Didžiaakė nuolat besišypsanti I. Matijošaitienė buvo viena aktyviausių pokalbio dalyvių. Ji noriai kalbėjo apie tai, kokių verslo išbandymų teko patirti, apie pinigus, kurie suteikia galimybę gyventi patogiai, ir net apie mirtį.
Pokalbis „KK2 penktadienio“ studijoje vyko kovo 9-ąją, likus trims dienoms iki tragedijos, kai namuose Kaune leisdamasi iš antro aukšto I. Matijošaitienė nukrito nuo laiptų ir po trijų operacijų taip ir neatsibudusi iš komos atsisveikino su šiuo pasauliu.
Laida eteryje pasirodė kovo 29-ąją, bet buvo kitokia, nei planuota. Diskusijoje išliko I. Matijošaitienės ir kitų studijos svečių pasvarstymai apie gyvenimą ir verslą, tačiau „KK2 penktadienis“ daug dėmesio skyrė ir prisiminimams apie I. Matijošaitienę.
Visuomenė nemėgsta silpnų
„KK2 penktadienio“ studijoje ant patogių sofų įsitaisė ūkininkas ir grupės „Išjunk šviesą“ lyderis Valdas Burnys, atlikėjai Andrius Rimiškis ir Daina Bilevičiūtė, kadaise nėrę į statybų bei poilsio organizavimo verslą, Gintarė Gurevičiūtė ir Gediminas Juodeika, jėgas išmėginę restoranų versle, I. Matijošaitienė ir TV projekte išgarsėjusi verslininkė Raisa Šarkienė.
Vėliau prie jų prisidėjo dainininkas Vytautas Šiškauskas ir „Išjunk šviesą“ būgnininkas Nerijus Diečkus.
Diskusija pirmiausia pakrypo į tai, ko reikia norint įskuti sėkmingą verslą. Ar tam padeda žinomumas? Kokių savybių reikia turėti, kad išgyventum negailestingame verslo pasaulyje? Kokie žmonės turi atsirasti šalia?
Dainininkė D. Bilevičiūtė (47 m.) vieną dieną neteko visko: kaimo turizmo sodyba Varėnos rajone, kurią moteris svajojo paversti mados ir menų teatru, buvo atimta, ji pati apkaltinta, kad sukčiavo siekdama Europos Sąjungos paramos.
D. Bilevičiūtė varstė teismų duris, paskui ją vilkosi skolos. Dabar moters svajonių sodybą parduoda antstoliai, o dukart apiplėštuose statiniuose šeimininkauja benamiai.
Bet likimo kirčiai nepalaužė energingos moters. Ji tvirtino, kad ištikus bėdai šalia jauto draugų pečius, o jos profesinė veikla įgavo didesnį pagreitį.
„Mus dulkina, o mes stiprėjame“, — tiesiai rėžė D. Bilevičiūtė.
Į diskusiją įsitraukė I. Matijošaitienė. „Po likimo smūgių ne visi tampa stipresni, — pastebėjo moteris. — Kai kuriuos tai sugniuždo. Žmones apima depresija, jie žudosi. O mūsų visuomenė silpnų nemėgsta — turi būti stiprus, nerodyti emocijų. Tai nėra gerai. Kartais būtina ir išsiverkti, ir pasiguosti.“
Tai daug patyrusios ir žinančios, ką kalba, moters žodžiai. Irena pati kapstėsi iš gilios depresijos duobės, kai nebematė prasmės gyventi, kai visą pasaulį — tiesiogine ir perkeltine prasmėmis — dėl regėjimo sutrikimo matė tik tamsiomis spalvomis.
„KK2 penktadienis“ priminė šį niaurųjį I. Matijošaitienės gyvenimo etapą.
Vertino ne turtus
Viena turtingiausių Lietuvos moterų, klestinti verslininkė, originali asmenybė, mylima žmona mokėjo džiaugtis gyvenimu. Tokia buvo daugumos nuomonė apie žavią, liekną, smulkutę, visada besišypsančią moterį. Nors materialių gėrybių jos gyvenime buvo su kaupu, Irena nuolat tvirtino, kad ne tai svarbiausia.
