisti golfą ir tai darau jau dvylika metų.

Kartais ir su Seimo nariais vakare pažaidžiame krepšinį ar futbolą.

– Visada turite apgalvoti, kaip elgtis. Ar prieš kelias savaites, kai į Sartų lenktynes atvykote su raudonplauke Jolanta, norėjote ją pristatyti visuomenei?

– Į Sartus vykome ne dviese, ten buvo visas mano biuras. Turiu daug draugų ir su kitais važiuoju į renginius. Didelių paslapčių neturiu.

Mano gyvenimas labai aiškus – esu išsiskyręs. Praėjusių metų liepą išsiskyriau oficialiai.

Turiu du suaugusius vaikus, kurie jau gyvena savarankiškai.

Apie buvusią žmoną negaliu pasakyti nieko blogo – tik gera. Kodėl išsiskyrėme? Tai labai asmeniška.

Dabar rimtos draugės, kurią galėčiau viešai pristatyti kaip būsimą žmoną, neturiu.

– Tačiau Jolantą Sartuose pats pristatėte kaip ilgametę draugę.

– Buvo parašyta, kad mes draugaujame jau šešeri metai. Jolantą pažįstu seniau, o aktyviau susitikinėjame dveji metai. Ji – viena iš mano draugų.

Kaip toliau susiklostys mano gyvenimas, dar negaliu pasakyti.

– Bet šiandien Jolanta yra jūsų mylimoji?

– Ji yra mano draugė. Ją pažįstu puikiai, mes draugaujame. Galbūt dabar šiai moteriai jaučiu didesnę simpatiją nei kitoms.

Tačiau juk niekas negali tiksliai pasakyti, kas bus toliau. Taip, su Jolanta susitinkame, pabendraujame, važiuojame pas draugus.

Aš esu laisvas, išsiskyręs žmogus.

– Kokia moteris galėtų jus sužavėti, į kokią atsisuktumėte gatvėje?

– Jei žmogaus nepažįsti, pirmiausia dėmesį atkreipi į išvaizdą. Prabangūs drabužiai ar kiti materialūs daiktai man nesvarbu. Moteris turi atrodyti tvarkingai, nevulgariai, natūrali.

Žmogų sutinki pagal išvaizdą, o palydi pagal protą. Moteris turi būti protinga! Juk būna ir taip, kad žmogus lyg ir neišvaizdus, lyg ir žavesio trūksta, bet kai su juo pabendrauji, jis patinka labiau, tampa patrauklus.

Kad patiktų vyrui, moteris turi turėti ir žavesio, ugnelės, tinkamo elgesio ir bendrų pomėgių. Jei mokėčiau tiksliai tą reikiamą ugnelę nupasakoti, turbūt pradėčiau rašyti eilėraščius. Jauti kai ką ypatinga, bet nupasakoti negali.

Žmogus tiesiog turi patikti!

– Ar išdrįstumėte gatvėje užkalbinti žavingą damą, paprašyti jos telefono numerio?

– Ne. Gyvenime tikrai mačiau daug gražių moterų, kurias galbūt norėjau pakalbinti. Net būdamas studentas nedrįsau. Tuomet mačiau, kaip draugai pažintis užmegzdavo bet kur, ir stebėdavausi.

O man visada buvo sunku. Galėdavau moteris užkalbinti per mokslinę konferenciją jų pranešimo tema. Tačiau tiesiai pasakyti, kad ji simpatiška ar nuostabi, – ne man.

Tokį barjerą turiu visą gyvenimą. Nesu užkalbinęs moters gatvėje nė karto!

– Kita vertus, ilgą laiką buvote vedęs, lyg ir nederėtų kalbinti kitų moterų.

– Kalbate apie moralės dalykus. Kol gyvenau šeimoje, viską atidaviau jai. Padariau viską, ką galėjau.

