Skulptūros specialybės ketvirto kurso studentė M.Dirsytė ir žinomas režisierius O. Koršunovas kartu lankosi teatro premjerose, meno parodose, mados renginiuose, Vilniaus senamiesčio kavinėse. O kovo pradžioje meilės mieste Paryžiuje kartu šventė Oskaro gimtadienį.
Vis dar nevedęs teatro korifėjus tik dar kartą patvirtino savo pasirinkimo taisyklę – jo širdies dama vėl tapo menininkė.
Kalbama, kad režisierius ir būsimoji skulptorė kartu gyvena metus. Bet juodu kartu nedirba ir net nesiruošia bendradarbiauti.
Anksčiau O. Koršunovas mėgdavo painioti darbo ir meilės santykius.
Viešosiose erdvėse ne vieną performansą – trumpalaikį meno veiksmą, atliekamą žiūrovų akivaizdoje, – sukūrusi M. Dirsytė nė nemano pretenduoti į didžiąją teatro sceną.
„Nei scenografijos, nei teatro kostiumų nesiruošiu kurti. Kaip Oskaras teatre, taip aš mene esame savarankiški. Einu savo keliu, nenoriu su Oskaru tapatintis.
Man svarbiausia – mano idėjos. Jis gyvena teatru, aš – performansais.
Jis kuria savo, aš – savo, bet netyčia susitikome”, – šypsojosi iš Panevėžio kilusi M. Dirsytė, penkerius metus gyvenanti Vilniuje.
Skulptūros bakalauro studijas pavasarį baigsianti Monika įsitikinusi, kad gyvenimo partneriams naudinga dirbti skirtinguose kūrybos baruose.
Tuomet jie vienas kitą praturtina, nes susitikę po darbų turi apie ką kalbėtis.
Teatro režisierius širdies draugės neieškojo socialiniuose tinkluose, pažinčių portaluose ar baruose. Jį domina jaunųjų menininkų kūryba. Viename renginyje Šiuolaikinio meno centre Vilniuje O. Koršunovas ir susipažino su M. Dirsyte.
„Likimas mus netyčia suvedė”, – pažinties aplinkybes apibūdino menininkė.
Nors prieš tai Monika buvo daug girdėjusi apie Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato O.Koršunovo kūrybą, mačiusi jo spektaklius, nesusimąstė, kad galėtų pasitaikyti galimybė su juo susipažinti.
Kai ta galimybė atsirado, mergina nuo jos nebėgo.
„Net negalvodavau apie tai, su kuo norėčiau susipažinti.
Kiekvienas gali susipažinti su kiekvienu, nes žmonės iš esmės yra panašūs, nors vieni nuveikę daugiau, kiti mažiau”, – filosofavo menininkė.
Naująja O. Koršunovo mūza vadinama M. Dirsytė neslėpė, kad ją patraukė geros režisieriaus akys.
Monika ne kartą įsitikino, kad jos draugas – atviras, geros širdies žmogus.
„Mano draugės dažnai aptarinėdavo vaikinų, kurie joms patiktų, tipus: aukšti ar blondinai, vyresni ar turtingi. Aš neturėjau išankstinės nuomonės, koks turėtų būti mano širdies draugas.
Man nei ūgis, nei amžius niekada nerūpėjo. Jeigu pamatai, kad gera būti su tuo žmogumi, ir gyveni su juo”, – patikino kone dvigubai vyresnį už save vyrą pamilusi būsimoji skulptorė.
Monika įsitikinusi, kad ir Oskaras ją pamilo ne dėl dailios išvaizdos ar jaunystės.
„Dėl paviršutiniškų dalykų ilgai negyvensi su žmogumi”, – mylimojo sprendimą paaiškino visuomet stilingai atrodanti M. Dirsytė.
Jauna menininkė turi savitą aprangos stilių. Jai nereikia nei brangių dizainerių drabužių, nei stilistų patarimų.
„Specialiai stiliaus nekuriu: kartais pavyksta pasipuošti, kartais – ne”, – kukli buvo O. Koršunovo draugė.
Nors neseniai O. Koršunovas su drauge stebėjo festivalio „Mados infekcija” kolekcijų pristatymus, jo mylimoji neslėpė, kad mada aklai nesidomi.