„Kažkas manęs klausė: „Turite tiek pinigų, kad, matyt, kasdien lašišą su ikrais valgote?“ Ne! Pirmiausia nėra tokio poreikio. Kita vertus, jei kasdien lašišą valgysi, tai ką valgysi per šventes? Norisi, kad šventės būtų šventiškos“, — aiškino I. Matijošaitienė.
Gražius namus, prabangias keliones, automobilius ir kitus turtus Irena vertino visai kitaip, nes paprasta liaudies išmintis, kad už pinigus sveikatos nenusipirksi, jai smigo tiesiai į širdį. Daugybė malonumų, kurie mums savaime suprantami ir už kuriuos nereikia mokėti, šiai moteriai buvo vis sunkiau pasiekiami.
„Nustojau vairuoti mašiną. Tai labai apribojo laisvę judėti. Žinoma, vyras pasamdė asmeninį vairuotoją, bet tai ne tas pats, kas būti savarankiškai“, — anksčiau yra sakiusi I. Matijošaitienė.
Nuo vaikystės didelių bėdų jai kėlė regėjimas, nors į tai ir stengėsi nekreipti dėmesio. Energinga, aktyvi studentė, vėliau — vaikų darželio auklėtoja, pionierių vadovė, geografijos ir biologijos mokytoja. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Irena su vyru kūrė verslą: prekiavo traktoriais, akumuliatoriais, steigė kavines ir restoranus, kol galiausiai suprato, jog tikroji jų šeimos ateitis — žuvų verslas.
I. Matijošaitienė dirbo daug ir sunkiai, nes manė, kad būti tiesiog motina ar turtingo verslininko žmona yra per didelė prabanga. Irena negalvojo ir apie sveikatą, nors organizmas nuo vaikystės siuntė signalus.
Lipo iš depresijos duobės
„Kai nuėjau į pirmą klasę, man iškart uždėjo akinius su minus šešiomis dioptrijomis. Visa mano vaikystė iki tol skendėjo migloje“, — pasakojo I. Matijošaitienė.
Vienu metu ji nešiojo itin stiprius akinius, nes be jų daiktų beveik neįžiūrėdavo. Žiaurią tiesą, kad gali apakti, Irena išgirdo tik prieš pustrečių metų, kai vieną rytą akyje ėmė jausti keistą tvinkčiojimą.
„Ryte klojau lovą ir juoda užuolaida ėmė slinkti ant akies. Prieš tai pradėjo drumzlės plaukioti, bet nesupratau, kad tai pirmasis įspėjimas, jog atšoks tinklainė. Akyse visada buvo šiukšlių, todėl maniau, kad jų tik padaugėjo. Kol nuvažiavau į klinikas, kol paguldė, ta akimi jau beveik nieko nemačiau“, — prisiminė verslininkė.
Visiška tamsa ir negailestingos prognozės — lietuviai gydytojai tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Šiokią tokią pagalbą I. Matijošaitienė rado tik Vokietijoje. Dešimtys tūkstančių litų už operacijas Matijošaičių šeimai nebuvo milžiniški pinigai, tačiau regėjimas nebebuvo toks, kaip anksčiau.
„Matau, kad turite akis, bet nematau nei vyzdžių, nei blakstienų — tik du tamsius šešėlius. Blogiausia, kad nesveika akis visiškai nereaguoja į jokį stiklą ir jokie akiniai negali padėti“, — LNK žurnalistams pasakojo I. Matijošaitienė.
Supratusi, kad negalės kaip anksčiau mėgautis gyvenimu, Irena nugrimzdo į juodą depresiją. „Žmonės sako: „Neturiu kada sirgti depresija.“ Bet reikia suvokti, kad tai liga. Tuo metu savęs nevaldai. Be vaistų nebūčiau išsikapanojusi. Gydytoja privertė susiimti. Kai pradedi suprasti, kad tau niekas nepadės, arba išbrendi, arba nugrimzti“, — aiškino verslininkė.
Nuo vaikystės veiklią moterį į neviltį labiausiai varė tai, kad ji turėjo sustoti. „Visada buvau aktyvi, o liga staiga viską pakeitė. Akys visur reikalingos. Kad ir menams, į kuriuos nuo jaunystės buvau linkusi“, — teigė I. Matijošaitienė.
