Matyt, vokiškas darbštumas ir ryžtingumas vokiečiui Tillmannui Haakui padėjo pirmajam pasiekti užsibrėžtą tikslą – jis kol kas vienintelis ne tik Europos Parlamente, bet ir visose ES institucijose iš lietuvių kalbos žodžiu verčiantis užsienietis. Iki tol lietuvių kalbėtojų tekstus į užsienio kalbas tiesiogiai versdavo tik Lietuvos vertėjai.
Jokių giminystės ryšių Lietuvoje neturintis vokietis mūsų šalimi susidomėjo, kai ji su kitomis devyniomis šalimis įstojo į Europos Sąjungą.
„Iki tol apie Lietuvą ir jos kalbą buvau mažai girdėjęs, nors žinojau, kad ji skiriasi nuo rusų ir kitų slavų kalbų. Kadangi vertėjai skatinami mokytis vis naujų kalbų, lietuvių pasirinkau vedamas smalsumo.
Sudomino, kad tai moderni ir kartu labai archajiška, senovės graikų ar lotynų kalbas primenanti kalba”, – pasakojo T.Haakas.
Mokytis lietuviškai vertėjas pradėjo Vokietijoje, vėliau paskaitas lankė Vilniuje, tačiau kurį laiką sekėsi itin sunkiai.
„Pirmosios pamokos buvo tarsi varginantis kopimas į aukštą kalną. Sunkiai sekėsi su linksniais, kurių jūsų kalboje labai daug. Juos reikia atpažinti, suderinti, sugebėti vartoti.
Kita vertus, lietuvių kalbos gramatika sudėtinga, bet gana logiška, tad perpratus ir išmokus taisykles viskas tampa paaiškinama. To nepasakyčiau, pavyzdžiui, apie prancūzų kalbą”, – teigė T.Haakas.
Keletą mėnesių Lietuvoje gyvenęs T.Haakas kalbos mokėsi ne tik per paskaitas, bet ir skaitydamas ar žiūrėdamas televizorių.
„Mėginau eiti ir į teatrą, juk Lietuvos režisieriai ir teatras garsėja užsienyje.
Nors režisūra, scenografija įdomi, moderni, suprasti detales, pajusti subtilumus buvo per sunku. Nusprendžiau, kad kalbos mokytis reikia ne teatre, o skaitant laikraščius ir žiūrint televiziją”, – sakė T.Haakas.
Pirmąsias lietuvių autorių knygas vokietis atrado prieš 11 metų. Tuomet Frankfurto prie Maino knygų mugėje Lietuva buvo pakviesta garbės svečio teisėmis, tad nemažai kūrinių buvo išversta į vokiečių kalbą.
Jau tuomet T.Haakas perskaitė keletą Jurgos Ivanauskaitės knygų vertimų.
„Labai norėčiau originalo kalba perskaityti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį”. Tai šių metų atostogų planas”, – prisipažino vokietis.
Jis atkreipė dėmesį ir į lietuviškus keiksmažodžius. Profesionalaus vertėjo manymu, viešojoje erdvėje jie arba nevartojami, arba labai sušvelninami.
Pavyzdžiui, filme nuskambėjęs riebus angliškas keiksmažodis išverčiamas viso labo „eik po velnių”.
„Žinoma, keiksmažodžiai mums, Europos Parlamento vertėjams, gal ir nėra aktualiausias dalykas. Tačiau esu įsitikinęs, kad lietuviai šioje institucijoje keiktųsi paskutiniai”, – mano vokietis.
Kiek lengviau nei mokytis kalbos T.Haakui sekėsi priprasti prie lietuviškos virtuvės.
Jis pripažįsta, kad nemažai patiekalų panašūs į vokiškus, nors jo tautiečiai vis dažniau riebius mėsos ar bulvių patiekalus iškeičia į Viduržemio jūros virtuvę.
„Labiausiai Lietuvoje mane sužavėjo sriubos. Jas verdate nuostabiai. Gali būti tikras, kad niekada neprašausi užsisakęs.
Daugeliui užsieniečių vien dėl spalvos nekyla noro ragauti šaltibarščių, o aš ranką prie širdies pridėjęs galiu patvirtinti, kad jie man labai patinka. Juos valgau ne tik vasarą”, – teigė T.Haakas.
Kol kas vienintelis lietuvių kalbos vertėjas užsienietis ES institucijose prisipažįsta, kad jo pasirinkimas daugeliui kolegų vis dar kelia nuostabą. Kodėl sunki ir retai vartojama lietuvių kalba?
