Česlovas ir Jūratė Norvaišos pavasarį pasitinka kupini energijos. Jie džiaugiasi, kad artėja garbinga sukaktis - jiedu jau 40 metų vadovauja sportinių šokių klubui „Sūkurys“. Pora atskleidžia, kad neblėstantis jų energijos ir geros nuotaikos šaltinis yra darbas su jaunais žmonėmis.
Norvaišos kupini entuziazmo ir visur stengiasi įžvelgti tik pozityvius dalykus, o metų neskaičiuoja, amžius jiems neturi jokios reikšmės. „Svarbu, kaip atrodai, kaip jautiesi, kokia tavo psichologija“, – tikina ponia Jūratė. Pora užaugino vienturtę dukterį Neringą, o dabar džiaugiasi, kai paviešėti į namus Vičiūnuose užsuka anūkai Vytis ir Indrė.
Sutuoktinių dukra Neringa ir žentas Rolandas Bortkūnas yra interjero dizaineriai. Jų architektūriniai sprendimai padėjo Norvaišoms pertvarkyti namą ant vaizdingo Nemuno kranto.
Pasidairius po namo erdves galima išvysti kone visą Lietuvos šokių istoriją - sienas puošia Jūratės ir Česlovo nuotraukos, taurės, medaliai ir įrašai apie poros ir „Sūkurio“ šokėjų laimėjimus.
Pasak Č. Norvaišos gyvenimas – tai laiptai į dangų, vis lipi į viršų ir nėra pabaigos. „Dar daug visko galima įgyvendinti, kiekviena diena – tai siekimas kažko naujo“, – vyro minčiai pritaria J. Norvaišienė. Todėl savo visuomenine veikla Lietuvai nusipelnę sportinių šokių treneriai dar nedrįsta teigti, kad savo gyvenime pasiekė viską.
Tikroji profesija – medicina
Daugeliui žmonių Jūratė ir Česlovas Norvaišos geriau žinomi kaip ilgamečiai Lietuvos sportinių, Lotynų Amerikos ir standartinių šokių čempionai, ne vieną talentingą šokėjų porą išugdę treneriai, tačiau tikroji jų profesija – medicina.
Baigę mokyklą jie abu įstojo į Kauno medicinos institutą. Po studijų J. Norvaišienė liko dirbti institute, net 32 metus būsimiems medikams dėstė socialinės higienos kursą, apsigynė disertaciją, 1988 metais tapo docente. Č. Norvaiša iš pradžių dirbo chirurgu Kauno onkologijos dispanseryje, vėliau 28 metus ėjo vyriausiojo gydytojo pareigas Kauno radijo gamyklos sanatorijoje „Banga“.
Kadangi Norvaišos buvo ne praktinės, o teorinės medicinos atstovai, laiko užteko ir kitai veiklai – šokiams. Pastarieji jų gyvenime atsirado palyginti vėlai – po dvejų metų darbo medicinos srityje. Tačiau J. ir Č. Norvaišos pasižymėjo kaip itin gabūs mokiniai, gana greitai pasiekė puikių rezultatų.
Medicina, pasak pašnekovų, jiems niekada nebuvo antroje vietoje. „Paraleliai šokom ir dirbom, bet Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsivėrė sienos, padaugėjo važinėjimų į varžybas, tad galvojom, kad nereikia draskytis, o pasirinkti vieną arba kitą. Juk nesinori visiškai be poilsio gyventi“, – pasakoja ponia Jūratė.
Sugebėjimą suderinti šokius ir medikų darbą jie laiko didžiule laime.
„Mes ir dabar turime darbą, šokių studiją, važinėjam į užsienį, bendraujam su jaunimu ir užsidirbam pinigų tam, kad galėtume pragyventi“, – savo pasirinkimu džiaugiasi žinomi sportinių šokių treneriai.
Tačiau medicinos jie niekada neapleido. Skaitydami įvairią literatūrą, klausydami naujienų J. ir Č. Norvaišos nuolat domisi šia sritimi, kaskart atnaujina ir papildo sukauptas žinias. Pašnekovai tikina, kad trenerių darbe jų prisireikia itin dažnai.
„Dirbam su vaikais, jaunimu, kurie neretai turi visokiausių problemų su skrandžiu ar širdele. Mes pamatuojam spaudimą, parodom pratimus, padedančius atitaisyti stuburą, patariam, ką daryti, jei yra stuburo išvaržos. Visą laiką tenka duoti pastabų“, – medikės žinias panaudoja trenerė.
