Muzikos kūrėją A. Mamontovą sunku įsivaizduoti be puodelio espreso. Gal todėl atlikėjas mėgsta susitikimus skirti kavinėse, kurios garsėja gera kava.
Prieš pradėdamas pokalbį A. Mamontovas telefonu pakalba apie verslą: pašnekovui sudiktuoja įmonės duomenis, paprašo sąskaitos faktūros.
„Direktorius Andrius Mamontovas”, – lyg susikuklinęs ištaria.
Andriui lipdomos įvairios profesijos – muzikanto, aktoriaus, net fotografo. Tačiau jam mieliausia prisistatyti kaip dainų autoriui ir atlikėjui. Muzika – jo darbas ir pašaukimas.
– Andriau, 30 metų scenoje – tai daug ar mažai? Mūsų pokalbyje lyg ir turėtų skambėti žodžiai „kadaise”, „tais laikais”...
– Jei kalbame apie populiariąją muziką, tai yra labai daug. Grupės, atlikėjai žiba ir gęsta, o šiais laikais viskas keičiasi dar greičiau.
Pradėjęs groti vienas beveik dešimt metų žiūrovų akyse buvau priverstas konkuruoti su „Foje”. O juk tai buvau tas pats aš! Dabar to nebėra.
Kalbėdamas su savo vaikais patiriu dvilypį jausmą: 1980-ieji kaip ir gyvi manyje, viską puikiai pamenu, bet pasakodamas vaikams vartoju žodžius „senais laikais”, „kadaise”.
Tas pasaulis jau labai toli, ir ačiū už tai Dievui – jei jis yra.
– Su „Foje” buvote naivūs jaunuoliai, tą vakarą tamsų lipantys ant stogo. Kada subrendote?
– Dabar man nebereikia lipti ant stogo, aš gyvenu ant stogo. (Juokiasi.)
Kiekvienas atskirai mes, groję „Foje”, esame subrendę. Tačiau kai visi susieiname, vėl esame tie jaunuoliai. Santykis tarp žmonių niekur nedingo. Čia kaip klasės susitikimas po 20 metų: kiekvienas vėl savaime prisiima vaidmenį, kurį atliko mokykloje.
Niekada nebuvau didelis vėjavaikis. Jei ką nors darau, būnu jau apsvarstęs. Man juokingai, apgailėtinai atrodo žmonės, kurie būdami 40-ies specialiai bando elgtis taip, lyg būtų 16-os.
Tie, kurie elgiasi, kaip jaučia, dažnai ir atrodo jaunesni. Nesistengiu būti „jaunatviškas, fainas”. Ką aš galiu apgauti? Laimingi tie žmonės, kurie gyvena su savo patirtimi darniai.
– Tarnavote kariuomenėje, o dabar jaunimas stengiasi išvengti šios prievolės. Ką jums davė ši patirtis?
– Labai nenorėjau eiti į kariuomenę, tačiau tai buvo vertinga patirtis. Nebuvo lengva, persišaldžiau sąnarius ir iki šiol tai jaučiu, kai atšąla orai.
Tačiau aš ten išmokau disciplinos, kad ir kaip banaliai tai skamba. Išmokau rasti sprendimą ten, kur jo, atrodo, nėra.
Pamenu, liepė ant sandėliuko durų uždėti grotas. Viskas, ką gavome, buvo šis įsakymas. Sugalvojome, kad grotas galime padaryti iš kareiviškos lovos. Už kareivinių radome metalo laužo, sulūžusios lovos strypų. Sutarėme su meistru, kad suvirintų.
Kariuomenėje išmoksti miegoti ant lentos, visiškai neskanų maistą paversti įmanomu valgyti. Tie keisti patyrimai gyvenime buitines problemas išsprendžia pirštų spragtelėjimu.
– Jūsų vaikai klausosi „Foje” dainų?
– Sūnus Andrius gimė 1998-aisiais, dukra Viktorija – 1994 metais. Per „Foje” atsisveikinimo koncertą jai buvo treji metai, ji su aukle buvo namuose.
Prieš kelerius metus dukra paprašė visų mano diskų. Nusinešė į savo kambarį, perklausė viską. Grąžino. Paskui pati pasikabino ant sienos „Foje” plakatą.
Neslėpsiu – mane apėmė geras jausmas. Vienu metu Viktorija kartu mokėsi su Dariaus Buroko dukra („Foje” muzikantas. – Red.). Jos ateidavo pas mus į namus, užsidarydavo kambaryje ir klausydavosi muzikos. Gal – savo tėvelių įrašų. Man tai – gražu.
Džiaugiuosi, kad mano vaikams rudens koncertai bus puiki proga išgirsti „Foje” dainas. Tik kad mes dabar esame pagyvenę jaunuoliai.
– Jūsų dainos skamba ir paauglių ausinukuose, ir solidžių vyrų automobiliuose. Kuo patraukiate tokį skirtingą klausytoją?
– Tų solidžių ponų geras skonis! (Juokiasi.)
Paaugliai ieško to, kas atspindi jų būseną. Mano paauglystėje rašytose dainose yra tai, ko reikia paaugliui, kuo jis dabar gyvena. Kartu tai dalykai, kuriuos jaučia visi žmonės. Nesvarbu nei tautybė, nei rasė.
– Ar šiandien yra kas nors, dėl ko gailitės? Galbūt dėl nebaigtų mokslų ar nepastatyto namo?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius”