„Tikra tiesa, kad kai mokaisi ispanų, žmonės per daug neklausinėja, nes patys žino, kaip ši kalba skamba, ar ji sunki.
O pristatydamas lietuvių kalbą visuomet pabrėžiu jos unikalumą, archajiškumą. Kaip pavyzdį pateikiu žodžių, kurie savo šaknimis artimi mus visus vienijančiai kalbai. Pavyzdžiui, „naktis” ir „noctis”, „ugnis ir „ignis” lotyniškai.
Dar pabrėžiu, kad Lietuva turi dieviško grožio pajūrį, įspūdingus nacionalinius parkus ir sostinę, kuri prilygsta nuostabiausios architektūros Italijos miestams.
To užtenka, kad žmonės susidomėtų”, – teigė Europos Parlamento vertėjas.
Vertėją italą Andreą Boriną su lietuvių kalba susiejo ne atsitiktinumas, o meilė.
Jis kaip tik dabar Lietuvoje gludina lietuvių kalbos žinias, kad netrukus į gimtąją italų galėtų versti ne tik iš anglų, vokiečių ir olandų, bet ir iš lietuvių kalbos.
„Europos Komisija skatina vertėjus mokytis naujų kalbų. Svarsčiau mokytis prancūzų, tačiau man svarbiau išmokti žmonos ir jos šeimos kalbą nei man nieko nereiškiančią”, – pasirinkimą paaiškino italas.
Beveik prieš šešerius metus lietuvių kalbos pamokas pradėjęs vertėjas prisipažino, kad pradžia buvo labai sunki.
„Lietuvių kalboje sunku viskas. Drįstu sakyti, kad italui, nemokančiam latvių, rusų ir jokios kitos Rytų Europos kalbos, negyvenančiam Lietuvoje ir nebendraujančiam su lietuviais, šios kalbos išmokti nepavyktų”, – teigė A.Borinas.
Kad geriau sektųsi mokytis, namuose Briuselyje su žmona lietuve italas kalbasi lietuviškai.
A.Borinas sau kelia didelius reikalavimus. Dabar į Lietuvą jis atvyko mokytis kirčiavimo.
„Pastebiu, kad lietuviškai gerai kalbantys užsieniečiai daro daug kirčiavimo klaidų. O mano tikslas – gerai išmokti kalbą, gebėti ja laisvai kalbėti įvairiose situacijose, o ne tik skaityti.
Garbės reikalas ir taisyklingai kirčiuoti. Man lietuvių kalba reiškia daugiau nei darbą ir vertimą”, – sakė lietuvę vedęs italas.
Tačiau, be sunkios gramatikos, A.Borinui teko perprasti ir lietuviškus bendravimo ypatumus, posakius, intonacijas. Iš pradžių lietuvių kalbėjimas italui skambėjo itin šiurkščiai.
„Tarkime, paklausus, ar nori arbatos, itališkai arba angliškai būtų atsakoma: „Taip, prašau” arba „Taip, ačiū”. O lietuviai atsako „noriu”, ir taškas. O intonacija beveik liepiamosios nuosakos.
Tai vienas labiausiai į akis man kritusių dalykų”, – pasakojo italas.
Nemažas iššūkis užsieniečiui – lietuvių vartojami rusiški žodžiai.
„Vartojate daug trumpų žodžių, tokių kaip „davai” ar „koroče”. Išmokau jų bendraudamas su lietuviais, bet ką tiksliai jie reiškia ir kada juos dera vartoti, ne visada žinau.
Be to, yra ir kitokių pavojų. Pavyzdžiui, „diedas” ar „boba”. Man jie atrodo gražūs, normalūs žodžiai, bet, pasirodo, ne visada juos dera vartoti.
Dėl man kol kas neaiškių priežasčių šie žodžiai yra pavojingi”, – juokėsi Andrea.
„Keista”, – ilgai pamąstęs A.Borinas atranda lietuvišką žodį, apibūdinantį nacionalinę šalies virtuvę. Regis, italo ir lietuvės šeimoje kalbama lietuviškai, bet valgoma itališkai.
„Žinoma, yra skanių patiekalų, tačiau man labiausiai kliūva visiškai skirtingos italų ir lietuvių valgymo tradicijos.
Didžiausias skirtumas – ne naudojami produktai, o požiūris į valgį. Italijoje pietūs ar vakarienė nevalgomi bet kokiu metu, bet kaip, kad ir sėdint prie kompiuterio. Laikomės tam tikros tvarkos.
O Lietuvoje galima valgyti bet ką ir bet kada. Dėl to ir į kavinę bet kada užsukęs klientas gali užsisakyti rimčiausią patiekalą.