Ji turi nuojautą, kaip apsirengti stilingai, ir to gana. O kai kurių dizainerių kolekcijų pristatymus studentė žiūrėjo kaip spektaklius.
„Pavartau žurnalus, jų puslapiuose matau, kaip stilingai žmonės rengiasi, bet pati mados nesureikšminu. Kartais malonu nusipirkti kokį gražų drabužį, bet tai man nėra svarbiausia”, – patikino menininkė.
Ji dažnai keičia įvaizdį dėl performansų, kuriuose pati dalyvauja. Prieš metus Monika atrodė neįtikėtinai – nusišviesinusi plaukus priminė legendinę kino aktorę Marilyn Monroe.
„Buvau užsidariusi telefono būdelėje, aplinkui skraidė papūgos. Vėliau jos pradėjo mane žnaibyti”, – trečio kurso kūrybinį darbą-performansą, dėl kurio teko tapti blondine, apibūdino M. Dirsytė.
Šis įvaizdis jai neprigijo. Po išvaizdos eksperimento studentė vėl tapo tokia, kokia buvo iš prigimties, – tamsiaplaukė. Tokią ją myli O. Koršunovas.
Žinomo režisieriaus širdies dama – savitomis idėjomis išsiskirianti menininkė, kurios darbai nepalieka abejingų.
Pavyzdžiui, prieš trejus metus Vilniaus mažojo teatro žiūrovus ji nustebino instaliacija „Daržas” – tikru daržu, kuriame pakvipo daržovėmis ir prieskoniais.
Kai kurie teatro mėgėjai nesuprato, kaip kaimo realijos atsirado miesčioniškoje erdvėje.
M. Dirsytė baigė katalikiškąją Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnaziją ir dailės mokyklą, bet jai nepasisekė iš pirmo karto įstoti į Vilniaus dailės akademiją studijuoti tapybos.
Tada Monika laiko veltui neleido – Vilniaus universitete pasirinko neakivaizdines istorijos studijas, o laisvu laiku dirbo padavėja.
Pusę metų pakako, jog M. Dirsytė pajustų, kad istorija – ne jai. Pastebėjusi, kad kiti bendramoksliai toms studijoms kur kas labiau atsidavę, nutarė mesti istoriją.
Tuomet mergina dar kartą bandė sėkmę įstoti į Vilniaus dailės akademiją ir jai pavyko tapti Skulptūros katedros studente.
„Menui galiu duoti daugiau negu istorijai. Šis mokslas sausas, todėl ir jį studijuojantis žmogus turi daugiau logiškai mąstyti, o aš – svajotoja”, – sakė savo pašaukimą suradusi M. Dirsytė.
Skulptūrą ji prilygina erdvinei tapybai.
„Pati tapyba būtų per siaura sritis. Man nepakanka drobės, nes tai nuobodoka.
Ant sienų tapau didžiulius plotus, nes skulptūra – šiuolaikinis menas”, – mitą, kad skulptoriai dažniausiai iš akmens kuria tik paminklus, paneigė jauna menininkė.
M. Dirsytė pasidžiaugė, kad turi tik vieną savo sukurtą klasikinę skulptūrą – iš bronzos nuliejusi savo batą.
„Gal jūsų tėvai valgo duoną iš kūrybos, kad taip atkakliai siekėte tapti menininke?” – paklausiau M. Dirsytės.
„Ne. Mano tėvai – paprastų profesijų atstovai. Tik aš nuo mažens turėjau menininkės gyslelę”, – atsakė Monika.
Baigusi studijas ji norėtų pragyventi iš kūrybos, tačiau kurdama nekomercinį meną vargu ar galės užsidirbti duonai, tad kuria planus išvykti į užsienį.
O. Koršunovo širdies draugė svajoja nuo rudens studijuoti Amsterdamo dailės akademijoje: „Norėčiau pakeliauti ir pasižvalgyti po pasaulį.”
Dukters idėjas remia tėvai
Paminklų kalti nesiruošiančios M. Dirsytės darbai buvo sukėlę kritikų svarstymų, kokiai meno rūšiai priskirti jos kūrinius. Vienas jų – pernai gruodį Šiuolaikinio meno centre eksponuotas „Majų kalendorius”. Kritikus M. Dirsytė nustebino novatoriškumu. Instaliacijos „Majų kalendorius” ir joje skambėjusios muzikos sintezė sukūrė mistišką reginį, kurį sunku apibūdinti. Taip ir liko neapibrėžta, ar tai erdvinė tapyba, ar užuomina į scenografiją. „Norėjau smagaus darbo, susijusio su pasaulio pabaiga. Manau, pavyko sukurti kalėdinę nuotaiką – lengvą, ironišką”, – sakė darbo autorė.
