Naujoji pokalbių laida, kuri bus rodoma pirmadieniais, taip ir vadinsis „Kitaip. Su Nomeda“. Jei jau laida vadinsis „Kitaip“, tebūnie ir mūsų interviu kitoks. Vietoj tradicinių klausimų pasiūlau Nomedai raidžių ir asociatyvių žodžių žaidimą pagal jos vardą ir pavardę.
Tokia forma menininkei pasirodė įdomi. Dar nesulaukusi mano parinktų žodžių, Nomeda įsitraukė į žaidimą ir ant lapelio užsirašė savuosius. Ir ne atsitiktinius, bet jai svarbius, kažką reiškiančius ar tiesiog gražius. Pateikiame jų dėlionę.
N — NOMEDA. Pirmoji asociacija — mano vardo kilmė. Prūsiška šio vardo kilmės versija — „iš miško“. O užsieniečiams savo vardo kilmę aiškinu pagal „nomadus“. Įdomu, kad šią klajoklių gentį kažkodėl žino daugelis pasaulio žmonių. Iš tiesų aš ir norėčiau būti klajoklė. Dabar, kai pabėgusi iš savo sodybos gyvenu Vilniaus senamiestyje, supratau, kad tos nomadės manyje yra nemažai. Mano širdis ten, kur namai, ir ten, kur mano vaikai.
Mano parinktas žodis — „nerimas“. Manyje dažnai kirba nerimas, ar esu ten, kur turiu būti, ar ten, kur esu ir yra mano vieta? Ar esu su tais žmonėmis, su kuriais turiu būti?
O — OBJEKTYVAS. Jeigu verta imti fotoaparatą į rankas, tai tik tam, kad kitaip pamatytum pasaulį. Objektyvas yra subjektyvus. O subjektyvumas man patinka.
Mano žodis iš raidės „o“ — „optimizmas“. Nepaisydama visų skaudžių savo gyvenimo patirčių, manau, kad mane iš visų situacijų traukė optimizmas. Net sunkiausiais gyvenimo periodais mačiau viršukalnes. Net ir sėdėdama visiškame dugne jaučiau, kad nuo jo atsispyrusi galiu pakilti.
M — MENAS. Pats menas atskirai nebūtų įdomus, nes man menas — tai meno gyventi dalis. Man svarbus požiūris į gyvenimą. Norėčiau meniškai ir kūrybingai gyventi visą gyvenimą. Yra žmonių, apdovanotų meniškai gyventi. Mano pasaulėlyje menas užima labai svarbią vietą, bet svarbiausia — visuma. Tai neatsiejama. Man visada norisi žvilgsnį per savo subjektyvų objektyvą perkelti į tikrą gyvenimą.
Man raidė „m“ yra „meilė“ arba „moteris“. Moterys visada buvo mano tyrinėjimų objektas. Man jos labai įdomios. Vyrai man patinka, bet jie visiškai kitokie. Gaila, kad šiandien moteriškumas yra užgožtas vyriško požiūrio į pasaulį ir kad moterys, ateinančios valdyti pasaulio, jam pradeda vadovauti vyriškais principais. Svarbiausios moters savybės — intuicija, empatija ir gebėjimas mylėti pasaulį tokį, koks jis yra, nyksta.
Dabar dar aiškiau nei bet kada suprantu, kad meilė vaikšto kartu su tavimi. Ir tą meilę visada gali padovanoti šalia atsiradusiam žmogui. Visa tai yra atsitiktinumas, tik paradoksalu, kad daugelis atsitiktinumų yra labai dėsningi.
E — ETIKETAS. Etiketas man gyvenime negali vadovauti. Bet puikiai išmanant etiketą, man patinka jį apeiti ir žaisti. Čia kaip ir mene — norint nupiešti net ir abstraktų paveikslą, reikia gerai išmanyti anatomiją. Verta išmanyti etiketą, kad galėtum jį apeiti ir nepridarytum daug skausmingų klaidų. Etiketas kartais mus verčia bendrauti ir su tais žmonėmis, su kuriais nesinorėtų. Su amžiumi ateina požiūris, kad gali neprievartauti savęs ir nevogti savo brangaus laiko niekam nereikalingiems piruetams.
Mano „e“ — estetika. Skamba prabangiai, tačiau ir po šiuo žodžiu slepiasi moteris. Jos vis dėlto didesnės estetės negu vyrai. Net iš savo Rokantų kaimo išsikrausčiau tik tada, kai radau būstą, kuris nenuviltų manęs estetiškai.