Viena veikla niekada neapsiriboja
Žinomi sportinių šokių treneriai nuo mažų dienų neapsiribojo tik viena veikla, visada stengėsi išbandyti pačias įvairiausias sritis. Ponas Česlovas vaikystėje lankė bokso ir plaukimo treniruotes, o Jūratė mokėsi groti fortepijonu, abu užsiėmė sportine gimnastika. Pasak pašnekovų, tuomet galėjai lankyti ką panorėjęs, nes dauguma užsiėmimų buvo nemokami, tereikėjo laiko ir noro.
Gimnaziją aukso medaliu baigusi ponia Jūratė vienu metu įstojo į Kauno medicinos institutą ir Juozo Gruodžio muzikos technikumą (dabar - konservatorija. - Red). Jau nuo vaikystės trauką muzikai jautusi moteris tuo pat metu mokėsi medicinos, vokalo bei groti fortepijonu.
Baigiant mokslus J. Gruodžio muzikos technikume J. Norvaišienei buvo pasiūlyta mecosoprano partija G. Bizet operoje „Carmen“, tačiau tuo pat metu ji buvo penktame medicinos kurse, draugavo su Č. Norvaiša, todėl šios galimybės atsisakė. Tačiau muzikos technikume įgytos žinios pasitarnauja ir dabartinėje moters veikloje, treneriai itin daug dėmesio skiria porų muzikalumui.
Č. Norvaiša dar prieš pradėdamas šokti didelę aistrą jautė kinui. Besimokydamas Kauno medicinos institute filmuodavo, rašė scenarijus, o jo kurti mėgėjiški filmai tarptautiniuose konkursuose ne kartą laimėjo pirmąsias vietas. Baigęs mediciną Č. Norvaiša jau buvo pasiruošęs vykti į tuomet Maskvoje organizuotus aukštuosius režisūros kursus, tačiau pora pradėjo šokti, tad jis liko Kaune. „Gal dabar garsus režisierius būtų?“ – svarsto J. Norvaišienė.
Taip pat Č. Norvaiša puikiai valdė rašytojo plunksną, ne vienas jo tekstas buvo išspausdintas „Nemuno“ žurnale. Kai kurie rašiniai buvo per daug atviri, aštrūs ir sensacingi, todėl tuometis žurnalo vyriausiasis redaktorius, poetas Antanas Drilinga dėl to patyrė nemalonumų.
„Apie 1969-uosius lankėmės tuometėje Jugoslavijoje, viename kalnų kurorte. Buvome apsistoję viešbutyje, vakarieniavome restorane, po to buvo rodoma striptizo programa „Mona Liza“. Mes tai matėme pirmą kartą, tos mergaičiukės labai kukliai nusirenginėjo, dar tokios nesugadintos, be jokio atspaudo. Mums visa tai buvo labai gražu, žiūrėjom ne kaip į ką nors vulgaraus, bet kaip į meną, ir Norvaiša sugrįžęs parašė straipsnį.
Tai tapo sensacija, Kaune visi išgraibė tą žurnalą, per pietų pertraukas darbovietėse apie tai svarstė, diskutavo. Kitas darbas buvo apie pornografijos parodą Kopenhagoje, tačiau Centro komitetas uždraudė jį spausdinti“, – prisimena ponia Jūratė.
Lietuvos vardą pasaulyje išgarsinę šokėjai tik trenerių darbu neapsiriboja ir dabar.
Nuo 2011 metų Jūratė Norvaišienė priklauso Kauno miesto tarybai, yra Kultūros ir meno komiteto narė, Etikos komisijos pirmininkė. Moteris visą laiką domėjosi politika, todėl Visvaldui Matijošaičiui pasiūlius prisijungti prie bendruomeninio judėjimo „Vieningas Kaunas“ nedvejodama sutiko. Kaip tik tuomet ponia Jūratė buvo TV3 projekto „Šok su manimi“ komisijos narė. Ji pripažįsta po rinkimų supratusi, kad televizija labai galingas įrankis, kuris jai ir padėjo patekti į miesto tarybą. Pasak jos, šios pareigos – tai puiki galimybė prisidėti prie Kauno miesto įvaizdžio gerinimo, visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo.
