Kadangi rasti laisvo laiko nelengva, kartais įrašau vos vieną sakinį. Rašinėju ir piešinėju į kelis skirtingus bloknotus interpretuodama mane supančią tikrovę. Tai kūrybos ir buvimo su savimi forma.
Mano galvoje – maišalynė. Pora iliustracijų laukiančių knygų, kelių įdomių projektų vizijos, svajonės apie romantišką „pabėgimą nuo visko”, kelios jau suplanuotos kelionės su mano edukacinėmis programomis Lietuvoje ir užsienyje.
Stalčiuje kaupiasi parodai skirtos miniatiūros – jos laukia rėmų.
Lyg ir visas laikas priklauso man, bet net snausdama jaučiu, kad galva ir jausmai – visa mano esybė – dūzgia kaip bičių avilys.
Sako, jog Dievas juokiasi iš planų. Bet man kartais atrodo, kad jei planuoji tarsi žaistum, lengvai – tada ypač gerai viskas pavyksta.
Visuomet planuoju tą patį – iškylą. Su vienu ar dviem draugais, gamtoje, ramybėje. Tokius paveikslėlius aš suplanuoju visada, net jei turiu tik penkias minutes. Tegul nors kur nors būna ramybė, jokių nesusipratimų, jokio skubėjimo.
Kovas – dar žiema, ypač šiemet, bet jau šviesu, ir mano širdyje čiulba visi vidiniai žvirbliai.
Pavasarį myliu labiausiai. Pati šiek tiek panaši į feniksą: būnu lyg mirusi iš nuovargio, o gal nuo tamsos, nerimo, ir staiga nežinia dėl ko vėl pabundu.
Priežastis gali būti idėja, filmas, knyga, suknelė, mintis, vaizdas. Tarsi tylus ir nematomas sprogimas užveda mano pasaulį naujam gyvenimui.
Visi virsmai gamtoje jaudina – iš sustingusios žiemos į ošiantį pavasarį, iš puošnios ir triukšmingos vasaros – į rudens melancholiją, pagaliau vėl – į žiemos ledo karalystę.
Gyvenime, žmonėse, dailėje irgi mėgstu kontrastus, bet randu jų ten, kur kiti nemato.
Arba pilka spalva, kai šalta ir kai šilta, – skiriasi. Mano kontrastai kitiems gali būti nepastebimas fonas. O man fonas dažniau svarbesnis ir ryškesnis nei pirmo plano įvykiai ir herojai.
Įgudau rasti kuo džiaugtis ir stebėtis. Dažniausiai esu labai nustebusi, o kartais – sužavėta. Geriausiai jaučiuosi gamtos tyloje, kai šnara lapai, skamba lašai, skraido paukščiai.
Rutina – tai lyg išbandymas, pamoka. Pasikartojimas – tai saugumas, apie jį visi svajojame, norisi žinoti, kad bus taip, kaip sugalvojome.
Bet jei taip būtų VISADA, staiga pasijustume uždaryti, gyvenantys sugalvotame pasaulyje, kuriame visos kovos baigiasi pergalėmis ir parašyti visi dešimtukai. Tad gal reikia norėti išbandymų, siekti nežinomų aukštumų, norėti nežinia ko.
Kas yra rutina – laimė ar nelaimė, stabilumas ar kasdienis kalėjimas? Kokio reikia meistriškumo, kad kiekviena minutė atsiskleistų kaip stebuklas, dovana. O juk taip ir būna: vos suvokiame TUOJ BAIGSIS, paaštrėja realumo pojūtis, puolame kalbėti apie meilę, jausti visas vertybes. O juk ta minutė, kuri tuoj baigsis, yra su mumis nuolat.
Atbunkame, priprantame todėl, kad neišprotėtume iš laimės nuo pat gimimo jausdami, kad esame gyvi.
Aš žvelgiu į gyvenimą tarsi be apdulkėjusių akinių, ir tada net patys banaliausi dalykai vėl tampa lobiu, stebuklu, radiniu, brangenybe.
Tad gal nėra jokios rutinos, tiesiog stebėtojas kartais būna pavargęs arba jis nestebi aplinkos, gyvena tarsi automatiškai.
Tikiu, kad kiekvienas patiria ir prabudimo džiaugsmą, ir užmigimą.
Kaip man ateina į galvą piešinių siužetas? Tikrai nežinau, bet ateina, pripildo mane ir aš imuosi teptukų, pieštukų. Po to džiaugiuosi, kai pavyksta, liūdžiu ir jaučiuosi nevykėle, kai išeina ne taip, kaip norėjau.
Reikia kantrybės, kartais mėnesiais laukiu, kol idėja ims lietis, tada viskas lekia lengvai, o aš suglumusi stebiuosi, kodėl taip ilgai negalėjau.
Kai bloga nuotaika, o depresija čiumpa už kojų, krauna akmenis į kišenes, imu judėti – kam nors visada reikia pagalbos.
Bėgu, valau kambarius, užsiimu net visai nereikalingais darbais. O kartais pasiduodu – sėdžiu lovoje ir geriu arbatą su džiūvėsiais. Bet turiu griežtą taisyklę: ne ilgiau kaip tris dienas. O paskui – marš šluoti kambarių, daryti gatvės remontų, revoliucijų, nesvarbu – tiesiog marš.