D — DARBAS. DRAUGAI. DĖMESYS. Nors galėjau pasirinkti vieną, visi šie žodžiai man labai svarbūs. Reikėtų tik susidėlioti prioritetus. Visi jie tarpusavyje taip persipynę, kad vieną akimirką svarbu viena, kitą — kita. Vienąsyk galiu mesti velniop visus darbus, kad likčiau su draugais, kitą akimirką galiu atsisakyti draugų, kad liktų tik darbas.
Dėmesys kai kam gali būti tikras siaubas, bet man dėmesys patinka. Turiu tokį trūkumą — esu kaip mažas vaikas, kuris gali pasiimti šaukštą ir tarškinti per puodą, kad kas nors atkreiptų dėmesį.
Kam man tas dėmesys? Galbūt jo trūko vaikystėje, galbūt kadaise nesulaukiau per daug pagyrimų iš tėvų ir atsirado akimirka, kai reikėjo nustoti įrodinėti, kad esu šio to verta. Dabar ir pati pastebiu, kad imu reikalauti dėmesio, bet tą pačią akimirką galiu iš to pasijuokti. Brandi moteris gali sau leisti pasišaipyti iš savo trūkumų ir sau už tai atleisti. Aš jau sau atleidau. Ar pastebėjai, kad raudonos suknelės labai padeda sulaukti to dėmesio? (Juokiasi.)
Mano žodis — „dovana“. Ateina metas, kai dovanoti yra smagiau, nei gauti. Kaip dovaną labiausiai vertinu savo gyvenimą. Ir jokių dovanų man daugiau nereikia. Na, išskyrus gėles...
A — ATRADIMAI. Patys įdomiausi atradimai yra tie, kurie yra tavyje. Kai sulaukusi 48–erių („Netyčia pasispaudei 46? Oi, tai ačiū“, — nusijuokia.) vis randi savyje šį tą nauja ir sugebi save nustebinti, tai visi kiti atradimai — kelionės, naujos vietos, įspūdžiai — nublanksta. Paradoksalu, bet keliaujant pasaulis mažėja. Dar įdomiau, kad ta vieta, iš kurios iškeliavai, vis labiau gražėja. Kaip vaikiškoje knygoje „Panama yra graži“, kurią rekomenduočiau ir visiems suaugusiesiems.
Mano žodis — „alkis“. Esu žiauriai alkana tikrų jausmų ir tikro bendravimo, tikrų emocijų. Jeigu grįžtume prie etiketo, nebeturiu nei noro, nei laiko tam, kas nėra tikra. Dėl to man kilo pirmoji asociacija „alkis“. Šiuo metu tai yra mano stipri sudedamoji dalis — noriu bendrauti, jausti, kalbėti.
Neverta lįsti į televiziją, jei manai, kad nerasi tiesos ir atvirumo akimirkos. Televizija viską išgrynina ir apnuogina. Tikiu, kad sugebėsiu su pašnekovais būti nuoširdi, tikra, atvira ir to paties sulaukti iš jų. Netiesa man neįdomi. Kitaip tai bus tik šūdo malimas.
M — MAISTAS (dėl šio žodžio sutariame vienbalsiai). Mano namuose — maisto kultas. Ten, kur atsirandu, apie maistą nekalbėti neišeina. Ši mano diagnozė nekinta. Liga kontroliuojama, bet nepagydoma. Galiu apie tai kalbėti taip, kad ir pašnekovams beklausant seilės skiriasi. Čia — kaip seksas telefonu. (Nusijuokia.) Ir man kalbant seilės skiriasi.
Maisto ruošimas man yra vienas mėgstamiausių užsiėmimų. Įkvėpimą dažniausiai randu turguje, bet ir parduotuvėse kyla labai daug kūrybinių sumanymų. Kūrybingai jaučiuosi ir tikroje virtuvėje, ir kūrybinėje meno virtuvėje. Džiugu, kad lietuviai abiem atvejais vartoja tuos pačius žodžius.
Žodis „maistas“ šiame interviu galėtų būti mano plačiausiai apšnekėtas, nes šioje srityje neturiu jokio saiko. Apie tai man kalbėti lengviausia. Grįždama prie anksčiau minėtos sąvokos „menas gyventi“ galiu papildyti: jei esi kūrybingas vienur, tai būsi toks ir kitoje plotmėje. Jei sugebi prisikviesti mūzą, pajusi ekstazę bet kurioje erdvėje. Kiekvieną kartą virtuvėje leidžiuosi į fantazijas, nes man tai yra kūryba. Tiesą sakant, pati kartais pavartau savo kulinarijos knygą „Virtuvės užrašai“, išleistą prieš ketverius metus, nes nebepamenu, kas ten sudėta ir kaip tai dariau.