Česlovas Norvaiša nėra Kauno tarybos narys - jis prisipažįsta, kad nenorėjo sukti į politiką. Tačiau iškilus kaunietis priklauso Kauno miesto savivaldybės Apdovanojimų komisijai yra Lietuvos šokių federacijos viceprezidentas ir garbės prezidentas, tarptautinio konkurso „Gintarinė pora“ iniciatorius ir pagrindinis organizatorius. Gražia tradicija tapusį renginį J. ir Č. Norvaišos šiais metais organizuos jau 48-tą kartą.
Paklausti, kaip viską suspėja, sportinių šokių treneriai tikina: „Kai darbas teikia malonumą, jis neatrodo kaip darbas. Tada atrandi laiko ir brangini jį visai kitaip. O kuo daugiau esi užimtas, tuo daugiau visko ir padarai.“
Pasiekė daugybę pergalių
Jūratė ir Česlovas Norvaišos į šokių sūkurį įsiliejo būdami 25-erių, tačiau netrukus ėmė skinti vieną pergalę po kitos. Jie net 10 metų iš rankų nepaleido Lietuvos sportinių, Lotynų Amerikos bei standartinių šokių čempionų titulo, 8 metus buvo išrinkti geriausiais šokėjais Sovietų Sąjungoje, buvo Europos ir pasaulio standartinių šokių čempionatų pusfinalininkai, profesionalų 10-ties šokių Pasaulio taurės varžybose užėmė 8-tą vietą.
Kaip geriausia Sovietų Sąjungos šokėjų pora valstybės lėšomis jie buvo išsiųsti mokytis į Didžiąją Britaniją, pas geriausius to meto šokio pedagogus.
1974 metais tituluoti šokėjai perėjo į profesionalų gretas, ėmė vadovauti „Sūkuriui“ ir treniruoti kitas poras. Jie išugdė pasaulio čempionus Editą Daniūtę ir Arūną Bižoką, Donatą Vėželį ir Liną Chatkevičiūtę, Andrių Ivašauską ir Karoliną Skorupskaitę, vicečempionus Olegą Martiniuką ir Aistę Stragytę, Europos Taurės nugalėtojus Sandrą Čelkytę ir Artūrą Narbutą bei daugelį kitų.
Už pasiekimus šokant ir ugdant kitus Jūratė ir Česlovas Norvaišos buvo ne kartą įvertinti garbingais apdovanojimais. 1996 metais už nuopelnus Lietuvos sportui skirti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinai – jiems patys svarbiausi.
Trenerių darbas – menas valdyti
Garsiems sportinių šokių treneriams didžiausią laimę teikia jausmas, kad yra reikalingi: „Šiuo laiku mes kaip treneriai turim mokinių ir matom, kad jiems duodam kažkokią naudą – tai didžiulė laimė. Smagu, kai žmogus yra reikalingas kitiems, kai tavęs niekam nereikia, tai jau liūdniau negali būti.“
Jie tikina, kad šokti patiems ir mokyti kitus yra vienodai sudėtinga. „Šokant patiems visos problemos slypi viduje, o treniruodami kitus tas problemas matome iš šalies. Trenerio darbas – valdymo menas. Norint porą išvesti į aukštą lygį, reikia mokėti ją suvaldyti: nukreipti tinkama kryptimi, neleisti daryti tai, ko nereikia, duoti tiek laisvės, kad pora vystytųsi kaip individualybė, bet kartu ir parodyti, kad nepasieks reikiamo rezultato, jei kažką darys netinkamai“, – pasakoja Č. Norvaiša.
Pasak trenerių, norint tapti geru šokėju nepakanka tik puikiai mokėti žingsnelius: „Turi jausti muziką, jos charakterį, gebėti atskleisti šokį. Laimi tos poros, kurios tai moka, o kurios tik techniškai prašoka, prabėga, taip ir liks darbininkais ant parketo.“
J. ir Č. Norvaišos nebara savo mokinių, o bendrauja kaip su sau lygiais: „Mums amžius neturi jokios reikšmės, mes nežiūrim, kad čia mažas, čia didelis, jie visi nori išmokti šokti. Mums nesuprantama, kaip ant žmogaus galima rėkti, jei jam nepavyksta. Jeigu jis dar neįgijo tam tikrų gebėjimų, galbūt esame kalti mes, kad nesugebėjome paaiškinti. Kartais nueina pas kitą trenerį ir jam išaiškina, jis pradeda šokti. Labai svarbu, kaip tą metodiškai pasakai“, – teigia tituluoti šokėjai.