Dažnai nusiviliu lietuviška virtuve”, – prisipažino jau šešerius metus su Lietuva pažintį tęsiantis italas.
Amerikietė Jean Luscher atsiliepusi telefonu prisipažino kaip tik sėdinti Vilniaus universitete ir bandanti suprasti, kada žodis „šalis” reiškia valstybę, o kada – vieną ginče ar diskusijoje dalyvaujančią pusę.
Laisvai samdoma Europos Komisijos vertėja lietuvių kalbos studijoms jau kelerius metus aukoja dalį žiemos ir vasaros atostogų. Tačiau auka maloni, nes amerikietė prisipažįsta įsimylėjusi Vilnių.
„Europos Sąjungą papildžius 10 naujų narių, institucijų vertėjai kalbų mokytis patraukė į Varšuvą ar Prahą. O aš pamaniau, kad nenoriu mokytis slavų kalbų. Norėjosi ko nors nauja.
Studijavau Šiaurėje, tad netraukė Estija. Ir taip atmesdama variantus prisiminiau, kad studijų laikais girdėjau apie lietuvių kalbos išskirtinumą, archajiškumą.
Pasirinkau seniausią iš naujųjų kalbų”, – pasakojo iš Vilniaus į Briuselį grįžusi J.Luscher.
Šiaurės Amerikoje netoli Kanados gimusi ir augusi amerikietė neturi lietuvių protėvių. Jos šeimos šaknys Šveicarijoje ir Kroatijoje, tad lietuvių kalbos trauką sunku paaiškinti ir pačiai vertėjai.
Nors gramatika sudėtinga, linksniai painūs, o kirčiavimas neaiškus, draugų lietuvių Džina vadinama moteris prisipažino esanti sužavėta lietuvių kalbos skambesio.
„Šios kalbos struktūra sudėtinga, bet logiška. Kartais gali nesuprasti sakinio prasmės, bet visada bus aišku, kur pagrindiniai žodžiai, daiktavardžiai, veiksmažodžiai. Man tai priminė lotynų kalbos pamokas.
Kita vertus, pačiai suregzti sakinį, suderinti linksnius, skaičių, gimines vis dar sudėtinga.
Būna ir sunkių akimirkų. Tada klausiu savęs, ar tikrai viskas turi būti taip sudėtinga?
Kodėl turi būti skirtumas tarp „du” ir „dveji”? Bet manau, kad visos šios subtilybės daro jūsų kalbą tinkamą muzikai ir poezijai”, – įsitikinusi amerikietė.
Ji su pasididžiavimu prisipažino ne tiktai išsiaiškinusi žodžio „šalis” reikšmes, bet ir perskaičiusi keletą lietuviškų knygų. Tiesa, naudodamasi žodynu.
„Buvo tiesiog neįtikėtina sėdėti prie Vilniaus universiteto, skaityti Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva Rerum” ir suprasti, kad aplink mane vyksta knygos veiksmas. O skaitant garsiai man atrodydavo, kad tai – poezija”, – pasakojo J.Luscher.
Dar vieną lietuvių literatūros kūrinį amerikietė svajoja ateityje išversti į anglų kalbą. Tai – Kazio Borutos „Baltaragio malūnas”.
„Tai įdomi psichologinė istorija. Jos stilius kartais primena Thomo Manno kūrybą. Neįtikėtinas atrodo ir pats šios knygos sukūrimas.
Ji parašyta 1945 metais, kai pusė Lietuvos neturėjo ko valgyti, bet kada galėjo užeiti kariuomenė. O tas žmogus rašė”, – žavėjosi amerikietė.
Moteris neslepia, kad ją sužavėjo ne tik kai kurie lietuvių literatūros kūriniai, bet ir šalies aludariai. Tad juokaudama pripažįsta, kad, be universiteto, jos mėgstamiausios Vilniaus vietos – alaus barai.
„Amerikoje tas pats produktas supilstomas į tūkstančius skirtingų pakuočių ir parduodamas kaip skirtingas alus.
Lietuvoje – visiškai kitaip. Kiekvienos rūšies skonis skirtingas, be to, galima rasti tikrai šviežio alaus.
Tad gabalėlis juodos duonos su varške, krienais ir raugintu agurku bei alaus bokalas – mano mėgstamiausias lietuviškas derinys.
Be to, aš verčiu iš danų, švedų ir vokiečių kalbų. Tai bulvių virtuvės šalys, tad lietuvių kalba čia puikiai dera”, – juokėsi amerikietė, svajojanti lietuvių kalbą išmokti dar iki Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai šių metų liepą.