A — AŠAROS. Suvokiau, kad nebemoku savęs gailėtis, ir dėl savęs nebeverkiu. Bet galiu verkti kartu su Nijole Narmontaite ir jos Maria Callas (spektaklyje „Meistriškumo pamoka“, rež. Gytis Padegimas), tuomet verkiame trise. Galiu verkti su animacinių filmų herojais ar išgirdusi nuostabią muziką, klausydamasi Ennio Morricone muzikos filmui „Krikštatėvis“, galiu verkti ir dainuodama pati. Galiu ašaroti iš gražumo, bet ne iš liūdnumo. Nors kartais būna ir graudu, ir gaila. Neverkiu dėl savęs. Nežinau kodėl.
Mano žodis iš raidės „a“ — „akordeonas“. Tai vienas iš tų instrumentų, dėl kurio iškart susikaunu su visais, kurie jį pavadina kaimietišku. Man jis labai prancūziškas. Bet be jo neįsivaizduoju ir argentinietiško tango. Visos šio instrumento formos man kelia didžiausią pasigėrėjimą. Galbūt jį pamėgau dėl to, kad mano tėvas turėjo gerą draugą, kuris nuostabiai grojo akordeonu. Ačiū tėvams, kad nuo vaikystės girdėjau tik gerą muziką. Nors mama baigusi anuometę Lietuvos konservatoriją, kur studijavo kontrabosą, mes klausėmės ne tik klasikos. Mama kadaise grojo roko grupėje „Bitės“, o namie skambėdavo Mickas Jaggeris, „Smokie“, Charles’is Aznavouras, Edith Piaf.
Iš visų meno formų man tobuliausia yra muzika. Muzika į mane skverbiasi stipriausiai, tiesiai į sielą.
R — RAKTAS (šis žodis ir vėl abiem sutampa). Tai labai gražus žodis. Norint atrakinti duris reikia rakto, o tų durų gyvenime yra labai daug. Kaip sakoma: „Pasakyk vardą ir tu jį nugalėsi.“ Surask raktą ir atrakinsi duris. Jei prie vienų durų supranti, kad jos niekada nebus atidarytos, eini prie kitų. Be rakto — kaip ir be vardo.
Rakto man teks paieškoti ir kalbinant pašnekovus, tačiau jo prireikia net ir tada, kai šnekini tą patį žmogų antrąsyk. Laidos vedėjas turi turėti ne vieną raktą, o visą visrakčių rinkinį. Netinka vienas — bandai kitą.
Č — ČESNAKAS. Ir vėl žodis, kuris mums sutapo. Lietuviškose pavardėse be raidės „č“ nepasieisi. (Juokiasi.) Bet česnakas yra mano prieskonis, kuris įeina į geriausiųjų penketuką. Šalia česnako namie dar visada yra ir kitas „č“ — aitrusis čili pipiras. Tik su česnaku, kaip ir su raide „č“, reikia elgtis atsargiai.
Ė — ĖJIMAS. Pirmoji mano asociacija — pamatyta internete nuotrauka: iš viršaus nufotografuota gulinti lovoje moteris ir daugybė kitų kadrų — vyras, vaikiški drabužėliai, dar kažkas. Taip perteikiamas jos ėjimas per gyvenimą. Taigi „ėjimas“ man irgi yra ėjimas per gyvenimą — tai ristele, tai pristatomu žingsneliu. Kartais — su sustojimais. Kiekviena ateinanti diena praėjusią paverčia praeitimi. Tai yra tam tikras žingsniavimas.
N — NORAI. NUODAI. NUOSAVYBĖ (visus tris žodžius Nomeda išsirinko pati). Visi šie žodžiai man susineria į vieną nėrinį. Kaip sako budistai: „Nenorėk ir nebus priežasčių būti nelaimingam.“ Nepagrįsti norai nuodija gyvenimą. Vienas iš tų norų — noras savintis.
