„Man pažįstamos kančios, kurias Vytautas kentė. Jos iš tiesų būna baisios“, - teigė jau senokai alkoholio atsisakęs estrados veteranas.
S. Povilaitis prisipažino nelindęs prie V. Šapranausko su patarimais keisti gyvenimo būdą, tik ragino mažinti darbo krūvius.
„Nemėgstu pamokslauti, o ir nebuvome labai artimi, į bendrus projektus susiburdavome spontaniškai. Bet štai koks sutapimas: aš labai nenorėjau dalyvauti „Chorų karų“ komisijoje, nes man toli važinėti iš Palangos į Vilnių.
Pagaliau sutikau, kaip šįvakar atvykti, nes dar prieš savaitę kalbėta, jog laidą tikrai ves pasveikęs V. Šapranauskas. Bet štai kaip išėjo...“, - žiauriu likimo pokštu stebėjosi S. Povilaitis.
Dainininkas sakė perspėdavęs V. Šapranauską nesiimti tokios daugybės darbų, tokiu būdu psichika labai apkraunama ir kyla pagunda neteisingai sumažinti tą krūvį – alkoholiu.
„Vytautas gaudavo gerų užsakymų, pelningų. Bet pinigai eidavo pro jį tarsi pro rėtį. Nors negaliu sakyti, kad jis buvo visiškai nepraktiškas – turėjo prabangų automobilį, jo bute nebuvau, bet pažįstami sakė, kad neblogai įrengtas.
Teatras, televizija, koncertai – nors Vytautas pasižymėjo fenomenalia atmintimi, fiziniai ir psichiniai krūviai, matyt, buvo ne jo jėgoms. Juk jau vidutinio amžiaus žmogus. Na, o klasikinis būdas nuimti įtampą žinia koks – apgaulingas“, - kalbėjo S. Povilaitis.
Estrados legenda prisipažino, jog jam suprantamas kaltės jausmas, kai po „daugiadienių“ apninka depresija ir ima graužti sąžinė.
„Sunku apsakyti tą graužatį, kai lieka nepadaryti darbai, sulaužyti pažadai. Vienu metu, jau seniai, aš supratau, kad mano talentas žus ir pats prapulsiu, jei iš pagrindų nepakeisiu gyvenimo būdo. Man pavyko, Vytautui – ne. Nesmerkiu jo, jokiu būdu. Tik labai apgailestauju“, – liūdnai kalbėjo S. Povilaitis.
