Tiesa, iki vestuvių jai dar teks pažinti ir kaimyninės šalies Latvijos gyvenimą. Toks krepšinio legionieriaus žmonos likimas – Vilniaus „Lietuvos ryto” komanda D. Dulkį iki sezono pabaigos paskolino Rygos „Barons kvartals” ekipai.
Latvijoje jau kurį laiką įsikūrusi pora džiaugiasi, kad Velykų rytą atsibus Lietuvoje. Margučius sužadėtiniai ridens Deivido gimtojoje Šilutėje kartu su jo tėvais. Merginos šeima kiaušinius dažys ir didžiausią pavasario šventę sutiks toli nuo jos – Floridoje.
Pasipuošusi mamos dovanota megzta kepuraite McCall beveik viso pokalbio metu ranką laikė ant Deivido kelio. Buvo neįmanoma nepastebėti auksinio sužadėtuvių žiedo su deimantu.
Visai netrukus ant jos piršto sužibės dar vienas žiedas.
Laukti amerikietiškų-lietuviškų vestuvių liko tik keli mėnesiai. Ketverius metus draugaujanti pora birželio viduryje Floridoje oficialiai taps vyru ir žmona.
Būsimieji jaunavedžiai vestuves ketina kelti ir Lietuvoje, mat ne visi Deivido draugai ir artimieji galės įveikti tūkstančius kilometrų ir nukakti už Atlanto.
McCall jau apsisprendė – po tuoktuvių pasirinks vyro pavardę. Tačiau ne su vyriška galūne, kaip įprasta užsieniečiams, o moteriška.
„Ponia Dulkienė. Man labai patinka ši pavardė. Ji taip švelniai skamba”, – šypsojosi būsima nuotaka.
Pasakodama apie gyvenimą Lietuvoje M.Maynor negaili mylimojo gimtinei gražių žodžių. Kultūrinis šokas jos čia neištiko.
Airių kraujo turinti amerikietė prieš kraustydamasi į Vilnių gana gerai žinojo, kas tai per miestas.
Jaunos moters neišgąsdino ir tai, kad klimatas sužadėtinio tėvynėje visiškai kitoks negu jos gimtajame krašte, o aplinkiniai vienas kitam nusišypso itin retai.
„Orai ne patys mieliausi širdžiai, bet tikėjausi dar blogiau, todėl lieka tik džiaugtis. Ilgiuosi saulės – Floridoje dabar daugiau kaip 20 laipsnių šilumos”, – kalbėjo McCall.
– Jau buvote įsikūrę Vilniaus Gedimino prospekte esančiame trijų kambarių bute. Rygoje vėl teko ieškoti naujo būsto. Kuris daugiau laiko skyrėte gyvenamosios vietos paieškoms?
Deividas: Buto paieškos – moterų darbas. (Nusijuokė.) Lietuvoje tuo rūpinosi McCall, o Rygoje butą surado klubas. Jis kiek mažesnis už apartamentus Vilniuje, tačiau gerai, kad netoli arenos, kurioje treniruojuosi.
Neslėpsiu, Vilniuje patiko labiau. Pamenu, kai tik atsikraustėme į butą Gedimino prospekte, kelias savaites paryčiais girdėjome įsismaginusių naktinėtojų dainas.
Jie garsiai užtraukdavo Marijono Mikutavičiaus dainą „Trys milijonai”. Manęs tai neerzino. Prabusdavau, nusijuokdavau ir iškart užmigdavau.
McCall: Apartamentais Vilniuje išties buvome patenkinti. Pamilau jūsų sostinę. Vilniuje yra daug smagių dalykų. Gyvenome centre, todėl beveik visas vietas galėjome pasiekti pėsčiomis.
Jau spėjau aplankyti ir nemažai kitų Lietuvos miestų. Ne kartą viešėjau ir Deivido gimtojoje Šilutėje. Lietuvos miestai labai skiriasi vienas nuo kito, o įdomiausia tai, kad vieną šalies galą nuo kito skiria vos keli šimtai kilometrų. Tai man patinka.
– Vilniuje gyvenote beveik metus. Gal jau buvote sudarę mėgstamiausių sostinės vietų sąrašą?
McCall: Pamėgome vieną itališko maisto restoraną ir džiaugiamės atradę kavinę, kurioje galima pasimėgauti tikrais amerikietiškais pusryčiais.
Bet stengiamės apsilankyti vis kitur. Mieliau renkamės ramias vietas, o ne naktinius klubus. Mums pakanka išgerti po taurę vyno.
Deividas: Po treniruočių ir varžybų jaučiuosi pavargęs, todėl naktinių linksmybių norisi vis rečiau – darbas atima daug jėgų.
McCall: Senstame!