A — ATVIRUMAS. Visada pasakai tiek, kiek nori pasakyti, bet jei nėra atvirumo, neverta net pradėti kalbėti. Tai nereiškia, kad turėtum pasakoti apie savo sekso pozas. Atvirumas yra tai, kas padeda išlaikyti lygiavertį pokalbį. Tai savotiška dosnumo forma. Jeigu tame atvirume yra baimės, tuomet tikrai praloši. Atvirumas turi būti bebaimis, nes kitaip nukentėsi.
Mano žodžiai — „amžius“ ir „ateitis“. Apie ateitį negalvoju, bet esu tokio amžiaus, kokio esu. Stebiuosi žmonėmis, kurie bijo savo metų. Vaikai, paklausti, kokio yra amžiaus, dažniausiai linkę padauginti. Kai perkopiau keturiasdešimt, buvau sutrikusi — klausiama, kiek man metų, vis klysdavau. Metai man nieko nesako. Kartais jaučiuosi sena kaip šimtametė, o kartais žiūriu į pasaulį kaip šešiametis vaikais. Patirtis yra labai skirtinga. Ateitis manęs neliečia, aš jos neprognozuoju, nors retsykiais, matyt, į ją nužengiu, nes esu nugyvenusi daugybę gyvenimų. Džiugu, kad kiekviename žmoguje gali būti tiek daug skirtingų amžių.
I — INTYMUMAS. Atvirumas yra tai, ką gali duoti net ir visiškai nepažįstamam žmogui. Intymumas — stebuklas, kurio negali atiduoti bet kam. Intymumas yra dalykas, kuris nevyksta viešai, bet be jo gyvenimas nejuda. Intymumas pirmiausia yra sielų susilietimas. O čia jau žiūrovų ir klausytojų nereikia.
Mano žodžiai — „idealas“ ir „ideologija“. Pavojinga, kai idealai ir ideologija susiplaka į viena. Kaip manai, kas yra idealo priešprieša?
Kai su amžiumi atsiranda pojūtis, kad viskas nėra tik juoda ir balta, pasidaro beprasmiška ieškoti idealų. Ideologija yra noro ir tikėjimo, kad viskas yra taip paprasta, pasekmė. Man šis žodis atrodo pavojingas. Tuomet žmonės keliauja į koncentracijos stovyklas arba į Sibirą. O tokie dalykai yra baisūs. Man visiškai ne pakeliui su absoliučiai visomis ideologijomis. Idealas yra jaunystės entuziazmas, ideologija — durniaus tikslas.
T — TELEVIZIJA. Keistas dalykas — pati televizoriaus nežiūriu, nes neturiu tam laiko. Bet džiaugiuosi, kad dabar tai, kas domina, galiu pasižiūrėti internete.
Kažkodėl žmonės TV įvardija kaip blogio šaltinį. Bet juk gali būti kitaip. Televiziją mes kiekvienas turime susikūrę galvoje. Man TV yra gera vieta pasisakyti, jei tik nebijai nusikalbėti ir užteršti eterio. Visada prieš startą nerimauju, kad man taip neatsitiktų. Man baisu, kai eteris užteršiamas, kaip kad daugeliu atvejų ir vyksta. Dėl to tas mano „Kitaip“ labai įpareigoja — pasakei ką nors garsiai ir turi už tai atsakyti.
Visada jaučiu didesnę atsakomybę ir kol kas dar nežinau, kas šįsyk išeis, bet labai stengsiuosi. Kitaip nėra prasmės — kaip ir be atvirumo, be nuoširdumo. Kitaip televizorius tampa dėžute, kuri gal ir neneša blogio, bet yra bevertė.
Mano „t“ — „taisyklės“ ir „taškas“. Taisyklės man įdomios, kaip ir etiketas. Turi jas išmanyti, kad galėtum ginčytis, o aš visada esu linkusi paklausti „kodėl“. Taisykles reikia išmanyti, kad galėtum jas pažeisti. Jei jų neišmanysi, tai net nežinosi, kad jas pažeidei. O tada juk jokio įdomumo.
O taškas yra toks dalykas, kuris vieną dieną visiems ateina. Šito vertėtų nepamiršti. Tą dieną, kai jau supranti, kad nieko nebeveiki, ir yra taškas. Man tai žiauriai gražus žodis. Ir taškas.
Ties šiuo tašku norėčiau ir baigti. Ir nepykite, kad numuilinsiu tą paskutinę „ė“.
(„Velnias, kokia ilga ta mano pavardė ir kiek daug tų raidžių. Gal susitrumpint pavardę ir tapti Marčėne?“ — netrumpą interviu pabaigė Nomeda.)
