— Po trejų metų pertraukos grįžęs į televiziją tapote laidos „Gyvenimo kryžkelės“ vedėju. Kiek kryžkelių pasitaikė jūsų gyvenime?
— Manau, kiekvienas žmogus nuolat atsiduria didesnėse ar mažesnėse kryžkelėse. Didesnėmis skaičiuojame gyvenimo etapus. Mano gyvenime irgi buvo ne vienas reikšmingas etapas.
Pirmasis — kai vaikystėje išsireikalavau, kad tėvai iš Plungės išleistų mokytis į Eduardo Balsio menų gimnaziją Klaipėdoje. Tėvai kategoriškai tam prieštaravo, bet aš, septynmetis, savo pasiekiau.
Antroji didelė kryžkelė buvo, kai dešimtoje klasėje susidomėjau dvasiniais dalykais, o vėliau ketinau tapti vienuoliu jėzuitu. E.Balsio menų gimnazijoje baigęs saksofono specialybę nulipau nuo scenos ir pasirinkau studijas Kauno kunigų seminarijoje.
Trečias lemtingas gyvenimo etapas prasidėjo, kai išėjau iš vienuolyno ir grįžau į pasaulietinį gyvenimą. Paradoksas, bet būtent sąlytis su dvasiniais dalykais, teologija mane dar labiau išspjovė į viešumą, iš kurios traukiausi baigęs mokyklą.
Nesu fatalistas, bet gal tikrai kiekvienam mūsų likimas yra nubrėžtas. Gali eiti tiesesniu keliu, gali — zigzagais, tačiau Dievo padedamas vis tiek pasieksi tau skirtą vietą.
— Išgarsėjote daugiau kaip prieš 10 metų dirbdamas TV3 laidoje „TV pagalba“, bet pastaraisiais metais ekrane jūsų nebuvo. Pasiilgote televizijos?
— Televizija iš mano gyvenimo nebuvo dingusi, tik dirbau už kadro — kūriau projektus, juos prodiusavau.
Nepasakyčiau, kad ilgėjausi eterio, nes manau, kad protingas žmogus nebrenda į tą pačią upę.
Žinau, ką reiškia paskolinti savo gyvenimą visiems, kurie tavo darbus ar pasirodymus aptarinėja viešojoje erdvėje. „Gyvenimo kryžkelių“ prodiuserio Kristupo Krivicko kvietimą priimu kaip iššūkį ar tiesiog nuotykį TV3 dvidešimtmečio proga.
— Kaip apskritai atsiradote televizijoje?
— Pirmi prisilietimai prie televizijos buvo per Katalikų bažnyčią. Rengdamasis tapti jėzuitu 1999 m. organizavau krikščioniškosios muzikos festivalį „Jubiliejaus slėpinys“. Jį rodė Lietuvos televizija.
Nors tada studijavau seminarijoje ir gyvenau uždarą gyvenimą, vis tiek negalėjau sėdėti vietoje. Man buvo įdomu ką nors organizuoti, telkti.
Mokydamasis seminarijoje dalyvavau katalikiškojo jaunimo bendruomenės Tezė suvažiavime Milane. Šio miesto katedroje buvo rengiamos lietuvių mišios, o aš tapau ceremonmeisteriu.
Didžiulė katedra, daug kunigų, visokių ceremonijų, kurias reikia išmanyti, o aš buvau paskirtas atsakingu už organizavimą! Matyt, kiekvienas žmogus sukurtas tam tikrai veiklai. Net gyvendamas uždaroje katalikiškoje bendruomenėje gali rasti veiklos, kuri atitinka tavo pašaukimą telkti, kurti.
Vėliau teko padirbėti „Šventadienio mintyse“ (LTV). Visa galva į televizijos pasaulį pasinėriau su broliu Astijumi, kuris LTV vedė laidą „Atverk duris“.