Su žmona išsiskyrėme draugiškai, net nebuvome teisme – pasirašėme sutartį. Viską, ką bendrai užgyvenome, palikau šeimai.

– Iš namo Kaune išėjote tik su lagaminu?

– Panašiai. Visą bendrą turtą palikau. O kaip kitaip galėjau elgtis? Juk ten – mano vaikai. Išvažiavau, mano nuomone, gražiai.

– Pinigai juk uždirbami.

– Pinigai manęs nedomina. Dirbu, gal kiek nors sutaupysiu. Ar daug žmogui reikia? Svarbiausia – turėti darbą, kuris teiktų malonumą, ir iš jo šiek tiek užsidirbti.

Juk per turtingo žmogaus laidotuves niekas jo karsto priekyje neneša maišo pinigų. Tuos turtus kas nors dalysis dar nespėjus jam numirti.

Reikia eiti į priekį, džiaugtis gyvenimu kiekvieną dieną ir nesigailėti dėl nieko, ką darai.

Kol kas man sekėsi pasiekti tuos tikslus, kuriuos užsibrėžiu. Galbūt gimiau po laiminga žvaigžde.

– Jei žinodamas, kaip susiklostys jūsų gyvenimas, galėtumėte laiką atsukti atgal, ką pakeistumėte?

– Nekeisčiau nieko. Nesvarbu, kaip gyvenu dabar, man mano gyvenimas yra įdomus. Visada gyvenau sąžiningai pats sau, elgiausi, kaip tuomet man atrodė tinkamiausia.

Negyvenau dvilypio gyvenimo, sakiau tiesą į akis. Esu labai laimingas.

– Kas šiandien yra jūsų laimė?

– Darbas, gyvenimo būdas. Man patinka dirbti. Džiaugiuosi, kad vaikai užauginti, savarankiški. Jiems sekasi puikiai.

Mano dukrai Akvilei – 32-eji. Ji – socialinių mokslų daktarė, dirba amerikiečių kompanijoje Baltijos šalių vadove. Turiu 8-metį anūką.

24 metų sūnus Martynas dirba ir studijuoja Lietuvos sporto universitete.

Džiaugiuosi, kad turiu tikslų. Noriu sutvarkyti savo buitį. Galvoju, kaip viską pradėti iš naujo.

Juk gyvenu bendrabutyje! Kol kas nieko neplanuoju. Kai baigsis kadencija, matysiu, kaip susiklostys likimas. Politiko darbas trapus – tave išrenka arba ne.

Gal reikės rinktis kitą kelią? Turiu alternatyvų – galiu grįžti į universitetą, galiu vėl dirbti krepšinio treneriu.

Jei nebijai darbo, jį mėgsti, visada gali rasti įdomios veiklos.

– Niekada bent akimirką nepagalvojote, kad galbūt po kokių dešimties metų būsite Lietuvos prezidentas?

– Tikrai ne. Nenorėčiau juo tapti. Noriu sąžiningai atidirbti šiuos ketverius metus kaip Seimo pirmininkas. Mano darbas čia priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo kolegų, politinės situacijos.

Šios pareigos sunkios ir atsakingos. Niekada nemėgau dėmesio, o dabar esu tarsi po didinamuoju stiklu.

– Koks jūs būnate, kai į spintą pakabinate politiko kostiumą ir apsiaunate šlepetes?

– Dabar užsiimu buitimi. Pats lyginu, skalbiu. Esu savarankiškas. Jei tik turiu laiko, sportuoju.

– Ar ne paprasčiau būtų drabužius atiduoti į valyklą ir pasiimti jau išlygintus?

– Nešu ir į valyklą, tačiau lieka ir tokių rūbų, kuriuos turiu skalbti pats. Jokių problemų!

Buitis leidžia pamiršti darbus, rūpesčius.

– Ar gaminate maistą?

– Nesu gurmanas, kai kuriuos dalykus galiu pagaminti. Dabar parduotuvėse daug pusgaminių – tai palengvina vyrų dalią.

