Ji prisimena, kad bendraudama su bičiuliu jausdavo savotišką įtampą, nes reikėdavo nuolatos įtempti protą, kad atsakydama į jo humorą neprašautų pro šalį.
„Tą dieną po užsiėmimų su savo studijos auklėtiniais vaikščiojau netoli „Vichy“ vandens parko. Žiūrėdama į upelį ir mėgaudamasi pavasarėjančiu oru, galvojau, kad gi rytoj - (balandžio 19 d. - Red.) Šapro gimimo diena.
Prisiminiau, kaip jaunystėje smagiai švęsdavome jo gimtadienius, kaip kartą, matyt, jau per daug vyno paragavusi, visiems žibutes dalijau. Ir jis vis primindavo, kad balandžio 20 d. - Hitlerio gimtadienis, o balandžio 22 d. gimęs Leninas.
Apskritai visi Šapro gimtadieniai buvo tarsi gyvenimo siužetai, nes jis pats buvo neeilinis siužetas. Bet tokias mano mintis nutraukė sūnaus Mindaugo skambutis.
„Šapras pasikorė“, - išgirdau kitame ragelio gale. Užuot suklususi, pradėjau balsu kvatotis, nes pagalvojau, kad tai – eilinis Šapro pokštas.
Bet jau, atsiprašau, galėtų ir subtiliau pajuokauti! Gal būčiau iš karto patikėjusi, jei sūnus būtų pasakęs, kad Šaprą ištiko širdies smūgis ar jis pakliuvo į avariją. O staiga – pasikorė! Tačiau, kai sūnus dar kartą plieniniu balsu pakartojo - „Pasikorė“ - mane sukaustė šokas“, - prisimindama dieną, kai visą Lietuvą apskriejo žinia apie Vytauto Šapranausko pasitraukimą iš gyvenimo, kalbėjo jo bendrakursė ir ilgametė bičiulė, Rusų dramos teatro aktorė Nijolė Kazlauskaitė.
- O kada paskutinį kartą matėtės su V. Šapranausku? Gal jis ir jums paskutinę savo gyvenimo naktį parašė atsisveikinimo žinutę?
- Ne. Tačiau prieš kelias savaites, svečiuodamasi pas savo kolegę, kuri gyvena virš Šapro Simono Konarskio gatvėje, stabtelėjau prie jo buto ir pagalvojau, kaip smagu būtų dabar visai netikėjai paskambinti jam į duris. Tačiau nepaskambinau. O galėjau.
Po to, kai jau buvo patvirtinta ta baisi žinia, neverkiau, nes galvoje vis sukosi prisiminimai apie mūsų studijas buvusioje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, apie gastroles su Rusų dramos teatru, apie bendrus vakarėlius įvairiomis progomis ir vis kvatojau, nes iš bet kokios gyvenimo situacijos jis sugebėdavo tiek išspausti humoro.
Pamenu, kaip jis atvažiavo manęs aplankyti po dukters gimimo. Jai buvo gal tik du mėnesiai, o Šapras priėjęs prie lovelės bosu prabilo: „Kokios tavo didelės akys, Veronika! Tu Leniną matei“.
Net sunku būtų prisiminti kokį nors mūsų pakankamai ilgos draugystės epizodą, kad jis būtų nejuokavęs ar kompanijoje knapsėjęs. Todėl, su juo bendraujant, netgi jausdavau savotišką įtampą, nes reikėdavo nuolatos įtempti protą, kad atsakant į jo humorą, neprašaučiau pro šalį.
- Ar jis visada būdavo prisidengęs tuo parodijuotojo ir humoristo skydu?
- Be abejo, tai buvo jo kaukė, bet ji taip per daugelį metų buvo prilipusi, kad ir pačiam kartais būdavo sunku suvokti, kada jis su kauke, o kada – be.
Tačiau, žinoma, po ta kauke Šapras buvo visai kitoks. Ir tą save kitokį jis mažai kam parodydavo.
- Kokį jūs jį esate mačiusi be kaukės?
- Mokantis konservatorijoje, buvo trijulė – aš, Nora Šlikaitė ir Šapras. Jis mus su Nora visada stebindavo savo atsakingumu, drausmingumu ir darbštumu.
Daug kas dabar pastebi Šapro lengvumą scenoje, tačiau, kaip aktoriai sako, visa tai „buvo atidirbta“ iki mažiausių smulkmenų. Savo dievaičiu ir siekiamybe jis laikė žinomą Rusijos humoristą Arkadijų Raikiną.
Nors mūsų studijų laikais nebuvo jokių video magnetofonų, Šaprui pakakdavo pasižiūrėti A. Raikino pasirodymus per televiziją ir jis taip sugebėdavo jį pamėgdžioti, kad kartais atrodydavo, jog prieš mus stovi pats Rusijos humoro metras.