Praėjo ne vienas mėnuo, kol ji suvokė, kad ši tragedija — dar ne pasaulio pabaiga ir reikia džiaugtis dar likusiais paprastais malonumais: keliauti, matyti spalvas, uosti kvapus, groti pianinu ir iš visos širdies mylėti gyvenimą, kuris yra nenuspėjamas.
Draugų į verslą neįsileido
Pokalbis „KK2 penktadienio“ studijoje irgi sukosi apie gyvenimo ir verslo nenuspėjamumą.
R. Šarkienė (56 m.), labiausiai išgarsėjusi kaip didžiausia dainininko Radžio gerbėja ir konfliktais su operos solistu Vytautu Juozapaičiu, užsidirbti pradėjo būdama vos trylikos — ėmė prekiauti turguje. Vėliau vienas verslas vijo kitą, o didelę sėkmę keitė dar didesnės nesėkmės.
„Su drauge turėjome turizmo agentūrą, skraidinome žmones ir pačios skraidėme po pasaulį. Mums puikiai sekėsi, daug uždirbdavome. Kol buvau Kinijoje, draugė paėmė daug pinigų iš mūsų verslo, investavo juos kitur ir įstrigo. Pekine sužinojau, kad bankrutavau“, — pasakojo R. Šarkienė.
Žmones, su kuriais dirbi, būtina rinktis itin atsakingai. Tai laidoje išsakyta I. Matijošaitienės mintis.
„Reikia laiko, kad pažintum žmones, su kuriais dirbi. Ir Lietuvoje pilna pavyzdžių, kai kartu dirbdami daug metų net broliai susipyksta. Mums irgi ne visuomet versle sekėsi. Kad ir tuomet, kai investavome į visuomeninį maitinimą. Kai radome žmonių, kurie turėjo ateities viziją, viskas staiga pasikeitė“, — pasakojo I. Matijošaitienė.
Šios verslininkės patirtis laidoje prabilo dar viena daugeliui seniai žinoma tiesa: draugai neturi būti verslo partneriai.
„Jei į verslą įtrauki draugus, dažnai ištinka nesėkmė, — buvo įsitikinusi Irena. — Nuo penktos klasės turiu dvi drauges, su kuriomis neplėtojame jokio bendro verslo. Visos gyvename skirtingai, mūsų finansinė situacija skirtinga, skirtingas ir gyvenimo supratimas. Bet nė karto nebuvome susipykusios. Net juokaujame: kai mūsų vyrai numirs — tfu, tfu, tfu, — visos apsigyvensime drauge.“
Prisiminė gražias akimirkas
„Kartais labai sureikšminame turtus, bet reikia labiau žiūrėti savęs, savo sveikatos. Visų pinigų neuždirbsi, neprivažinėsi. Ir Irena per laidą guodėsi, kad turi problemų dėl akių“, — jau vėliau, po I. Matijošaitienės laidotuvių, pasakojo su verslininke diskutavusi R. Šarkienė.
„Laukiau to filmavimo, nes žinojau, kad dalyvaus ir Irena. Keliskart jai skambinau, nes žinojau, kad nevairuoja. Maniau, nuvešiu ir parvešiu. Bet ji nepakėlė ragelio. O mums visko tiek drauge yra įvykę! Ne kartą drauge važiavome, esu marškinius apsipylęs, o ji degalinės tualete man juos skalbė“, — vėliau prisiminė ir kitas laidos dalyvis Gediminas Juodeika.
„Irena tąsyk vėlavo į studiją. Aš jos nepažinojau, o ji staiga pribėgo ir sako: „Gintare, nepatikėsi, šiandien ruošiausi lygiai tokią pačią suknelę apsivilkti.“ Ne kiekviena moteris išdrįstų prieiti prie nepažįstamo žmogaus ir pasakoti apie tas pačias sukneles, lyg būtume senos draugės. Dėkoju likimui, kad nors trumpai, turėjau galimybę pažinti šį nuostabų žmogų“, — laidoje pasakojo G. Gurevičiūtė.