Primityviausius patiekalus – koldūnus, dešreles, kiaušinienę, keptas bulves ar makaronus galiu pasigaminti. (Juokiasi.)

Tačiau gaminu retai. Pietus valgau Seime, savaitgaliais netūnau bendrabutyje. Aplankau mamą, brolį, gimines.

– Gyvenate bendrabutyje, verdate makaronus...

– Taip, gyvenu kaip studentas! Prisimenu studentiškus laikus be jokios prabangos. Man ir dabar to užtenka.

– Ar Seimo pirmininko pareigos privertė padaryti revoliuciją spintoje?

– Marškinių turiu begalę! Kostiumas manęs nevaržo. Žinoma, kartais norisi iš jo iššokti, apsimauti džinsus ir apsivilkti megztinį – savaitgaliais taip ir darau.

Stengiuosi atrodyti gerai, tvarkingai. Nesivaikau garsių gamintojų vardų, mados. Jokių blizgučių man nereikia. Laikausi kelių protokolo taisyklių: batai turi būti su raišteliais, rankogaliai – su sąsagomis, tamsus kostiumas, balti marškiniai.

Drabužius perku ir Lietuvoje, ir užsienyje. Dabar mane varžo parduotuvėse į mane žiū- rintys žmonės. Jaučiuosi nesmagiai. Galbūt pats laikas susirasti siuvėją?

– Ne vienas lietuvis dizaineris siuva vyriškus kostiumus.

– Reikėtų apie tai pagalvoti. (Šypsosi.) Tačiau tuomet, manau, už kostiumą tektų mokėti labai daug – man būtų per brangu.

– Kokia žinoma asmenybe jūs žavitės, kas galėtų būti pavyzdys jums?

– Didelis pavyzdys man – vienas žymiausių krepšinio trenerių Vladas Garastas. Jį puikiai pažįstu ir turiu ko iš šio vyro pasimokyti. Tai žmogus, ne tik gerai išmanantis krepšinį, bet ir turintis savą gyvenimo filosofiją.

Vladas išmano kultūrą, muziką, mediciną. O kiek sparnuotų frazių jis yra pasakęs!

Kaip politikas man patinka Winstonas Churchillis. Šis britas buvo puikus strategas, iškili asmenybė, o jo kalbos – uždegančios.

– Kokį save norėtumėte matyti po 12 metų, kai jums bus 65-eri?

– Būsiu pensininkas. Būtų smagu, jei galėčiau pasakyti, kad gyvenime padariau viską, ką galėjau.

Norėčiau apsigyventi kaime prie ežero, kur miškas, pievos, gėlės. O tada – kiek Dievas duos.

Kitas dalykas – galimybė žaisti golfą. Kito tokio malonumo, kai būsiu 65-erių, matyt, nebebus.

Norėčiau daugiau pakeliauti sau, o ne darbo reikalais.

– Ar tame name prie ežero šalia bus ir moteris? Galbūt antroji jūsų žmona?

– Sudėtinga spėlioti, kaip susiklostys.

Jei būtų su kuo sėdėti prie to namo, kodėl gi ne? Gyvenimas parodys. Gerų draugų turėti reikia.

Pamenu, kai su krepšininkėmis tapome Europos čempionais, draugų buvo pilna J.Basanavičiaus gatvė Palangoje. O kai nepatekome į olimpiadą, likau vienas, mane palaikė tik V.Garastas. Kas tikrieji tavo draugai, sužinai tik patyręs su jais šilta ir šalta.

Tikrai nespjaunu į antrą santuoką, jei bus to vertas mylimas žmogus.

Kita vertus, aš manau, kad santuoka – formalumas. Juk puikiai žinome, kad yra susituokusių žmonių, kurie gyvena atskirą gyvenimą. Kiti nesusituokę puikiai kartu gyvena ir gražiai sutaria.

Kiekvienam – savo.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.