Naglis ir Nika klaipėdiečiams atrodė tvirta pora. Bet priverstinis išsiskyrimas juk galėjo atšaldyti jausmus.
– Ar toks gyvenimas tarp Vilniaus ir Klaipėdos neišjudino šeimos vertybių?
Naglis: Vilniuje gyvename trys vyrai dviejų kambarių bute – mano tėvas, aš ir jaunesnysis brolis Darius. Mama seniai mirusi.
Tėvui po patirto miokardo infarkto reikia šiokios tokios pagalbos. Mums trims vietos pakanka. Tėvas ruošia valgį, aš tvarkau kambarius, nes brolis dirba fizinį darbą, pavargsta.
Tąkart būtų tilpusios ir Nika su Auguste. Bet žmona buvo atvažiavusi dalyvauti knygų mugėje su bendradarbiais, buvo užsakytas viešbutis.
– Kodėl nepersikeliate į Seimo viešbutį?
Naglis: Tai būtų prabanga, kai yra tėvo butas. Be to, taip ir man, ir tėvui geriau. Daugiau laiko praleidžiame kartu. Jam jau 82-eji. Iš jų aštuonerius metus atpylė Kazachstano lageryje.
Nika: Aš jį puikiai suprantu, nes iki praėjusių metų priklausiau tiems laimingiesiems, kurie turi abu tėvus. Visas atostogas praleisdavau gimtinėje – Alantos dvare Molėtų rajone.
Prieš porą metų uošvis tik Naglio pastangomis buvo sugrąžintas į šį pasaulį.
Naglis: Tėvą ištiko infarktas atliekant kaklo arterijos šuntavimo operaciją. Laimė, kad pavyko jį greitai pergabenti į Širdies chirurgijos reanimacijos skyrių.
– Juk galėtumėte gyventi visa šeima Vilniuje.
Nika: Tuomet man tektų išeiti iš Lietuvos jūrų muziejaus, kuriame dirbu vienuolikti metai, palikti uostamiestį, kuris įsileido mane ir aš tą miestą įsileidau į širdį.
Vienintelis dalykas – nuo Vilniaus iki Molėtų rajono, kur tebegyvena mano 85 metų mama, būtų daug arčiau. Dabar Nagliui tenka kas savaitę važinėti pas mus.
– Matydami impulsyvų, savo nuomonę atkakliai ginantį N. Puteikį žmonės įsivaizduoja, kad gyventi su juo nelengva.
Nika: Tegul man žmonės pasako, su kuo gyventi lengva. Gal geriau paklauskite, ar jam lengva su manimi?
Šeimoje svarbiausia ne nuomonės, o vertybės. Šeima reikalinga tam, kad galėtum išsikalbėti. Kas kitas tave išklausys.
– Turite įdėmų klausytoją?
Nika: Taip. Kai jo nėra šalia, skambinu telefonu, nes esu moteris ir man reikia pasiguosti. Emocinis palaikymas man svarbus.
– O jums vyras dažnai atveria širdį?
Nika: Dažnai ir man tenka jį išklausyti, ir jis klausia patarimo. Dažniausiai būna apsisprendęs, bet vis vien nori išgirsti kitą pusę.
– Ar išgirsti, ar ir įsiklausyti?
Nika: Aš esu cholerikė, greit į viską reaguoju, o kartais vakare gailiuosi dėl to, ką pasakiau. Bet tuomet net naktį skambinu ir atsiprašau.
Ir Naglio prašau neskubėti. Jis bėga, nori daug. Vis prašau jo sustoti, pagalvoti, gal rytoj padarysi geriau.
– Ar tiesa, kad pirmą kartą išvydęs Niką praradote žadą? Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Naglis: Su draugu nuėjome į Vilniaus universiteto laikraščio redakciją, kur Nika tuo metu dirbo. Pamačiau, ir viskas. Nieko neatsimenu, tik mane pribloškusį jausmą.
Nika: Mes kartu esame jau 23 metus. Gyvenu su žmogumi, su kuriuo man įdomu. Gal būtų neblogai ir toks, kuris puikiai namuose remontuotų santechniką, bet man reikalingas įdomus partneris.
Naglis: Nika aukojasi dėl manęs. Jai tenka rūpintis dukterimi ir vyresniuoju sūnumi, buitimi. Aš grįžtu tik savaitgaliais.
– Kokie jie būna?
Nika: Atskirai gyventi nėra linksma. Susiklostė tokia tradicija – kai atvažiuoja Naglis, aš perku bilietus ir einame į kiną.
Mėgstame paskutines eiles. Esu gero kino mėgėja, bet kartais žiūriu ir nemėgstamas fantastines juostas, kad tik pabūtume šalia.
– Prieš keletą metų alkoholio padauginęs Naglis atsidūrė areštinėje. Jis per vietos televiziją dėl tokio poelgio atsiprašė šeimos ir klaipėdiečių. Kieno mintis buvo taip pasielgti?