Nebuvo antro tokio, kaip Šapras, mūsų kurse, kuris taip puikiai mokėtų anglų kalbą ir skaitytų knygas angliškai, o rusiškai kalbėjo geriau ir taisyklingiau net už pačius rusus, ką iš karto pastebėjo komisija per stojamuosius egzaminus. Juk mūsų kursas buvo renkamas Rusų dramos teatrui.
- Iš kur ta tobula rusų kalba? Jis sugebėjo prieš stojamuosius ją taip išmokti ar turėjo rusiško kraujo?
- Kas buvo Šapro tėvas, niekas nežinojo. Kai mes jo paklausdavome apie jį, visada atsakydavo, esą tėvas seniai miręs.
Šaprą labai kukliai augino viena mama. Jis buvo vienturtis ir mama jam atidavė viską. Ko gero būtent ji išmokė ir darbštumo, ir pedantiškumo, ir atsakingumo. Jei per kokius nors kurso vakarėlius užsibūdavo ilgiau, visada skubėdavo paskambinti mamai, kad grįš vėliau. Matėsi, kad mama jam - labai svarbi.
Be to, matyt, būtent mama Šaprui įskiepijo supratimą, kad vyras, o ypač – artistas privalo visada atrodyti nepriekaištingai. Jei jis turėdavo kostiumą, kad ir vieną, tačiau tai būdavo pats geriausias, pats tuo metu madingiausias, o jei rūkydavo cigaretes, tai jos irgi būdavo pačios geriausios.
- Kaip V. Šapranauskui sekėsi studijos? Ar iš karto pasimatė, kad tai – būsimas puikus aktorius?
- Ir bendramoksliai, ir dėstytojai suprato, kad Šapras bus neeilinis aktorius pirmojo kurso pabaigoje, kai mums reikėjo dar rodyti etiudus be žodžių. Šapro suvaidintas zuikis, kuris vogė morkas, visiems paliko neišdildomą įspūdį.
Aš to jo etiudo iki šiol negaliu pamiršti. Jis, kaip sakydavo Konstantinas Stanislavskis, sugebėjo „pagauti vaidmens grūdą“. Žiūrint Šapro etiudą, jautėsi ir tos jo vagiamos morkos kvapas, ir zuikio šoklumas, ir lengvumas. Nuo tada tą nenusakomą lengvumą jis išsaugojo iki pat savo mirties...
- Ko gero V. Šapranauskas visada turėjo pretenzijų tapti aktoriumi iš didžiosios raidės?
- Žinoma. Kai pradėjome dirbti Rusų dramos teatre, jis kurį laiką buvo antraplanis aktorius. Vaikščiodavo masuotėse. Tačiau, kai iš Maskvos atvažiavo dirbti Grigorijus Gladijus ir ėmėsi statyti Nikolajaus Nabokovo pjesės „Kvietimas į ešafotą“, kurioje vaidino iš Šapras, jo vaidmuo ir darbas šiame spektaklyje tapo įvykiu.
Po jo Šapras buvo pastebėtas ir įvertintas, kaip neeilinis aktorius. Berods netrukus jis buvo pakviestas dirbti pas Rimantą Tuminą į dar tik besikuriantį Vilniaus Mažąjį teatrą.
- Koks V. Šapranauskas būdavo kompanijose?
- Visada šalia būdavo jo draugas sarkazmas. Tačiau jis nieko gyvenime nedarė „per vidurį“ - nebuvo nei drungnas, nei pilkas. Jei kas nors patikdavo, tai patikdavo iki dugno, jei pradėdavo iš ko nors šaipytis, tai būti šalia jo tapdavo beveik nepakeliama. Kąsdavo skaudžiai.
- O jei mylėdavo?
- Kad būtų kažką labai įsimylėjęs, nesu pastebėjusi. Gal mokėjo slėpti. Apie savo pirmąją santuoką su viena pianiste, kuri truko gal tik pusmetį, jis vengdavo kalbėti.
Kai netrukus vedė Daivą, apie ją irgi daug nepasakodavo, bet labai norėjo vaikų ir buvo be galo laimingas, kai jų susilaukė.
- Jūs jaunystėje sykiu daug keliaudavote, negi, kai likdavote vieni, V. Šapranauskas nenusiimdavo savo kaukės?
- Ko gero būdavo tokių momentų. Pamenu dar gūdžiu sovietmečiu mūsų trijulė nutarėme iš Maskvos patraukti į Gruziją. Važiavome, neturėdami ten nei kokių draugų, nei žinodami, kur apsistosime. Juolab, kad Šapras nebuvo nei mano, nei Noros vaikinas.
