Nors Janinos sutuoktinis – žinomas politikas, ji į viešumą nesiveržia ir perdėto dėmesio netrokšta. Aukštas vyro postas nepakeitė kuklios moters būdo ir vertybių.
J. Butkevičienė seniai susitaikė su mintimi, kad jos vyrui politika – ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas. Tačiau politiko žmona neslėpė: jai kartais trūksta bendravimo akimirkų su mylimu žmogumi.
Vis dėlto nieko savo gyvenime ji nenorėtų keisti, o jei vyras sumanytų kelti savo kandidatūrą į šalies prezidento postą, jį palaikytų.
„Visur pripažįstu savo vyro lyderystę. Man jis – autoritetas, su juo tariuosi daugeliu klausimų”, – kalbėjo Vyriausybės vadovo žmona.
Su J. Butkevičiene susitikome po Velykų. Ji su vyru buvo sugrįžę iš savaitės atostogų Gran Kanarijoje.
Bendras atostogas sutuoktiniai planavo senokai, tačiau tai padaryti pavyko tik praėjus 100 dienų nuo naujos Vyriausybės darbo pradžios.
Atostogų vos neapkartino patirti nemalonumai Vilniaus oro uoste. Dėl lėktuvo, kuriuo pora turėjo skristi į Frankfurtą, gedimo teko gerokai pasinervinti ir pakoreguoti kelionės eigą.
Butkevičiai ketvirtadienio vakare (kovo 21 dieną) nuskrido į Helsinkį, iš ten – į Briuselį, o iki Frankfurto vyko Lietuvos atstovybės prie Europos Sąjungos automobiliu. Kitą dieną lėktuvas juos nuskraidino į Ispanijai priklausančią Gran Kanariją.
– Ar įtempta kelionė neapkartino atostogų? – „Stilius” paklausė J. Butkevičienės.
– Kelionė buvo labai sudėtinga. Joje praleidome 21 valandą. Bet mums būtinai reikėjo pasiekti Frankfurtą iki penktadienio ryto, nes kitas skrydis į Gran Kanariją buvo tik po trijų dienų. Būtume praradę atostogas.
Nenorėjau, kad nutiktų taip, kaip rudenį. Tuomet buvome nusipirkę kelionę į Meksiką ir gruodį planavome ten vykti. Algirdą paskyrė premjeru, jam teko formuoti Vyriausybę ir niekur neišvykome. Kelialapius turėjome parduoti.
Taigi šįkart, kol pasiekėme Gran Kanariją, pavargome, bet po to pailsėjome. Iš viešbučio niekur nepajudėjome.
Tai buvo antroji mūsų kelionė į Kanarus. Per pirmąją kelionę mes keliavome po Gran Kanarijos salą. Šį kartą ilsėjomės pasyviai: maudėmės, kaitinomės saulėje, miegojome, vaikščiojome pajūriu. Mėgavomės puikiais orais.
Gyvenome gražioje vietoje, viešbutis įsikūręs ant uolos prie vandenyno.
Turėjome labai ramias atostogos, nes ilsėjomės kaip privatūs asmenys. Mūsų nelydėjo apsauga. Vyrui pavyko susitarti, kad į kelionę vyktume tik dviese.
Kaip ir visada, į kelionę vežėmės knygų.
Vyras pasiėmė knygą anglų kalba, o aš – Paulo Youngo „Trobelę”. Buvau girdėjusi apie šią knygą įvairių atsiliepimų, tad norėjau perskaityti ir susidaryti savo nuomonę. Knyga man patiko. Joje aprašomas į didelį sielvartą puolusio žmogaus, patyrusio didžiulį emocinį smūgį, bandymas susigrąžinti vidinę pusiausvyrą.
Knygos potekstė – kad mes kiekvienas galime savo širdyje pasistatyti mažą trobelę ir ten ieškoti priebėgos ištikus dideliems gyvenimo smūgiams.
– Mėgstate skaityti psichologines ir filosofines knygas?
– Mėgstu tokias knygas, kurias perskaičius praturtėju, kuriose randu išminties perlų. Man nepatinka lengvos knygos.
– Kai jūsų vyras tapo Vyriausybės vadovu, gyvenamosios vietos nepakeitėte – likote savo bute M. K. Čiurlionio gatvėje. Kodėl nesikėlėte į Turniškes?
