„Dar niekada nebuvo taip, kad nedalyvaučiau giminės šventėje. Man ši šeimos šventė labai svarbi. Su seneliais, tėvais visuomet eidavome į bažnyčią, į velykines prisikėlimo mišias.
Jos kaime prasidėdavo 7 valandą ryto ir būdavo labai ilgos. Į Mažeikius važiuosiu antrą Velykų dieną – tuomet ir nueisiu į bažnyčią“, – sakė Gintarė.
Įprastai tėvams Velykų išvakarėse padedanti kiaušinius marginti mergina šiemet tai darė kartu su visu choru. Margučiai, kaip ir Šachmatinio choro pavadinimas, buvo juodos ir baltos spalvų.
Gintarės šeimos Velykų bobutė niekada neaplankydavo. Tačiau mergina dėl to neliūdi – ji ir šiandien prisimena smagius margučių ridenimo žaidimus tėčio sumeistrautame lovyje, jaukius Velykų pusryčius prie papuošto stalo ir varžybas, kieno kiaušinis stipresnis.
„Ne kartą tėtis mus, vaikus, yra apgavęs. Jis turėdavo medinį kiaušinį ir mums to nesakydavo! Būdama vaikas niekaip nesuprasdavau, kodėl taip nutikdavo. O tėtis sakydavo, kad jo margutis – ypatingas“, – pasakojo atlikėja.