Dabar žinomi treneriai neskaičiuoja nei laiko, nei jėgų. Salėje jiedu praleidžia tiek valandų, kiek reikia poroms. Savaitgaliais jie dažnai išvažiuoja teisėjauti sportinių šokių varžyboms užsienio šalyse. Č. Norvaiša vyks į Ispanijoje organizuojamą pasaulio sportinių šokių čempionatą, jo žmona – į Londoną bei Rygą.
„Verda labai įdomus gyvenimas ir nėra laiko apie savo metus galvoti. Mes visą laiką praleidžiame su jaunimu ir visai nesijaučiame už juos vyresni“, – teigia J. Norvaišienė.
Šokis per 50 metų labai pasikeitė
Jūratė ir Česlovas Norvaišos - sportinių šokių pradininkai Lietuvoje, jie savo akimis matė lietuviškos sportinių šokių mokyklos raidą. Šokis jų gyvenime jau beveik 50 metų, treneriai pastebi, kad per šį laiką labai daug kas pasikeitė. Anot jų, patys šokių pagrindai liko tokie patys, tačiau prieš kelis dešimtmečius aukštesnio lygio poros naudojo mažiau elementų, labiau orientavosi į artistiškumą.
Kai J. ir Č. Norvaišos pradėjo šokti, Lietuvoje dar nebuvo sportinių šokių tradicijos, todėl šio meno jie mokėsi vieni iš kitų. „Mes patys viską mokėmės iš knygų, statėm pėdas, piešėm jas ant parketo. Mūsų treneris buvo inžinierius Tomas Petreikis, tada jis pats mokėjo nedaug, mums perdavė iš estų gautas žinias. Kai mes pabaigėm kursus Didžiojoje Britanijoje, treneriui parvežėm naujos medžiagos. Šokio meną studijavome vieni iš kitų“, – pasakoja Č. Norvaiša.
„Dabar šokėjai labai pajaunėjo, mūsų laikais nebuvo labai jaunų, visi ateidavom vyresni, būdami studentai arba studijas baigę specialistai“, – priduria ponia Jūratė.
Pasak trenerių, ankščiau šokis buvo daug meniškesnis, turėjo daugiau vaidybinių elementų, o dabar jis tapo sportu. „O sportas reikalauja savo pasiruošimo, reikalingas greitis, kiekis tampa svarbesnis už kokybę. Dabar šokyje prifarširuota daugybė variacijų, sudėtingų elementų, kartais šokėjai dirba kaip automatai, jie girdi muziką, ritmą, bet neįsijaučia į kiekvieną melodiją, į jos charakterį. Juk tą patį šokį pagal skirtingą muziką reikia šokti skirtingai. O dabar dauguma šito visai nejaučia. Vadinasi, iš idėjos melodija visai nereikalinga, užtenka tik mušamųjų“, – pastebi J. ir Č. Norvaišos.
Tačiau jie skuba pridurti, kad profesionalūs šokėjai rodo meną: „Kuo aukštesnio lygio profesionalai, tuo mažiau triukų jie daro ir stengiasi šokį perteikti muzikaliai, mėgina atskleisti jo charakterį.“
Ponia Jūratė pastebi ir tai, kad dabar mergaičių stovėsena labai netaisyklinga, jos pernelyg nutolusios, atsilošusios. „Mums kaip medikams net negera žiūrint, kaip žalojami stuburai. Daugelis merginų ir moterų skundžiasi nugaros skausmais, kadangi nugaros raumenims tenka labai didelis krūvis. Jei stuburas nelaikomas, tai atsiranda išvaržos“, – tikina trenerė.
Profesionalus šokis jaudina mažiau
Lietuvoje šokis itin išpopuliarėjo, kai televizijos eteryje pasirodė pirmieji šokių projektai. Žinomi treneriai pamena, kad prieš porą metų tikrai padaugėjo norinčiųjų lankyti šokių užsiėmimus.
