Namai, apie kuriuos ilgai svajojo viena pajėgiausių pasaulyje dviratininkių S. Krupeckaitė ir jo vyras D. Leopoldas, stovi vos 15 minučių kelio pėsčiomis nuo Panevėžio „Cido” arenos.
Kol kas naujuose namuose ramu ir tylu lyg kaime. Nuo tos tylos ima spengti ausyse, tik kartais ją perskrodžia kirvio pokšėjimas, kai kam nors pritrūksta malkų.
Rytais prie Simonos ir Dmitrijaus namų atskrenda zylės pasisotinti lesyklėlėje, pėdsakus sniege įspraudžia į kiemą išleista poros augintinė – taksų veislės kalaitė Banda.
Nors užsitęsęs žiemos miegas apgaulingas, Dmitrijus tikino, kad pirmą kartą jų šeimoje niekas nekalba apie artimiausius startus ir varžybas.
„Šiemet Simona ilsėsis, Lietuvai jokiose varžybose neatstovaus, treniruosis nebent savo malonumui, ji turi atsigauti nuo įtampos”, – tikino jos sutuoktinis.
„Ar tokią pauzę esate numatę dėl to, kad planuojate šeimos pagausėjimą?” – tiesiai paklausiau Dmitrijaus.
O jis tiktai paslaptingai nusijuokė: „Nežinau, gal dar spėsime ir tai padaryti.”
Pernai rudenį Panevėžyje vykusiame Europos dviračių treko čempionate Simona iškovojo net tris medalius – auksą keirino rungtyje ir komandiniame sprinte bei bronzą sprinto varžybose.
Sportininkė neslėpė, kad būtinai reikia pailsėti, nes aštuonerius metus be atostogų dalyvaujant aukščiausio rango varžybose sudėtinga išlaikyti tempą.
Šiemet vasarį pasaulio pirmenybėse Minske, netoli Lietuvos, Simona nedalyvavo.
Pirmenybę šeimos židinio kurstymui sportininkė teikia ir dėl to, kad nežinia, kuo baigsis tarptautinės varžybų sistemos pertvarka.
Simona žino, kad trekininkės šlovė nėra amžina. Iš penkių žymiausių Londono olimpinių žaidynių treko dviratininkių keturios jau pasitraukė iš profesionaliojo sporto.
Lietuvos edukologijos universitete kūno kultūros pedagogiką studijuojanti Simona dabar visa galva pasinėrė į mokslus ir siekia gauti diplomą.
„Dar nesvarstau, ar galėčiau tapti trenere, nes ne kiekvienas sportininkas gali juo būti”, – sakė moteris.
Paskaitos, pratybos, įskaitos – siekdama pasivyti bendramokslius Simona stengiasi nepraleisti nė vienos paskaitos Panevėžyje įsikūrusiame Lietuvos edukologijos universiteto filiale.
Prie starto jaudulio, atrodo, jau turėjusi priprasti žinoma sportininkė jaudinasi prieš egzaminą, o daugelį dalykų, apie kuriuos intuityviai žinojo, turi mokėti pagrįsti.
Dviratininkė net neturi kada ruošti valgio, todėl šias pareigas perleido vyrui. Mėgstamiausias Simonos patiekalas – kiniški makaronai, kuriuos Dmitrijus pagardina daigintomis sojomis, paprikomis ir pomidorais.
Rytais Simona palaisto ant palangės pasėtas paprikas, šiemet ji ketina užsiauginti ir gėlių sodinukų, kad kotedžas, kuriame įsikūrė, skęstų žieduose.
Didžiulis gėlių stovas, vaizduojantis dviratį, dar stovi tuščias.
Įvairių suvenyrinių dviračių netrūksta nė viename kambaryje.
Labiausiai sportininkė laukia, kada ištirps sniegas ir prasikals tulpės, kurių svogūnėlių neseniai atsivežė iš Olandijos.
„Pagaliau pajutau, kad tikrieji mūsų namai yra Panevėžyje”, – džiaugėsi S. Krupeckaitė.
