Pokalbis su V. Šapranausku vyko lygiai prieš dvejus metus – 2011-ųjų balandį. Tuomet aktorius išgyveno ne pačias šviesiausias dienas – ką tik buvo nuaidėjęs Auksinių svogūnų šventės skandalas, jam buvo priekaištaujama, kad scenoje pasirodė neblaivus.
Po keistokai tiesioginiame eteryje suvaidinto Liuciferio žinomą aktorių užgriuvo kritika ir pašaipos.
Tačiau prabėgus vos kelioms dienoms kalbėdamas su „Stiliumi” apie moteris V. Šapranauskas tarsi atsigavo: ne kartą pajuokavo ir tikino, kad į sceną lipo ne toks, koks visiems atrodė.
Kai kalbėjomės, Vytautas jau gyveno su projekto „ŠarkA” nare Ieva Stasiulevičiūte. Dabar ji dalyvauja televizijos projekte su Vilniaus „Šachmatiniu” choru.
Vytauto kelyje buvo dar dvi moterys, su kuriomis jis netrumpai buvo susiejęs savo gyvenimą.
Su buvusia sutuoktine Daiva Šapranauskiene Vytautas oficialiai išsiskyrė tik pernai rudenį. Pora susilaukė dviejų vaikų – sūnaus Gyčio ir dukters Judrės.
Aštuonerius metus V. Šapranauskas gyveno su aktore Rimante Valiukaite (43 m.).
Ilgametę talentingo aktoriaus gyvenimo draugę I. Stasiulevičiūtę „Stilius” kalbino pernai liepos mėnesį.
„Galėčiau gyvenime nieko neveikti. Tačiau nenorėčiau vyro, kuriam nieko neveikdama būčiau įdomi. Eiti į grožio salonus, procedūras ir parduotuves?
O taip, ir tuomet galėčiau savo vyrui pasakoti apie vykstančias akcijas! Ne, nenoriu būti priklausoma nuo vyro. Aš ne iš tų, kurias galima uždaryti į auksinį narvelį.
Kita vertus, man malonu, kai vyras sumoka už vakarienę. Juk taip ir turi būti!” – „Stiliui” pernai vasarą kalbėjo Ieva.
Bandydama įvardyti tikro vyro privalomas turėti savybes, dainininkė prasitarė, kad svarbiausia jai – žaibas, trenkęs, kai pamatė sau skirtą žmogų. Taip pat vyras turi sudominti, būti autoritetas ir mokytojas.
„Visos mažos mergaitės svajoja, kaip bus, kai sutiks tą vienintelį. Aš niekada nesvajojau apie tai, kaip gyvename šiandien. Ir jokia mergaitė apie tai nesvajotų”, – kalbėjo I. Stasiulevičiūtė.
Pernai Ieva dar nenorėjo vaikų. Nenorėjo ir vestuvių.
„Šeima? Kokia šeima? Vyras? Vaikai? Ne, noriu, kad dar man, o ne vaikams rytais būtų nešami pusryčiai į lovą. Galbūt po mėnesio mąstysiu kitaip. Galbūt pasikeis aplinkybės. Viskas gali vieną dieną imti ir pasikeisti”, – sakė Ieva.
– Vytautai, ką jums reiškia moteris? – prieš dvejus metus „Stilius” klausė Vytauto Šapranausko.
– Moterys yra viskas, dėl jų vyksta net karai. Vis dėlto man pačiam savo gyvenime tokių karų pavyko išvengti.
– Kokia moteris gatvėje jus priverstų atsisukti, kokią nulydėtumėte susižavėjusiu žvilgsniu?
– Pirmiausia – stilingai apsirengusi. Žinoma, nekalbu apie kekšiškai apsivilkusią moterį, nors į tokią greičiausiai irgi atsisukčiau.
Štai važiuoju gatve ir matau merginą, einančią Gedimino prospektu, kuri apsiavusi kerzinius batus ir pasirišusi „Burberry” šaliką. Tai – kažkas baisaus.
