Panevėžietė verslininkė už grotų pateko dėl įtarimų padarius net devynias nusikalstamas veikas. Tarp jų – kyšio davimas ir ėmimas, bandymas apgaule užvaldyti didelės vertės turtą.
Durys į laisvę jai atsivėrė sumokėjus 80 tūkstančių litų užstatą.
Apie gyvenimą areštinėje D.Kuklierienę šią savaitę kalbino „Lietuvos ryto” televizija.
– Ar per tą mėnesį, kurį praleidote Panevėžio areštinėje ir Šiaulių tardymo izoliatoriuje, jūs galėjote bendrauti su artimais žmonėmis?
– Ne.
– Nebuvo nė vieno susitikimo?
– Apie susitikimus nebuvo net kalbos. Dvidešimt dienų iš artimųjų negavau net žinios. Jokios informacijos. Tik minimalūs susitikimai su advokatu.
Du kartus iš Panevėžio areštinės buvau išvežta į Šiaulių tardymo izoliatorių.
– Į apklausą?
– Ne. Nežinau, kodėl. Net areštinės darbuotojai stebėdavosi, kodėl buvau vežiojama. Automobiliu, kuris iš vidaus būdavo apšerkšnijęs, net paltas prišaldavo prie sienos. Važiuodavau pasodinta į narvą.
Maža to, kartą tris su puse valandos laukiau metro pločio ir metro ilgio kameroje. Kitą kartą septynios moterys laukėme gal septynių kvadratinių metrų kameroje.
Šešias su puse valandos sėdėjome be maisto, vandens ir šviesos.
Sutemus iš tos skylės kampe, kuri vadinama tualetu, pradėjo lįsti gal 30 centimetrų ilgio žiurkės. Vieną moterį ištiko epilepsijos priepuolis ir ji apalpo.
Beje, toje kameroje anksčiau pasikorė paauglys.
– Ar kameroje buvote laikoma viena?
– Per mėnesį spėjau pabūti ir viena, ir ne viena. Ten atsidūręs pradedi sukti galvą, kaip išlikti.
Pirmas dalykas, kurio paprašiau, – supažindinti su areštinės gyventojo teisėmis ir pareigomis. Ir sugalvojau pasinaudoti viskuo, kas man priklauso.
Pirmoji kamera Panevėžyje man sukėlė šoką – neremontuota, languose – tokie plyšiai, kad gali pirštą į lauką iškišti. Klozetas buvo toks apšnerkštas, kad nebuvo matyti baltų vietų.
Kai mane įleido į tą kamerą, kaip kulka verkdama išlėkiau lauk.
Po poros dienų areštinės darbuotojai nebepažino kameros.
Paprašiau priemonių ir iššveičiau klozetą, nuvaliau kameros sienas. Darbuotojai net klausdavo: „Kodėl visose kamerose šalta ir dvokia, o pas tave šilta ir kvepia?”
Vaikai man atnešė virdulį. Pripildavau jį vandens, užkaisdavau ir įlašindavau kvepalų – ačiū Dievui, jų neatėmė – todėl mano kamera kvepėjo.
Kadangi pati nerūkau, išsiaiškinau, kad man priklauso kamera, kurioje nėra rūkoma. Areštinėse nerūkančių žmonių faktiškai nebūna, tad taip įgijau galimybę būti viena. Kiek galėjau, tuo naudojausi.
Tiek daug visko patyriau, kad dabar galiu net seminarus organizuoti ir mokyti, kaip ištverti areštinėje ir tardymo izoliatoriuje.
– Skaitėte?
– Gaila, bet mažai. Jeigu būčiau galėjusi daug skaityti, laikas būtų greičiau praėjęs. Man atnešė keturias knygas – jas perskaičiau per keturias dienas, o daugiau knygų gauti negalėjau.
– O kaip maistas?
– Pirmas tris paras iš viso nevalgiau – greičiau dėl šoko. Vėliau bandžiau, bet valgyti galėjau tiktai sriubą ir duoną.
Baisesnio maisto nebuvau mačiusi, ir ne dėl to, kad esu kokia išlepusi ponia, bet dėl to, jog jis ypač neskaniai paruoštas, ypač tas, kurį gavau Panevėžio areštinėje.
Atvažiuodavo įmitęs vaikinukas gražiai blizgančiais skruostais ir atveždavo visišką „brudą”.
Su areštinės vadovu net juokavome, kad mano viešbučio restoranui reikia dalyvauti konkurse tiekti areštinei maistą. Gaminčiau su meile.
– Jūsų laisvė atsiėjo 80 tūkstančių litų – už tokį užstatą esate paleista?