Prodiuseris Justinas Milušauskas pakvietė būti situacijų režisieriumi ir projekto vadovu. Buvau priverstas greitai perprasti televizijos virtuvę — ir pats filmavau, tekdavo ir garso režisieriumi pabūti, ir montuoti. Man iš karto patiko televizijos reikalavimas būti daugialypiam ir mokėti parodyti savo kūrybingumą.
Paskui teko dirbti su laidomis „Farai“, „Komanda“ (apie ugniagesius), „Mažieji stebuklai“ (apie medikus). Kai J.Milušauskui kilo „TV pagalbos“ idėja, sutarėme, kad tapsiu situacijų režisieriumi. Netrukus sulaukiau netikėto skambučio. Pasakė, kad turiu ir pats filmuotis, todėl privalau kaipmat atvykti į fotosesiją pas Saulių Paukštį.
Nuvažiuoju, o ten visi „TV pagalbos“ žurnalistų kostiumai — S dydžio. Niekada į tokius netilpau. Karpėme kelnes, švarką, iš priekio viską sutvarkėme taip, kad nuotraukoje gerai atrodyčiau. (Juokiasi.)
— „TV pagalbos“ žurnalistai stengdamiesi padėti žmonėms pakliūdavo į netikėčiausias situacijas. Kurios labiausiai įsiminė?
— Šio projekto sumanymas buvo vienoks, bet išėjo kitaip. Tai turėjo būti linksmas, lengvas, pramoginis, dokumentinis realybės šou. O kai pajutome, kokia iš tiesų galinga yra televizija ir kiek daug bėdų turi žmonės, pamėginome jas spręsti.
Viskas prasidėjo nuo kačiuko medyje, kurį teko iškelti. Greitai susidūrėme ir su žmonių bėdomis — skolomis, ginčais. Man jos buvo įdomios. Bet kovoti su smurtu prieš moteris visada laikiau savo misija.
Kai atvažiuoji į kokį vienkiemį ir sakai smurtautojui: „Tu negali jos mušti“, o jis natūraliai klausia: „Kodėl?“, net sutrinki. Žmonės žiūrėdavo mūsų laidas. Todėl supratau, kad jei sugebėsime įtaigiai kalti, jog smurtauti nevalia, situacija nors truputį keisis.
Pirmiausia keisis vyrų įsitikinimas, kad jie yra nebaudžiami, moterų požiūris — taip pat. Jos supras, kad nėra vienišos ir net gyvendamos miško glūdumoje gali kreiptis pagalbos.
— Esate kilęs iš Plungės ir, kaip prisipažįstate, ne iš itin religingos šeimos. Kaip buvo kilusi mintis tapti vienuoliu jėzuitu?
— Nuo pirmos klasės mokiausi E.Balsio menų gimnazijoje saksofono specialybę. Mano bendrabučio auklėtoja buvo Ingos Valinskienės motina Janina Kartavičienė — fantastiška moteris, kaip iš filmų apie Harį Poterį. Tai buvo labai gera mokykla: nežlugdė mokinių, priešingai, skatino kūrybingumą, pasitikėjimą. Visi buvome atvirų sielų.
Turėjau daug tikinčių draugų iš katalikiškojo jaunimo, kurie nuolat brązgino gitaromis, rengdavo susitikimus. Mane sudomino jų veikla. Niekada nebuvau aktyvus katalikas — krikštytas, ir tiek. Iki tol bažnyčia man atsidavė bobučių naftalinu, o dešimtoje klasėje per bičiulius atradau ją visai kitokią ir tai man labai patiko.
Baigęs mokyklą metus mokiausi Kretingos Šv.Antano religijos studijų institute pas pranciškonus. Paskui pradėjau teologijos studijas Vytauto Didžiojo universitete. Gyvendamas Kauno jėzuitų namuose, paskaitas lankiau Kauno kunigų seminarijoje.
Dvejus metus mokiausi filosofijos, paskui metus turėjau noviciatinės praktikos — bandomąjį laikotarpį. Poros mėnesių praktikai buvau paskirtas į Vilniaus universitetinės slaugos ir ilgalaikio gydymo ligoninę Tyzenhauzų gatvėje. Tai buvo dar vienas svarbus gyvenimo etapas, kuris padėjo suvokti vertybes, suteikė neįkainojamos patirties. Akis į akį susidūriau ir su mirtimi — man dirbant išėjo keletas žmonių.