Nesigėdijo jokio darbo
Likimo ironija: tąsyk „KK2 penktadienio“ studijoje diskutuojant apie verslą buvo paliesta ir mirties tema. „Išjunk šviesą“ būgnininkas N. Diečkus (30 m.), be muzikos, užsidirba balzamuodamas, aprengdamas ir grimuodamas numirėlius.
Laidos vedėjai provokavo N. Diečkų, klausdami, ar jis galėtų nugrimuoti ir gyvą žmogų. Šis juokėsi: „Nesu to daręs. Kaip ir nemoku užrišti kaklaraiščio stovinčiam žmogui ar pats užsirišti.“ Tačiau Nerijus studijoje vis dėlto buvo priverstas grimuoti aktorių.
„Bet ateityje nenorėčiau grimuoti gyvų žmonių. Jie — priekabūs. Net ir mirusiųjų artimieji kartais priekabiauja dėl grimo“, — prisipažino N. Diečkus.
„O kokios jų pretenzijos? — susidomėjo I. Matijošaitienė. — Kad numirėlis į save nepanašus?“ „Dažniausiai — taip“, — patvirtino būgnininkas.
Po pokalbio apie mirtį ir muzikinės pertraukos prie studijos svečių prisidėjo dainininkas V. Šiškauskas (55 m.). Jis prisipažino, kad muzika — jo pašaukimas, bet prieš tai, gyvendamas JAV, yra išmėginęs ir su menu visiškai nesusijusių darbų: valė baseinus, dengė stogus, betonavo aikšteles, slaugė ligonius.
Į diskusiją vėl įsiterpė I. Matijošaitienė: „Viskas, ką žmogus gyvenime patiria, yra jo didžiausias turtas. Visi darbai yra garbingi. Išbandyti reikia daug ką, nes tada žmogus daugiau patiria, geriau supranta kitus ir nemenkina kito darbo. Kalbėjome apie negyvus žmones. Tai labai garbingas darbas, nes ne kiekvienas gali jį dirbti — tai sunku psichologiškai.
Pinigai gyvenime nėra esminis dalykas, nors juos dažnai minime. Darbas ir verslas mums — gyvenimo būdas. Aš irgi kadaise stovėjau turguje: auginome gėles ir su amžinatilsį anyta jas pardavinėjau. Man nebuvo gėda. Ir dabar atsistočiau, jei reikėtų.
Tačiau neapsimetinėsiu: pinigai yra svarbūs, nes leidžia gyventi patogiai. Nors kam ko reikia. Mano vyras turi „Ferrari“, nes jam to reikia. O man nereikia. Namie net puodų normalių neturiu, tai sakau vyrui: „Dabar jau puodų man mirtinai reikia.“ Teks pirkti.“
Tačiau paskutinio jai svarbaus pirkinio I. Matijošaitienė nebeįsigijo.
Ir po mirties padėjo žmonėms
■ Kauno verslininkė ir politikė I. Matijošaitienė ankstų kovo 12-osios rytą namuose leidosi nuo laiptų iš antro aukšto ir nukrito. Įtariama, kad moteris paslydo ar tiesiog nepataikė atsistoti ant laipto pakopos.
■ Irenos vyras verslininkas Visvaldas Matijošaitis, išvydęs gulinčią žmoną, iškvietė greitąją pagalbą.
■ Nuo laiptų nukritusiai moteriai buvo stipriai sužalota galva, stuburas. Skubiai atliktos dvi neurochirurginės operacijos. Nesulaukus pagerėjimo — ir trečioji. I. Matijošaitienė paniro į komą, jos gyvybę palaikė tik aparatūra.
■ Po dviejų parų, kovo 14 dieną, iš Kauno klinikų atėjo pranešimas: smegenų mirtis. I. Matijošaitienės artimieji iš karto pareiškė, kad jos organai bus aukojami Nacionaliniam organų transplantacijos biurui.
■ „Jeigu ir miręs gali padėti žmogui, padėk“, — šie žodžiai jos vyrui ir dviem sūnums padėjo apsispręsti. Paaukoti organai išgelbėjo kelių žmonių gyvybes.