– Taip, ir ne tik už užstatą. Atimti visi mano dokumentai, pasirašiau pasižadėjimą neišvykti ir nebendrauti su tam tikrais asmenimis.
Dukart per savaitę turiu atvykti į policijos nuovadą ir užsiregistruoti. Tai žeminanti procedūra.
Kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį atsikeliu su mintimi – kad tik nepražiopsočiau šio laiko. Mano visa veikla dabar planuojama pagal tai, nes jeigu pražiopsosiu ir neužsiregistruosiu, galiu netekti užstato.
Jį sumokėjo pensininkai tėvai iš savo santaupų. Negaliu suteikti dingsties, kad šie pinigai būtų atimti, kad prie mėnesio, praleisto kalėjime, prisidėtų kurio nors iš tėvų mirtis.
Turiu apgalvoti kiekvieną žodį, nes esu pasirašiusi pasižadėjimą nekalbėti apie bylą, kol vyksta tyrimas.
– Atrodo, kad jūs esate stiprus žmogus.
– Dabar ir aš taip manau, nors tuomet neatrodė. Priverkiau gal du kibirus ašarų, kol man pasakė, kad esu filmuojama. Tada lioviausi verkti.
– Kas jums tai pasakė?
– Kolegos iš kitų kamerų – pro ventiliacijos angas galima puikiausiai bendrauti.
– Iš to, kaip dabar kalbate apie areštinę, suprantu, kad pasisėmėte ir naudingos patirties?
– Jeigu įžvelgsi tiktai blogį, gali ir palūžti.
Bet kai pradedi galvoti, kaip visa tai pasukti teigiama linkme, pradedi pastebėti kad ir tai, jog moterims areštinėje galima gana neskausmingai mesti svorį. Aš netekau septynių kilogramų.
Kiek tik buvo įmanoma, kasdien aktyviai sportavau. Jeigu negalėdavau atsigulti ant grindų, atsispaudimus darydavau nuo sienos.
Tai buvo galimybė permąstyti visą savo gyvenimą. Supratau, kad tai, ką man teko patirti, – tarsi maža mirties repeticija.
Įsivaizdavau, kad taip būna žmogui mirus. Mirei ir žiūri, kas vyksta. Pasaulis, kad ir kaip keista, be tavęs nesustoja.
Iki tol jautiesi svarbus, kažką darai, už kažką esi atsakingas.
Ir kai mėnesiui ar dvidešimčiai dienų iš tavęs visa tai atima – veiklą, darbą, žmones, su kuriais bendravai, artimuosius, tuomet pagalvoji – kiek prasmės tavo gyvenime buvo? Apsidairai, ką turi šalia.
Per dvidešimt dienų buvau paveikta taip, kad net suabejojau, ar tebeturiu artimus žmones, ar vaikai manęs laukia, ar aš jiems apskritai ką nors reiškiu.
Ar galite įsivaizduoti, kokį spaudimą patiria psichika, jeigu motina pradeda abejoti, ar ji dar reikalinga savo vaikams?
Jeigu žmogus stiprus, tokia patirtis jam suteikia tiktai dar daugiau stiprybės. O jeigu ne – užuojauta jam.
Verslininkė kratosi jai metamų kaltinimų
Ši istorija prasidėjo prieš 2011 metų Europos vyrų krepšinio čempionatą, kurio vienas etapų vyko Panevėžyje. Šiame mieste nebuvo didelių viešbučių, kuriuose būtų galima apgyvendinti krepšininkus.
Panevėžio miesto savivaldybė ir Lietuvos krepšinio federacija (LKF) rado sprendimą – rekonstruoti 4 žvaigždučių viešbutį „Romantic”. Tam išleista 3,5 milijono litų. Viešbutis buvo praplėstas nuo 34 iki 73 kambarių.
Dėl tos rekonstrukcijos D.Kuklierienė šių metų pradžioje buvo sulaikyta. Įtariama, kad LKF generaliniam sekretoriui Mindaugui Balčiūnui ji perdavė kyšį – televizorių. Verslininkės teigimu, visas per rekonstrukciją įsigytas turtas, taip pat ir minėtas televizorius, – LKF nuosavybė.
„Neturiu galimybės pasakyti tai, ką norėčiau pasakyti, nors springstu nuo žodžių – esu pasirašiusi pasižadėjimą neatskleisti kai kurių aplinkybių. Kai galėsiu kalbėti, kalbėsiu visą parą”, – „Lietuvos ryto” televizijai sakė Panevėžio viešbučio „Romantic” savininkė D.Kuklierienė.