– Tačiau „Burberry” tikrai nėra pigių ar neskoningų drabužių ženklas.
– Etiketės man niekada nebuvo svarbu. Juk dabar tų neva „Burberry” šalikėlių, kaip ir „Louis Vuitton” rankinių, pilni turgūs. Kai pamatau moterį su tokia rankine ir „Adidas” marškinėliais, nenoriu į ją net žiūrėti. Man tai kvepia eklektika.
Pas mus moterys rengiasi pilkai, Lietuva – pilkų pelių šalis. Nesu nusistatęs prieš pilką spalvą. Štai naujausioje dizainerio Juozo Statkevičiaus kolekcijoje matėme fantastišką pilką spalvą, įspūdingus drabužius.
Tačiau svarbu, kaip ir iš ko pasiūtas rūbas. Pilkas brezentas nekris taip, kaip krinta šilkas ar kašmyras.
– Kokioje šalyje, jūsų nuomone, gatvėje moterys yra ne pilkos?
– Visai kitaip jausčiausi važiuodamas pagrindine Italijos didmiesčio gatve. Italės rengiasi paprastai.
Taip pat paprastai rengiasi ir amerikietės, tačiau ant šimto kilogramų užtempti „Gucci” marškinėliai atrodo mažų mažiausiai juokingai.
Moteris, kuri sveria 100 kilogramų, man neatrodo seksuali. Dailioji lytis į save turi investuoti didžiąją dalį atlyginimo – būti susitvarkiusi plaukus, nagus, odą.
Jei damos panagės juodos, jų nepaslėps net baltos pirštinaitės.
– Kalbate apie antsvorio turinčias moteris. O ką manote apie tas, kurios darosi plastines operacijas?
– Pateisinu plastines operacijas. Tačiau negaliu pakęsti krūtų implantų. Kaip kažkas pasakė filme „Zero”, negaliu pakęsti, kai kūne yra plastiko.
Vis dėlto jei moters krūtinė įdubusi, tegul ji darosi plastinę operaciją, turi krūtinę ir dėvi gražią liemenėlę.
Kita pateisinama, mano nuomone, priežastis ryžtis operacijai – moters amžius. Suprantu amžinatilsį rusų dainininkę Liudmilą Gurčenko, kuriai buvo atlikta daugybė plastinių operacijų.
Ji atrodė puikiai. Tai buvo ne tik operacijos, bet ir vidinis grožis. Žmogus be vidaus yra niekas.
– Sakoma, kad vyrai kilę iš Marso, o moterys – iš Veneros, todėl jiems sunku rasti bendrą kalbą. Ar įmanoma suprasti moteris?
– Nesutinku, kad šie ateiviai niekada neras bendros kalbos. Pažiūrėkite, koks demografinis sprogimas – bent jau dešimčiai minučių ta bendra kalba tarp abiejų lyčių yra rasta.
Aš po penkių minučių suprantu, ar noriu toliau bendrauti su žmogumi, ar ne.
Nesu konfliktiškas, negaliu pasiųsti velniop net valkatos. Tačiau jei tas benamis bus įkyrus ir chamas, jis gali išgirsti pasiuntimą ir dar toliau.
Nesijaučiu gerai ir bendraudamas su tokiu, kuris visiškai neturi humoro jausmo, tačiau įsivaizduoja, kad jį turi. Tai baisu.
Sunku bendrauti ir su ciniku, su tokiu, kuriam viskas blogai arba galėtų būti geriau. O kas yra tas „geriau”?
– Yra žmonių, kurie ciniku galėtų pavadinti jus patį.
– Kiek žmonių, tiek nuomonių. Aš prisitaikau prie visokių gyvenimo sąlygų, galiu gyventi ir trijų žvaigždučių viešbutyje. Žinoma, neamžinai.
Į savo, kitų gyvenimą, dabartinę Lietuvos situaciją visada reikia žiūrėti su humoru. Yra kaip yra, nieko negaliu pakeisti, bet stengiuosi gyventi taip, kaip man atrodo gerai.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius".