Dmitrijus linksmai mirktelėjęs pasiteisino: „Jūs į mane nežiūrėkite, ne aš čia dizaineris. Sodininkė, menininkė – ji. Aš esu miestietis, manęs lysvės netraukia.”
Panevėžyje esantis 170 kvadratinių metrų kotedžas išsidėstęs per du aukštus, iš jų 110 kvadratinių metrų skirta gyvenamosioms patalpoms, likusį plotą užima garažas.
Prieš keletą metų, kai sutuoktiniai įsigijo šį kotedžą, čia buvo tik sienos, smėlio ir plytų krūvos. Tuo metu Simona ir Dmitrijus buvo prisiglaudę bendrabučio kambaryje.
Pavargę nuo ankštumos jie troško tokio būsto, kur galėtų nepasiilgti gamtos – basi vaikščioti po pievą, snūduriuoti medžio pavėsyje kabančiame hamake, o užsimanius kepsnio nereikėtų belstis į kokį nors restoraną, o būtų galima ant žarijų išsikepti kieme.
Tuo metu jie turėjo butą Vilniuje, bet sostinė pernelyg toli, kad Simona kasdien galėtų vykti treniruotis iš Vilniaus į Panevėžį.
Kad įkurtuvės Panevėžyje pernelyg toli nenusikeltų, Simona su Dmitrijumi patys ėmėsi neįprastų darbų.
„Būdavo, pabundu 5 valandą ryto ir vis galvoju, ko dar nepadariau, kad vėl Simona laimėtų.
Kol ji miegodavo, negalėdavau vartytis lovoje, bijodavau prižadinti.
Todėl keldavausi, važiuodavau prie namo, imdavau į rankas kastuvą ir lygindavau smėlio krūvas, kad statybininkai galėtų iškloti šildomąsias grindis”, – apie naujakurystės vargus pasakojo buvęs maskvietis.
Nagingas vyras nesutriko, kai nusipirkus kotedžą paaiškėjo, kad neapšiltintas stogas. Šį darbą žūtbūt reikėjo atlikti, nes artėjo žiema.
„Susiėmiau ir per dvi savaites viską pabaigiau”, – prisimena Dmitrijus.
Kaimynas žiūrėdavo į ant stogo užsiropštusį trenerį ir juokdavosi: „Statybos – ne trekas, kur gali kitus varinėti, čia pats turi dirbti.”
Dmitrijus apsimesdavo, kad nieko negirdi, o mintyse ragindavo kaimyną susikeisti vietomis.
Tada Dmitrijus pažiūrėtų, ką šis darytų, kai reikėtų metams suplanuoti treniruotes, rengtis varžyboms, ieškoti rėmėjų ir už viską būti pačiam atsakingam.
Fizinis darbas treneriui netgi teikė savotišką malonumą. Dmitrijus pats išklijavo garažo sienas keraminėmis plytelėmis, nors tai darė pirmą kartą gyvenime.
Jis taip pat sugalvojo, kaip pakabinti ant sienos dovanotą sunkų gipso lipdinį.
Dmitrijaus idėja buvo pastatyti prie terasos malkinę, kur būtų galima sukrauti pliauskas, kad nesudrėgtų.
Tačiau įrengiant virtuvę, svetainę, miegamąjį, antrajame aukšte esančius kambarius svaresnis buvo Simonos balsas.
Pasižiūrėjusi, kaip elektrikas vedžioja ir tvirtina laidus, sportininkė po kelių dienų toliau tęsė šį darbą viena, nes staiga kaip į vandenį dingo meistras.
Daug ginčų tarp sutuoktinių kilo, kur turėtų būti įrengta svetainė, o kur – virtuvė.
Pora ilgai svarstė, ar reikia atskirti pertvara virtuvę nuo svetainės. Pagaliau sutarė, kad sąlygine pertvara tarp šių erdvių taps laiptai.
Dmitrijui teko nusileisti, kai Simona užsispyrė, kad sienos turi būti baltos spalvos, o šildomosios grindys – kuo šviesesnės.
Dmitrijui smagiau, kai namuose nėra akinamų kontrastų.
