Smagu bent tai, kad salė, kurioje su režisiere Dalia Ibelhauptaite repetuojame W. A. Mozarto operą „Visos jos tokios”, yra su langais. O dažnai įlendi į tamsią teatro salę ir išlendi tik tada, kai jau tamsu.
Dar tikiuosi susitikti su draugais, pamatyti kokį nors spektaklį – labai įdomu, kas vyksta Lietuvoje.
Pas savus – tėvą ir brolį – lekiu kaip ant sparnų. Tik kas kartą tenka gerai pasukti galvą, ką parvežti lauktuvių. Per šešerius gyvenimo Italijoje metus jau spėjau juos supažindinti su to krašto skanumynais.
Penkis mėnesius dirbau Austrijoje, regione, kuris garsėja moliūgų sėklų aliejumi, tad tokio atvežiau namiškiams. O broliui – dar ir du nedidelius ginkmedžius iš Italijos.
Su vyru Marco irgi gyvename name, tad mėgstu pasisodinti prieskonių ir daržovių, kurių Italijoje taip paprastai negausi, pavyzdžiui, raudonųjų burokėlių.
Kai yra periodas be koncertų, atsipūsti ir namie per daug nepavyksta. Tuomet su vyru turime krūvą problemų, reikia priimti rimtus sprendimus. Tarkime, šeimos, kurios nuolat būna kartu, paprasčiausias buitines problemas gali spręsti ramiai ir ilgą laiką, o mes lakstome galvotrūkčiais, nes man netrukus teks kelti sparnus į naujas gastroles.
Išvykusi su artimaisiais bendrauju internetu. Gretai netrukus sueis ketveri metai. Labai pasiilgstu ir dažnai dėl to atslenka liūdesys, kai nesame kartu.
Ir dabar jos mėnesį nematysiu, nes liko Italijoje su tėvu – Greta lanko darželį. Dar padeda ir šalia gyvenanti anyta – mudvi puikiai sutariame. Tikrai puiki moteris. Labai vertinu jos pagalbą. Kartais grįžę su vyru namo randame jos paruoštą vakarienę.
Man patinka italų laisvumas – nemėgstu tradicijų ir ritualų. Tiesa, teko priprasti prie jų kalbėjimo stiliaus – jie gali kalbėti apie viską ir dažnai vienas kitą traukia per dantį.
Šmaikštus, kartais kandokas italų bendravimo stilius visada lydi įprastą pokalbį.
Italų moterys labai daug dėmesio skiria savo išvaizdai. Mano manymu, net per daug botokso, blizgių rūbų ir ryškaus makiažo iš pat ryto.
Vis dėlto neseniai ir aš pradėjau rengtis elegantiškiau, moteriškiau.
Operoje „Visos jos tokios” atlieku Dorabelos vaidmenį. Mudvi su seserimi turime sužadėtinius. Mūsų mylimiesiems jų bičiulis pasišovė įrodyti, kad nesame tokios ištikimos ir mylinčios, kaip atrodo.
Vyrai neva išvyksta, tačiau iš tikrųjų persirengia ir apsuka mums galvą, kad ir kaip ilgėtumės savo sužadėtinių. Išvada – visos jos tokios...
Kaip elgčiausi gyvenime, jei susidurčiau akis į akį su neištikimybe? Nežinau, man net baisu apie tai galvoti. Man svarbiausia – šeima. Norisi tikėti, kad meilė ir ištikimybė – į nieką neiškeičiamos šeimos palydovės.
Turiu savo svajonių vaidmenį – Oktaviano J. Strausso operoje „Rožių kavalierius”. Man dažnai tenka vyriški vaidmenys – turiu tam tinkamą balsą.
Repetuodama Vilniuje net specialiai apsiaunu aukštakulnius, kad būčiau plastiškesnė, nes ankstesni vyriški vaidmenys kūnui dar turi įtakos.
Gražiausias momentas mano gyvenime – dukters gimimas. Daug ko noriu ją išmokyti. Kartais išsigąstu, ji – tikra mano kopija, net vyras juokiasi. Ji itin užsispyrusi. Tai puiki savybė, bet nenorėčiau, kad šalia to būtų ir įžūlumas.
Nuo to išvykusi į užsienį turėjau gerokai save apskabyti. Kažką mes, atvykę iš Rytų Europos, turime – bendraujame kultūringai, mandagiai, bet į aplinką siunčiame neigiamus signalus.
Buvau laukinukė, per stipri, per daug tiesmuka, ir tik gerai mane pažinę žmonės vėliau prasitardavo, kad iš pradžių jų nuomonė apie mane buvo prastesnė. Išmokau minkštesnio bendravimo.
Mėgstu save patyrinėti, bet nerašau dienoraščio. Esu per daug logiška – viską sudėlioju į lentynas ir stengiuosi į pasaulį žiūrėti paprastai. Svarbiausia – būti atvirai.