– Būtume persikraustę, tačiau nebuvo kur. Tikroji premjero rezidencija vis dar remontuojama.
Bet apsidžiaugiau sužinojusi, kad galėsime gyventi savo bute. Esu prieraiši. Geriausiai jaučiuosi nuosavoje erdvėje, nemėgstu kraustymosi.
Vis dėlto daug metų esu politiko žmona, tad išmokau prisitaikyti prie netikėtumų, vyro darbotvarkės, įvairių gyvenimo pokyčių.
Tad jei pasakys, kad reikia kraustytis į suremontuotą rezidencija, taip ir padarysime.
Kita vertus, manau, kad rezidencija premjerui reikalinga, nes ten gali vykti kai kurie svarbūs susitikimai.
Dabar tokios galimybės privačioje valdoje neturime, nes mūsų butas – trijų kambarių. Mums su vyru vietos jame pakanka.
Apsaugą mūsų name nebuvo sunku užtikrinti. Namas naujas, jame yra nemažai tuščių butų. Apsaugai buvo išnuomotas nedidelis butas, įrengtos stebėjimo kameros.
– Tikriausiai kaimynai džiaugiasi, kad ir jiems tapo saugiau gyventi?
– Tame name nėra daug gyventojų, kai kurie žmonės dar tik kuriasi. Mudu su Algirdu į naują butą įsikėlėme pernai vasarą, vis dar jaučiamės esą naujakuriai.
Ten puiku gyventi, aplink daug žalumos, šalia Vingio parkas. Vasarą turėsime kur pasivažinėti dviračiais.
Butą jau visiškai įsirengėme. Padėjo pažįstama interjero dizainerė. Pageidavau, kad namuose būtų šviesu. Tad mūsų bute šviesios sienos, šviesūs lietuviški baldai. Jokios prabangos nėra, tačiau gyventi patogu.
Žinoma, vyrui tapus premjeru privatumo tapo mažiau. Jau vien dėl to, kad mano vyrą visur lydi apsaugos darbuotojai. Aš su jais susitinku rečiau – tik tada, kai kartu su vyru kur nors vykstame.
– O kaip pasikeitė jūsų gyvenimas tapus močiute?
– Labai maloniai. Man patinka būti močiute. Anūkė Kamilė, kuriai neseniai sukako vieni metai, buvo labai laukiama.
Mes visi ją mylime, džiaugiamės. Darbo dienomis mažylę matau retokai, tačiau savaitgaliais viena arba su vyru važiuoju aplankyti anūkės.
Kamilė dovanoja geras emocijas, sparčiai auga. Per savaitę išmoksta kokį nors naują žodį. Jau pradeda po truputį vaikščioti. Kiekvieną kartą savo kalba man papasakoja apie katiną Knutą.
Tą katiną įsigijome, kai duktė Indrė buvo netekėjusi ir gyveno kartu su mumis. Po to katinas liko gyventi Indrės šeimoje. Kamilė turi draugą.
– O jūs naujo gyvūno neįsigijote?
– Neįsigijome. Bet myliu gyvūnus, ypač kates. Nuo mažens augau su jomis.
– Jūsų vyras vadovauja Vyriausybei, o kas vadovauja šeimoje?
– Namuose diktatūros nėra, sprendimus priimame kartu pasitarę. Tačiau daugelyje sričių pripažįstu vyro autoritetą. Man patinka su juo pasitarti. Algirdas racionaliai mąsto, vadovaujasi protu.
– Šiemet rugpjūčio mėnesį sueis 33 metai, kai esate vedę. Išduokite sėkmingos santuokos receptą.
– Manau, tokio recepto nėra. Jeigu jis būtų, tikriausiai seniai būtų kur nors aprašytas ir išreklamuotas.
Viskas kur kas paprasčiau – jei nori su žmogumi būti, tai ir būni. Nėra kokių nors stebuklingų bendravimo taisyklių. Kiekviena pora susigalvoja savo taisykles.
Kiekvienais metais su vyru paminime vestuvių metines. Visada Algirdas padovanoja gėlių. Ir duktė pasveikina. Mums tai didelė šventė.
– O kaip judu su vyru susipažinote?
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