Naglis: Nikos. Buvo sunku atsiprašyti policininkų, nes vienas jų nušvilpė mano brangų laikrodį, kitas iš kameros neišleido į tualetą, kad pakankintų. Bet žala, kurią padariau šeimai ir žmonėms, buvo didesnė negu policininkų man padaryta žala.
Nika: Labiausiai jaudinausi dėl vaikų, jų bendraklasių reakcijos. Tuomet buvo nemalonu, norėjosi viską kuo greičiau išbraukti iš atminties. Dabar tai – kaip spalvingas gyvenimo faktas.
Naglis: Paradoksas, bet kitą dieną po atsiprašymo negalėjau eiti gatvėmis – mane stabdydavo vyrai ir pasakodavo, kaip toje pačioje areštinėje sumušė, pažemino, pavogė pinigus, o apie dingusius laikrodžius išgirdau gal iš keliolikos žmonių.
Visa tądien dirbusi policininkų pamaina buvo atleista.
– Po to atsisakėte alkoholio.
Naglis: Aš kritikuoju valdžią ir policiją, o bet koks užsikabinimas reikštų tos kritikos pabaigą.
Jei kritikuoju privilegijas, vadinasi, negaliu jomis naudotis – negaliu gyventi Seimo viešbutyje, važinėti brangiu automobiliu. Man tinka ir savas 25 metų „Volkswagen”.
– Ką dar veikiate savaitgalį?
Naglis: Važiuojame su vaikais į Palangą arba traukiame ant Olando Kepurės Karklėje. Juk reikia paprasčiausiai kartu pabūti.
Nika: Kepu pyragus ir tortus. Kol abu vaikai dar gyvena kartu, noriu, kad namai kvepėtų pyragais. Nesu pirkusi pusgaminių. Ir vakar gaminau koldūnus rankomis.
Rytą visada verdu košę. Išvažiavęs į Vilnių Naglis pradėjo skųstis skrandžio bėdomis. O ką jis ten valgo – sumuštinius. Namuose sumuštinių mes nepripažįstame.
Kartais užsukame į piceriją, bet vaikai sako, kad mano kepta pica skanesnė. Picos tešlos neperku, darau pati.
– Ar Naglis atneša rytais kavos į lovą?
Nika: Savaitgaliais mums pusryčius paruošia ir į lovą atneša duktė.
Mano rytas – stiklinė vandens ir mankšta. Pusryčius kartais pati Nagliui nunešu. Jis pavargęs, neišsimiegojęs, o aš vis vien į darbą Jūrų muziejuje turiu anksti keltis.
– O kai laša čiaupas, tenka kviesti remontininkus?
Naglis: Kai labai įgrysta ir bėda prispiria, kai ką pataisau.
Galėčiau padaryti beveik viską. Bet kartais pritrūksta jėgų, gal ir noro.
Nika: Mes turime prisiversti užsiimti buitimi. Tvarkymasis man – monotoniškas darbas, tik virtuvėje atgyju – čia galiu eksperimentuoti.
– Tarnavote Afganistane. Ar patirti išgyvenimai pakeitė charakterį?
Naglis: Aš mušu blogiukus liežuviu ir plunksna. Sunku pasakyti, kiek čia dėtas Afganistanas. Mano tėvas irgi nepabūgo lagerio sunkumų.
Ko galiu bijoti pabuvęs Afganistane ir lietuviškoje areštinės kameroje? Nieko baisesnio nebegali būti. O kodėl kalbėdamas nerenku žodžių?
Dvidešimt metų visi kalbėjo diplomatiškai. Ir štai rezultatas. Mano galva, valstybės nėra, tik imitacija.
Nika: Aš Nagliui patariu – pasitelk ironiją.
– Ar sutikimas dirbti Klaipėdos laivų remonto įmonės vadovu nebuvo avantiūra? Juk iki tol Vilniuje dirbote kultūros srityje.
Naglis: Klaipėdoje turėjau ne tiek vadovauti laivų remontui, kiek pagal Vyriausybės sprendimą padėti iškeldinti įmonę iš piliavietės teritorijos. Kartu su kolektyvu bankrutuojančią įmonę pavyko padaryti pelningą.
Sunkiau buvo Nikai. Ji kaip dekabristė atkeliavo paskui mane.
Nika: Man tai buvo nelengva. 18 metų kaime, 18 – Vilniuje. 2000-ųjų gegužės 9-ąją Naglis pradėjo dirbti Klaipėdoje, o 27-ąją gimė Augustė.
Sūnus Gediminas ką tik buvo baigęs pirmą klasę. Jį parvežiau namo, pripirkau produktų ir išvažiavau į ligoninę gimdyti.
Nekeikiau likimo, bet norėjau, kad per gimdymą vyras būtų šalia. Jis vis dėlto suspėjo ir laikė man ranką.
Klaipėdoje teko iš naujo leisti šaknis. Dabar darbas Jūrų muziejuje – pagal mano pečius ir sparnus.
Kasdien keltu keliuosi per Kuršių marias – jokį kitą darbą dirbdamas nepamatysi tiek saulėtekių, tokių jūros ir dangaus atspalvių.