— Vienuolių jėzuitų filosofija pagrįsta tikinčiojo gilinimusi į save, į Šventąjį Raštą. Viena vertingiausių jėzuitų kultūrinių vertybių yra rekolekcijos — dvasinės pratybos. Ar siekis tapti jėzuitu neprieštaravo jūsų prigimčiai būti įvykių sūkuryje, tarp žmonių?
— Gal tai vienas argumentų, kodėl nusprendžiau, kad netelpu į tuos rėmus. Visa, ką patyriau mokydamasis seminarijoje, man labai patiko ir rimtai buvau apsisprendęs tapti vienuoliu.
Tačiau gyvendamas vienuolyne mačiau, kad, užuot skyręs dėmesį tik mokslams, turiu begalę kitų minčių. Galvoje gimsta festivalių, koncertų idėjos ir širdis šaukia kitur.
Nuo vaikystės planavau tapti muzikantu, o paskui suvokiau, kad patinka teologija. Dėl jos palikau muziką, bet galiausiai supratau, kad ir teologija — ne mano kelias.
Dabar, kai pažvelgiu į praeitį, suvokiu, kad viskas mano gyvenime dėliojosi kažkaip natūraliai. Ir muzika, ir teologija buvo šaltiniai, iš kurių daug pasisėmiau ir vis dar semiuosi.
— Kaip dažnai dabar paimate į rankas saksofoną?
— Nebepaimu. Kai 11 metų jaunesnis brolis Rokas, kuris dabar mokosi Hagoje (Nyderlandai), pradėjo groti geriau už mane, lioviausi dalyvauti šiose varžybose. Net normalaus saksofono neturiu.
Labai mėgstu fortepijoną — kai tik randu jį kur nors, visada pamaigau.
Polinkį į muziką paveldėjau iš šeimos. Mama Zita ir tėtis Algirdas anais laikais turėjo estradinį ansamblį. Tėtis jam vadovavo, mama buvo dainininkė — anuomet Plungėje išties nemaža žvaigždė. Kai pradėjau studijuoti E.Balsio menų gimnazijoje, ir pats ant scenos su mama užlipdavau.
— Bet kol kas nedalyvavote nė viename muzikiniame projekte.
— Kvietė, pavyzdžiui, į „Žvaigždžių duetus“ (LNK). Mano balsas nėra išskirtinis, todėl save vertinu realiai. Kam užsiimti tuo, kur nesijauti labai stiprus? Nejaučiu traukos dainuoti, man gražu, kai dainuoja kiti.
Nemanau, kad tie, kurie prisideda prie proceso, yra mažiau muzikalūs nei tie, kurie stovi scenoje ir griežia smuiku. Dirigentas negroja jokiu instrumentu, bet orkestre jis — didžiausias muzikantas.
— Koks dabar jūsų santykis su Bažnyčia?
— Reikšmingesniu laikau savo santykį su Dievu. Bažnyčioje turiu daug draugų, bet nesu kiekvieno sekmadienio katalikas, nors ir stengiuosi toks būti.
Manau, Katalikų bažnyčia yra didžiulis dvasingumo ir išminties lobynas.
— Menininkai paprastai yra nebuitiški, net baltarankiai. Esate bulves sodinęs?
— Nuraminote, nes iš tiesų toks ir esu — nebuitiškas. Mėgstu tvarką, bet nekenčiu tvarkytis.
Mane mokė tvarkos, bet taip ir nepripratau susitvarkyti pats — samdau padėjėją. Ką nors sutvarkyti be problemų galiu tik tada, kai tai mano darbas ir pareiga.
Mėgstu valgyti, bet nemėgstu maisto ruošti sau. Maistą suvokiu kaip tam tikrą meno rūšį. Man labai patinka vakarienės su gera kompanija prie gero maisto ir vyno.