Taip pat šie televizijos žiūrovų itin pamėgti projektai, daugelį verčia smalsauti, kuo ypatingas tas šokis, kad ant parketo taip dažnai užsimezga meilė. Ponas Česlovas tikina, kad kai šoka du profesionalai, meilei įsižiebti labai sunku, o šokių projektuose viskas vyksta kitaip, ten vienas profesionalas, kitas - mokinys.
„Mūsų šokyje meilei susikurti labai sunku, kai mes su Jūrate pradėjome šokti, jau buvom susituokę, nebuvo iš ko rinktis. O į šokių projektus ateina su savo šeimom pragyvenę žmonės arba viengungiai ir jiems atsiranda galimybė atrasti naują kūną, naują asmenybę, jie leidžia prisiliesti, ankščiau jie neturėjo tokio patyrimo.
Tai, kaip viskas išsirutulioja, priklauso nuo žmogaus: vieni užkimba už šito jausmo ir pradeda jį puoselėti, o kiti net atranda, kad tai visai naujas jausmas, atranda naujus žmones, kurie jiems galbūt įdomesni nei tie, su kuriais gyvena, tada staiga išsiskiria, meta šeimą. Profesionalai pradeda šokti nuo vaikystės, kai jie paauga, tas moters ar vyro prisilietimas tampa nebe toks svarbus, nėra tokio jaudulio“, – aiškina Č. Norvaiša.
Laisvalaikis – tik aktyvus
Lietuvoje dauguma vyresnio amžiaus žmonių nemėgsta laiko leisti aktyviai. Norvaišos - išimtis. Česlovui 78 metai sukaks gegužę, Jūratei - rugpjūtį.
Jie patys spėjo įsitikinti, kad daugelis jų bendraamžių yra pernelyg sėslūs žmonės: „Kiek mes turim draugų, tai visi neranda laiko, jėgų ar noro atvažiuot pas mus į svečius. Mes visus juos patys aplankom. Ir labai dažnai tiesiog net neklausdami sakom: „Atvažiuojam pas jus, pasiilgom jūsų.“ Ką padarysi, jei yra tokia sėsli tradicija...“
Garsūs Lietuvos sportinių šokių treneriai dažnai nueina į koncertą, dramos ar operos teatrą, kiną, apsilanko parodose. Tik pastaruoju metu knygoms laiko nebeužtenka, informacijos jie dažniausiai ieško internete. „Aš tai viršelius daugumos knygų perskaitau ir stebiuosi, kad tiek tokių gražių knygų yra“, – šmaikštauja Č. Norvaiša.
Sutuoktiniai itin myli gyvūnus, vienam pono Česlovo filmui pora buvo įsigijusi tikrą vilką, kurį augino savo namuose. Jie ne vienam keturkojui yra suradę prieglobstį pas savo draugus ar pažįstamus. J. ir Č. Norvaišos patys ilgą laiką augino kelis šunis, net odinius baldus įsigijo, kad augintiniai galėtų ant jų miegoti. O visai neseniai priglaudė katiną, šis jiems suteikia daug naujų emocijų.
Dar 1980 metais Č. Norvaiša kūrė filmą apie Mauglį, pora susidraugavo su tuomečiu Kauno zoologijos sodo direktoriumi, kuris jiems leido rūpintis tigrais. Jie eidavo į plėšrūnų narvą, juos vedžiodavo. Kartą trumpam laikui savo namuose buvo priglaudę 6-7 mėnesių liūtukus.
Kauniečiai juokauja, kad kuo geriau pažįsti žmones, tuo labiau pradedi mylėti gyvūnus.
Ši meilė atsispindi ir pono Česlovo tapybos darbuose. Daugelyje drobių - egzotiškų kraštų gyvūnai.
Piešti jis pradėjo jau mokykloje. Č. Norvaiša piešė visą gyvenimą, bet specialiai tuo niekada nesidomėjo. Šalia studijų Kauno medicinos institute jis papildomai bandė mokytis tapybos, bet pritrūko laiko. Č. Norvaišas – animalistas, dažniausiai piešia gyvūnus, daugelis darbų nutapyti aliejiniais dažais.
Tačiau jis mielai išbando ir kitas technikas, yra nupiešęs grafikos darbų, šaržų, popieriaus lapuose įamžino savo dukros, anūkų portretus. O jei tai būtų paskutinė drobė, kurią Č. Norvaiša turėtų, tai joje nutapytų savo žmoną Jūratę.