– Deividas Vilniuje dukart per dieną treniruodavosi su „Lietuvos ryto” ekipa. Dažnai išvykdavo žaisti į kitus miestus ar šalis. Kaip leisdavote dienas, kai sužadėtinio nebūdavo namie?
McCall: Kartą per savaitę Tarptautinėje Amerikos mokykloje Vilniuje mokiau vaikus šokti. Be to, triskart per savaitę lankiau lietuvių kalbos pamokas.
Tiek anksčiau, tiek dabar tvarkau namus ir ruošiu valgyti. Nemažą dalį dienos užima vestuvių planavimo darbai. Tikrai nenuobodžiauju.
Latvijos sostinėje šiuo metu gyvena krepšininkas Antanas Kavaliauskas su žmona amerikiete Amanda. Smagu, kad Rygoje turiu su kuo moteriškai pasišnekučiuoti.
– Užsieniečiai skundžiasi, kad lietuvių kalba sunki. Kaip jums sekasi perprasti mylimojo gimtąją šneką?
McCall: Tai, kad gyvenau Lietuvoje, man palengvino situaciją. Kiekvieną dieną vis geriau suprasdavau jūsų kalbą. O gramatika išties sunki.
Įsikūrusi Rygoje lietuvių kalbos pamokų neapleidau. Su mokytoja bendraujame per „Skype” programą.
Deividas: Mes ir tarpusavyje bandome kalbėtis lietuviškai. Kai aš paskambinu, ji atsiliepia lietuviškai ir ko nors manęs pasiteirauja.
Šįryt paklausė, ko norėčiau vakarienei. (Šypsosi.) Praeis šiek tiek laiko, ir mes galėsime šnekėtis mano gimtąja kalba.
– Regis, McCall mėgsta suktis virtuvėje. Ar dažnai palepina savo ruoštu valgiu?
Deividas: Nuolat. Moka ir lietuviškus patiekalus gaminti.
McCall: Lietuviškus valgius gaminti išmokė Deivido mama. Ruošiu balandėlius, bulvinius blynus su mėsa, daug įvairių sriubų.
Tik cepelinų dar nebandžiau. Girdėjau, kad juos paruošti ilgai užtrunka. Man patinka ir jūsų desertas „Tinginys”. Mielai jį gaminu.
Deividas: Nudžiungu, kai McCall vakarienei patiekia netikrą zuikį su grybų ir sūrio įdaru. Jis toks skanus! Gaila, kad retai tenka juo mėgautis.
– Jūsų seneliai iš mamos pusės yra airiai. Ne kartą viešėjote Europoje, todėl Lietuva jums nepasirodė šalis, esanti kitoje planetoje. Bet nepatikėsiu, kad per visą tą laiką niekas jūsų nenustebino.
McCall: Pastebėjau, kad aplinkiniai vieni su kitais nesikalba ir nesišypso. Iš pirmo žvilgsnio lietuviai atrodo nemandagūs.
Floridoje ir nepažįstami žmonės parduotuvėje pasikalba, pasisveikina. Čia nieko panašaus nėra. Tai mane glumino, bet paskui pripratau.
Supratau, kad taip priimta, o lietuviai yra kur kas šiltesni žmonės, nei atrodo. Tereikia juos geriau pažinti.
– Deividas paliko Lietuvą prieš šešerius metus ir išvyko žaisti krepšinio į Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip jūs susipažinote?
Deividas: Baigęs Las Vegase vidurinę mokyklą įstojau į Floridos universitetą ir visai netrukus bendrų draugų vakarėlyje pamačiau McCall.
McCall: Vos išvydau Deividą, iškart supratau, kad jis yra europietis.
Deividas: Kaip?
McCall: Nes buvai visiškai kitaip apsirengęs nei amerikiečiai!
Tik neįtariau, kad Deividas žaidžia krepšinį. Mūsų pažinties vakarą apie Lietuvą žinojau mažai, tačiau numaniau, kur ji yra, nes dažnai viešėdavau pas senelius Airijoje.
Deividas: Mane sužavėjo jos šypsena ir išvaizda. McCall labai miela ir nuoširdi. Niekada iš jos nesu girdėjęs pikto žodžio, o mūsų ginčus sunku pavadinti barniais. Daugiau diskutuojame.
– Kalbos barjeras netrukdė?
McCall: Pirmaisiais draugystės mėnesiais Deivido anglų kalbos žinios nebuvo pačios geriausios, buvo juntamas akcentas, ko nepasakytum dabar.
Deividas: Kai išvykau gyventi į JAV, atrodė, kad gerai kalbu angliškai. Tačiau ten kartais buvo baisu ištarti žodį. McCall labai padėjo tobulėti. Parašydavo ir vieną kitą rašinį universitete. (Šypsosi.)
– Santuokos ceremonija numatyta katalikų bažnyčioje netoli vandenyno birželio 15 dieną. Vestuvių datą buvo sunku išsirinkti?
