Šį barą artimi bičiuliai maždaug už pusę milijono JAV dolerių įsigijo 2006 metais. Tačiau prieš trejus metus A. Valinskas ir Ž. Žvagulis dėl nuolatinių tikrinimų buvo priversti uždaryti savo barą. Jame daugiausia dirbo Ž. Žvagulio sūnūs Ąžuolas ir Rytis.
„Veikla sustojusi. Mūsų verslas – kaip gintare įstrigęs inkliuzas. Jeigu šalyje situacija keisis, domėsimės, kaip mūsų verslas galėtų judėti“, - po Venesuelos prezidento mirties verslo atgaivinimo viltį kurstė A. Valinskas.
Nors baras buvo populiarus, tačiau jam klestėti trukdė vietinės valdžios tikrinimai. Lietuviai juto ir nepalankų vietinių verslininkų požiūrį.
„Venesueloje pasitelkiamos tam tikros priemonės, kurios nelabai ką turi bendra su civilizuota konkurencija Europoje.
Patikros atliekamos dirbtinai. Dėl tikrinimo baras yra uždaromas trims dienoms, paskui dar pratęsiamas terminas.
Ten sukurta labai įdomi struktūra, vadinama „la gvardia“. Jų apsilankymas primena senus sovietinius laikus, kai Lietuvoje buvo tikrinami kooperatyvai. Kai apsilanko tikrintojai, stabdoma veikla. Nors tikrintojai ir neturi prie ko prikibti, dvi tris dienas leidžiama dirbti. O vėliau tikrinimai kartojasi“, - dabartines verslo sąlygas Venesueloje su sovietmečio Lietuvos palygino A. Valinskas.
Nors baras „Labas“ buvo mėgstamas poilsiautojų, tačiau matydami, kad iš septynių dienų jis dirba dvi, nustodavo ten eiti – rinkdavosi vietinių verslininkų užeigą, kuri svečius priima kasdien.
Kol kas Ž. Žvagulis ir A. Valinskas verslo Margaritos saloje parduoti neketina.
„Tik šiandien ryte sužinojau, kad Hugo Chavezas iškeliavo Anapilin. Duok Dieve, jam dangų. Jeigu valdžią perims tas pats įpėdinis, kuris nurodytas buvusio prezidento, ir bus laikomasi to paties valdžios kurso, manau, ne tik mes, bet ir verslininkai iš Olandijos ir Vokietijos permainų nepajus.
Turime vilties, kad H. Chavezo mirtis nėra simbolinis faktas, bet šalyje pasikeitus lyderiui bus žengiami nauji ekonominiai žingsniai“, - vylėsi A. Valinskas.
Buvęs parlamentaras, o dabar televizijos laidos vedėjas įžvelgė ir dar vieną priežastį, kodėl užsieniečiai vengia investuoti Venesueloje. Tai – padidėjęs nesaugumas.
„Labiausiai dabar nukenčia ne tie verslininkai, kurie anksčiau investavo į Margaritos salą, bet patys vietiniai. Juk anksčiau iš Europos į Margaritos salą būdavo šeši lėktuvų skrydžiai, šiuo metu, kiek domėjausi, tiesioginių skrydžių nebėra. Į Margaritos salą reikia skristi per Karakasą. Tai rodo, kad susidomėjimas tuo kraštu yra prislopęs dėl nesaugumo.
O kai mažėja žmonių, kurie lankosi Venesueloje, mažėja ir pinigų, kurių jie atveža. Venesueliečiams, kuriems pinigų trūksta labiausiai, iš turistų juos pasiima tamsiuose skersgatviuose“, - įžvalgomis dalijosi A. Valinskas.
Kada A. Valinskas pastarąjį kartą lankėsi Margaritos saloje ir gėrė kavą savo bare?
„Seniai – gal prieš šešerius metus. Nes paskui teko dirbti Seime, o dabar dirbu televizijoje“, - sakė verslo Margaritos saloje galutinai nepalaidojęs, bet ir Velykų proga jo prikelti nesiruošiantis A. Valinskas.
Ž. Žvagulis ir A. Valinskas didelio pelno iš verslo Margaritos saloje neturėjo.
„Norėjosi, kad investicijos atsipirktų. Bet su Žilvinu į tą verslą žvelgiame kaip į optimistinę praeitį. Nebuvo taip, kad sumetėme pinigus ir jie prapuolė“, - patikino A. Valinskas.
Šiuo metu bičiuliai abejoja, ar ateityje rizikuos investuoti į verslą užsienyje.
„Kartais kitos šalys investicijoms atrodo patrauklesnės negu Lietuva, bet skirtumas tas, kad tėvynė yra namai. Tačiau didžiausia vertybė – laisvė priimti sprendimus. Jeigu sugalvosime su Ž. Žvaguliu verslo imtis Madagaskaro saloje, kurioje kadaise lietuviai gyveno, gal ir ten nukeliausime pasidairyti. Niekada nesakau „ne“ bendroms idėjoms, kurių ateityje su Žilvinu dar sugalvosime“, - dėl nesėkmių Venesueloje neišgyvena A. Valinskas.