„Šiuolaikinė skulptūra – ne tik darbas su sunkiomis medžiagomis. Kurdama instaliaciją „6 kubai” nemažai paplušėjau ir labai pavargau”, – prisiminusi, kaip į Vilniaus dailės akademijos galeriją sunešė sunkvežimio išverstą malkų krūvą, atsiduso būsimoji skulptorė. Šis M. Dirsytės kūrinys atitiko didelio masto erdvinės tapybos paveikslą: geltonai išdažytoje patalpoje buvo išversta beržinių malkų krūva. „Ryški geltona – optimizmo spalva, kurioje skendi visa patalpa, ir joje atsitiktinai suverstos malkos prilygo galingais potėpiais prasiveržusiai energijai”, – savo darbą, nuo kurio ją atkalbinėjo dėstytojai, apibūdino menininkė. M. Dirsytė sudarė sandorį su tėvais – paprašė paskolinti šešis šimtus litų, nes tiek kainavo malkos. Kurso draugai padėjo M. Dirsytei sunešti malkas į galeriją, o kai jas reikėjo išnešti, niekas nebenorėjo pagelbėti. Monika dvi dienas nuo ryto iki vakaro plušėjo viena, o po to tris dienas iš nuovargio negalėjo išlipti iš lovos. Darbas „6 kubai” buvo įvertintas dešimtuku, o malkas pavyko parduoti už šešis šimtus litų netoli akademijos Užupio rajone gyvenančiai močiutei. Tad Monika neliko skolinga savo tėvams.
Tėvų pagalbos dar kartą prireikė rengiant instaliaciją „Daržas”, kuri buvo pristatyta Vilniaus mažojo teatro fojė. Prieš trejus metus M. Dirsytė paskambino į teatrą ir pasiūlė neįprastą sumanymą – užveisti daržą. Teatro administracija iš pradžių prieštaravo, nes nenorėjo, kad ant parketo būtų papilta žemių, suformuotos lysvės ir jose augtų daržovės. Menininkė pasitelkė dėstytoją, kad ją užtartų ir padėtų parašyti instaliacijos „Daržas” projektą. M. Dirsytė nusileido teatro vadovų sąlygai, kad parketas nebus suteptas. Tuomet buvo sukalta didelė dėžė, į ją susodinti daržovių ir prieskoninių augalų daigai. Tuos daigus savo namuose išaugino Monikos tėvai. „Kai prie teatro durų atėjau su daigais, išgirdau, kad administracija nebenori leisti vykdyti šio projekto, nes atvyko svarbūs svečiai. Neištvėriau: „Baikite juokus, juk mano daržovės vysta”, – atkaklioji M. Dirsytė savo kūrybą Vilniaus mažajame teatre vis dėlto pristatė. Po to studentė fojė stebėjo, kaip į jos kūrinį reaguoja teatro mėgėjai. Dažnas sutrikdavo, nes daržas teatre – labai netikėta. Tokios reakcijos menininkė ir tikėjosi: „Daikto atsiradimas ne savo vietoje padeda parodyti, kad tos pačios šalies kultūra yra nevienalytė, sudaryta iš prieštaringų komponentų, todėl kai kurie kultūros procesai gali būti netikėti, nepriimtini. Daržas siejamas su kaimu, todėl vienai socialinei visuomenės grupei gali būti svetima tai, kas kitai kasdieniška, įprasta.”
M. Dirsytė neieško įkvėpimo šaltinių. „Neretai žmones įkvepia knygos ar kelionės. Mane tai kaip tik išderina. Žmogus yra beribis, todėl idėjų gali rasti savyje. Bijau per daug matyti ir keliauti – jeigu pradedu jausti, kad kas nors patiko, stengiuosi pamiršti, kad įspūdžio nekartočiau savo kūryboje. Tuomet tarsi prarandu savąjį „aš”, o man norisi mene išsaugoti unikalumą”, – sakė M. Dirsytė.
