Sugrįžęs į televiziją, jis sako besijaučiantis lyg žuvis vandenyje. Kaip ir visada. Nepaisant to, jis nesigaili dėl nieko: nei dėl euforiškų pakilimų, nei skaudžių nusileidimų. „Aš nesu ašarojantis. Laikau save veiksmo žmogumi. Nereikia verkti, reikia veikti“.
A. Valinskas visuomet buvo prieštaringai vertinama asmenybė. Neaišku, ar iš pykčio, ar iš pavydo, po straipsniais apie jį visuomet galima rasti komentatorių, kurie nevengia užmėžti dozės kandžių replikų, pasisakymų. Paklaustas, kaip reaguoja į kritiką, A. Valinskas tik juokiasi: „Normalūs rašytojai netampa kritikais. Kritikais tampa tie, kurie patys nemoka rašyti, bet mėgsta kitus vertinti.“
Pasak jo, lietuviai – save engianti tauta, kurios principas „jei man blogai, tegu ir kitiems būna blogai“. Kiekvienam žmogui reikia iškrauti nervinę įtampą, o kaip kas tą padaro – kitas klausimas. „Tie, kurie turi internetą – komentuoja, o tie, kurie neturi – geria ir mušasi“, – komentuoja jis. A. Valinskas prisimena kadaise išsakytą Nijolės Oželytės frazę, kai ji bandė atsilaikyti prieš nepatogius žurnalistų klausimus. „Išsivemkite, išsividuriuokite ir tada ateikite paklausti“, – taip skambėjo ji.
A. Valinskas tikina, kad labai svarbu sakyti tai, ką galvoji, tačiau kartais žmonės persistengia. Jis džiaugiasi, kad su neigiamus komentarus rašančiais internautais jau pradėjo kovoti Algis Ramanauskas-Greitai. „Jis jau pradėjo žudyti tuos asilus“, – kvatoja jis palaikydamas kolegos iniciatyvą.
Pats pramogų pasaulio vilkas išsikrauna medžiodamas arba žvejodamas. „Laikas, praleistas medžioklėje arba žūklėje, nėra neįskaičiuotas į gyvenimo laiką“, – sako jis ir tikina, kad vykdamas Į mišką jis labiausiai vertina buvimą gamtoje.
Gyvūnų žudymas A. Valinskui – natūralus dalykas, juk kiekvienas kovoja dėl išlikimo. Jis sako, kad pats mirties taip pat nebijo. „Mirtis – tai kaip garnyras prie mėsos patiekalo. Mano mirtis bus linksma. Esu net sudaręs dainų sąrašą, kurios turėtų skambėti per laidotuves“, – juodojo humoro nestokoja jis.
Pasak pašnekovo, repertuaras bus labai įvairiapusis: skambės ir Johanno Sebastiano Bacho, ir Vytauto Kernagio kūriniai, ir „Mashina Vremeni“ dainos.
A. Valinskas sako norintis gyventi linksmai. Taip, kad daugelį dalykų tektų prisiminti su šypsena, o papasakoti kitam ne visada norėtųsi. Į politinį gyvenimą jis sako neturintis noro sugrįžti – nebesvajoja nei apie Seimo nario, nei apie valstybės vadovo postą. „Geriau pabūti seimūnu, kuris gyvena prie švaraus upelio, negu prezidentu, kuris vadovauja purvinai upei“, – savo nuomonę dėsto jis.
Plačiau apie spalvingą A. Valinsko asmenybę ir įdomų jo gyvenimą sužinosite pirmadienio vakarą laidoje „Kitaip. Su Nomeda“ tik per „Lietuvos ryto“ televiziją.