„Man kuo tamsiau, tuo geriau”, – prisipažino jis.
Kita vertus, jei ne Dmitrijus, Simona, ko gero, niekada nebūtų pasirinkusi svetainėje juodos odinės sofos ir tamsiai rudo kilimo.
Rudos užuolaidos – taip pat vyro sumanymas. Viena svetainės siena – irgi tamsi.
Tokia siena – puikus fonas šeimos fotografijoms ir Simonos angelų kolekcijai, kurią sudaro daugiau nei 80 suvenyrų iš įvairių pasaulio šalių.
Vienoje nuotraukoje įamžinta, kaip Simona ir Dmitrijus nardydami tyrinėja Raudonosios jūros gelmes.
Pernai jie penktą kartą leidosi į nardymo safarį ir buvo atsidūrę vos per kelis metrus nuo ryklio, prie koralinio rifo ieškojusio, kuo pasisotinti.
Simonai ir Dmitrijui kuriant naujus namus nereikėjo sukti galvos tik dėl virtuvės, nes visą įrangą ir virtuvės baldus sutuoktiniai gavo dovanų.
Prie ąžuolinių spintelių tiko gelsvos užuolaidos.
Treneriui teko prisiminti matematiką, kai ieškojo būdų, kaip kotedže įrengti laiptus į antrąjį aukštą.
Taupydamas erdvę vyras pasirinko sraigtinius laiptus. Tada paaiškėjo, kad projektuojant tokius laiptus kiekvienos pakopos ilgis ir plotis, netgi forma turi būti vis kitokia. O be tikslių skaičiavimų neįmanoma užsakyti laiptų detalių.
Ginčai dėl spalvų lydėjo sutuoktinius įrengiant ir antrąjį aukštą.
Čia Dmitrijaus kambarys išdažytas melsva spalva, Simonos – skaisčiai rožine.
Tik miegamajame pora vengė ryškių spalvų. Pilkos spalvos siena, prie kurios stovi dvigulė lova, išmarginta baltomis gėlėmis.
Kartais į lovą mėgsta įsiropšti kalaitė Banda, todėl šalia ant grindų jai padėtas atskiras guolis.
Banda – tikra namų sargybinė. Lodama kalaitė nieko neprileidžia artyn, kol neįsitikina, kad nepažįstamas žmogus draugiškai kalbasi su jos šeimininke.
Nykštukinių pinčerių veislės Bandą prieš septynerius metus įsigijo Dmitrijus.
Kai treke pripažinimo atkakliai siekiantis Rusijos rinktinės dviratininkas D.Leopoldas 2003-iaisiais Maskvoje susipažino su lietuve Simona, jis neįtarė, kad dėl jos paaukos savo karjerą.
Tapęs meilės tremtiniu ir susituokęs su Simona Dmitrijus persikėlė iš Maskvos į Panevėžį ir atsivežė Bandą.
Dmitrijus Bandą drausmina rusų kalba, bet kalaitė klauso ir lietuviškų Simonos komandų.
Šuo nesupainioja jokių komandų, nors girdi jas skirtingomis kalbomis.
Kabindama ant sienos savo siuvinėtus paveikslus Simona džiaugėsi, kad pagaliau namuose nieko netrūksta.
Šie darbai – dalis jos sportinės biografijos. Kryželiu išsiuvinėtų paveikslų moteris turi ne vieną – kaskart, kai grįždavo iš stovyklos, namo parsiveždavo naują.
Tai padėdavo jai atsipalaiduoti. Laikydamasi griežtos dienotvarkės sportininkė privalėdavo skirti laiką tik poilsiui.
„Treniruočių stovykloje be trenerio žinios negalėdavau niekur išeiti ir prasiblaškyti. Kad nereikėtų spoksoti į televizorių, imdavau į rankas rankdarbį”, – tikino Simona.
Ir dabar, kai turi laisvą popietę, dviratininkei smagiausia įsitaisyti lovoje, paimti į rankas specialų rėmelį, užtraukti ant jo audinį ir kurti naują paveikslą.