„Vytuk, būsi mūsų sargybiniu“, - nutarėme mes su Nora. Jis, kaip bebūtų keista, sutiko imtis šios rolės. Po to, žinoma, labai gailėjosi, nes darbas buvo toks sunkus, kad jis mums ne kartą sakė: „Eikit, jūs abi, velniop“!
Šaprui tada Gruzijoje iš tikrųjų teko padirbėti iš peties. Nors su drauge nebuvome panašios į artistes iš Vakarų, bet gatvėse mums gruzinai ir mojuodavo, ir vos ne iš važiuojančių automobilių šokdavo vytis.
Tokios vaizdus išvydęs, Vytas nutarė: „Mergos, sakykim visiems, kad mes - ne lietuviai, o lenkai. Taip bus paprasčiau – juk ne iš SSRS. O, kad esame, pavyzdžiui, prancūzai, niekas nepatikės“.
Toks Šapro scenarijus pasiteisino. Iš karto atsirado ir kur gyventi, ir kur sočiai pavalgyti. Kiek pinigų iš namų išsivežėme, tiek ir parsivežėme. Konjakai ir vynai mūsų garbei liejosi plačiai.
Nors gruzinų ir Tbilisyje sutiktų armėnų, pas kuriuos ir buvome apsistoję, svetingumas mus su Nora buvo užliūliavęs, Šapras budrumo neprarado per visą viešnagę. Asmens sargybinio vaidmenį atliko rimtai. Kai vieną dieną Noros teko laukti kone pusantros valandos, Vyto sarkazmas ištirpo, kaip pavasarinis sniegas: „Na, jeigu dar ir tu kur nors pradingsi, aš jus abi paliksiu. Man makaronų ant ausų nekabinsit. Ryt krausitės lagaminus ir važiuosim namo“!
Užuot pats pasidairęs kokios gruzinės, jis jautė tokią atsakomybę už mus, kad rūpinosi lyg vaikais.
- Kuo baigėsi jūsų spektaklis - „Lenkai Gruzijoje“?
- Laimingai parskridome į Vilnių. Bet tas spektaklis ko gero baigėsi tik prieš septynerius metus. Kartą pas mane, svečiuodamasis Šapras, sugalvojo kad reikia paskambinti Norai. Su ja buvo jau seniai nesimatęs, todėl sumanė, kad bendraus, kaip tas jos kažkada Tbilisyje sutiktas dailininkas Guramis, kuris jai simpatizavo.
Vytas taip pakalbėjo gruzinišku akcentu su Nora, kad ši net neįtarė, jog skambino ne Guramis, o mūsų ištikimasis asmens sargybinis. Kitą dieną draugė man pasakojo, esą skambinęs Guramis ir tas pokalbis po daugelio metų jai buvęs tokia staigmena... Iki šiol nesu Norai išdavusi, kad skambino ne Guramis, o Šapras.
- Kaip jums atrodo, kodėl vis dėlto V. Šapranauskas nesugrįžo į teatrą?
- Nemanau, kad jam patiko darbas televizijoje. Jis dažnai pasišaipydavo pats iš savęs, nes jam labai trūko tokio darbo ir vaidmenų, kaip spektakliuose „Vyšnių sodas“, „Nusišypsok, mums, Viešpatie“ ar „Kvietimas į ešafotą“.
- Negi tik dideli pinigai, uždirbami televizijoje, trukdė jam sugrįžti į teatrą?
- Nepamirškite, kad jis iš teatro buvo išvarytas... Žinoma, pats kaltas dėl to. Tačiau mes visi dėl ko nors kalti.
Galima sakyti, kad ir dabar kaltas – juk pasikorė... Kaltas bjaurybė, tas Šapranauskas!
O kaip gyvenimą baigė Rusijos žvaigždė Vladimiras Vysockis?! Tokie jau – tie artistai. Ne teigiami jie herojai šioje žemėje. Taip buvo ir taip bus.
Vertinti arba teisti pagal vidutinybių mastelius tokių artistų, kaip Šapranauskas, neįmanoma. Jiems sudėtingiau gyventi, nei kitiems žmonėms. Pamenu, kaip kolegos auklėdavo šviesios atminties aktorių Vladimirą Jefremovą: „Sakydavom jam negerk, Volodia. Būtų dar gyvenęs šimtą metų“.
Nereikėjo nei Šapranauskui tokių pamokymų ir palinkėjimų, nei Jefremovui, nei panašiems į juos.
- Negi V. Šapranauskas taip ir nepatyrė tikros žmogiškos laimės, meilės?
- Kai kam pavyksta susirasti savo antrąją pusę, o kitų antrosios pusės kažkur klajoja nesutiktos. Galbūt toks buvo ir Vyto likimas.