McCall: Vasarą į Floridą atvyksta tuoktis labai daug porų, nes čia geras klimatas ir labai gražu. Dar paauglystėje žinojau, kokioje bažnyčioje norėsiu tekėti, todėl viskas priklausė nuo to, kurią dieną bažnyčia laisva.
Deividas: Tikiuosi, kad krepšinio sezonas jau bus baigtas, todėl galėsiu ramia širdimi skristi už Atlanto.
– Vestuvių dalyvių skaičius įspūdingas – 200 svečių. Abu iškart sutarėte kelti dideles vestuves?
McCall: Lietuviams atrodo, kad tai didelės vestuvės, o mums, amerikiečiams, ne. Kai čia pasakau, kad svečių sąraše – 200 žmonių, visi stebisi.
Turiu du vyresnius brolius, galybę pusseserių bei pusbrolių ir daug draugų. Neseniai dalyvavau vestuvėse, kuriose buvo 400 svečių. Amerikoje tai įprasta.
Deividas: Kviesime tik artimiausius draugus ir gimines. Iš mano pusės dalyvaus sesuo, tėvai, geriausi draugai ir Amerikoje gyvenantis pusbrolis.
Šventę surengsime ir Lietuvoje. Mano seneliai ir keli geri bičiuliai negalės atskristi į Floridą, todėl pradžiuginsime juos čia.
– Tėvus spėjote supažindinti?
Deividas: Amerikoje yra tradicija, kad paskutinių rungtynių universiteto arenoje stebėti atvyksta šeimos nariai. Skambinau saviškiams, bet dėl brangių lėktuvo bilietų tėvai nutarė nevykti.
Dieną prieš rungtynes McCall pakvietė mane į savo namus pusryčių. Atvykau, o manęs ten laukė staigmena – vos pravėręs duris išvydau savo tėvus ir žmones, pas kuriuos gyvenau atvykęs į JAV.
Patikėkite, akys ant kaktos iššoko, kaip mylimoji dėl manęs pasistengė. Tada ir įvyko pirmas mano ir McCall tėvų susitikimas.
McCall: Deivido mama neblogai supranta angliškai ir dar intensyviai mokosi. Jos anglų kalbos žinios kur kas geresnės nei mano lietuvių.
Deividas: Mano šeima labai gerai priėmė būsimą marčią ir nenuogąstavo, kad ji užsienietė.
– Tikėtina, kad per jūsų vestuves piršlys nebus kariamas. Kokias vestuvių tradicijas turi amerikiečiai?
Deividas: O kaipgi! Piršlį tikrai karsime. Mūsų vestuvėse bus nemažai lietuviškų tradicijų, galbūt net daugiau nei amerikietiškų.
McCall: Manau, kad mano draugams ir giminėms bus smagu išvysti lietuviškų vestuvių papročius.
Pagal amerikietiškas tradicijas vestuvių dieną nuotaka privalo vilkėti ką nors sena, ką nors nauja, dovanota ir mėlynos spalvos.
– Ar vestuvinė suknelė jau kabo jūsų spintoje?
McCall: Nežinau, kaip yra Lietuvoje, bet mano šalyje jaunikis negali matyti nuotakos suknelės iki didžiosios dienos. Suknelę jau turiu, ji saugiai kabo mano drabužinėje Floridoje.
Pirkau ją su mama ir draugėmis. Galiu išduoti, kad suknelė yra balta ir ilga.
Deividas: Anksčiau sakei, kad rožinė, o dabar ėmei ir išsidavei, kad balta. (Juokiasi.)
– Iš Amerikos atsivežėte čihuahua veislės augintinį Tuckerį. Išmokote pasirūpinti šunimi, pats laikas pamąstyti ir apie savo atžalas.
McCall: Norime vaikų, bet vėliau.
Deividas: Ketiname pakeliauti, o su vaikais tai daryti sunkiau. Šiek tiek palauksime.
McCall: Penkerių metų šuo – mūsų vaikelis. Jam žiema Lietuvoje ir Latvijoje nelengva. Šalta. Myliu šunis – tiek didelius, tiek mažus. Jeigu mes gyventume name, augintume didžiulį šunį, nors jį ir sunkiau prižiūrėti.
– Šeimos planuose – kelionės. Kur vyksite kopinėti medaus?
Deividas: Tikėtina, kad grįšime į Europą. Norėtume aplankyti Graikiją, tačiau dar nieko konkretaus nenusprendėme.
Iškart po vestuvių Amerikos nepaliksime. Bent kelias dienas bendrausime su artimaisiais ir draugais.
McCall: Pastebiu, kad užleidome vestuvių planavimo darbus.
Mums vis atrodo, kad iki jų liko marios laiko. Reikia susiimti.
