Laidoje „Kitaip. Su Nomeda“ („Lietuvos ryto“ televizija) A. Valinskas išdavė ne vieną savo paslaptį. Tam televizijos vilką išprovokavo laidos vedėja menininkė Nomeda Marčėnaitė (48 m.).
Laidoje jie atvirai diskutavo apie gyvenimo tiesas, A. Valinsko požiūrį į draugus, mirtį ir mažas bei didesnes jo nuodėmes. N. Marčėnaitė ir A. Valinskas kalbėjosi apie viską, išskyrus televiziją ir politiką. Tad koks A. Valinskas, kurį, atrodo, daugelis mano pažįstą geriau nei artimiausius giminaičius?
Apie ašaras. „Kas matė mane verkiantį? Nedaug kas. Be abejo, vaikystėje — tėvai, nes pats prišaukdavau tas ašaras. Tiksliau — buvau tarpinė grandis tarp jų ir diržo arba rykštės.
Dar, ko gero, verkiantį matė Inga (A. Valinsko žmona. — Red.).
Apskritai nesu iš ašarotojų. Nemanau, kad tai pataloginis blogis, bet save laikyčiau veiksmo žmogumi, o ne verksniu. Užuot ašarojęs, gali ką nors veikti, nes privalai priimti sprendimą ir pakeisti situaciją, kad nereikėtų verkti arba lietum džiaugsmo ašaras.“
Apie mirtį. „Kiekvienas žmogus šaltakošis pabūti spės, kai atvės, todėl, kol gyvas, būk karštakošis, nes jei širdis karšta ir yra košės galvoje, gyventi yra smagu. Esu iš tų žmonių (būtų miela, jei tokių būtų daugiau), kurie turi tiek daug gyvenimo azarto, kad juo gali užkrėsti ir kitus. Būdamas azartiškas esi gyvas.
Jeigu žmogus yra azartiškas gyventi, kalbėti, jis bus azartiškas ir miegoti. Net numiręs jis bus azartiškas. Kai skaitai Ernestą Hemingway, azartą jauti kiekvienoje raidėje, kiekviename žodyje, kiekviename sakinyje, bet yra ir tokių žmonių, kurie miršta dar negimę.
Mano laidotuvės bus linksmos. Esu sudaręs sąrašą dainų, kurios turėtų per jas skambėti. Jame — ir Johannas Sebastianas Bachas, ir Vytautas Kernagis, ir „Mašina vremeni“, ir „Queen“ su „The Show Must Go On“.
Apie draugus. „Viena mano senelio patarlių skambėjo taip: „Draugs, draugs, kol išrauks.“ Draugų turiu mažai. Daugelį jų vadinu tiesiog bičiuliais. Mano aplinkos žmonės — arba bičiuliai, arba tik pakeleiviai. Žinoma, dar yra Žilvinas Žvagulis ir Marijus Mikutavičius.
Marijonas — bendražygis, su kuriuo daugelį metų dirbome viename kabinete, kūrėme laidas, rašėme linksmus scenarijus. Mums pasitaikė ir gerų, ir blogų, ir tamsių, ir saulėtų dienų. M.Mikutavičius — vienas tų žmonių, apie kurį galiu pasakyti, kad jį myliu, nebijodamas, kad įtars ką nors bloga. Tokių nėra daug.
Kartais susitikimų su bičiuliais retumas yra atvirkščiai proporcingas jausmui, kurį jauti. Kuo rečiau susitinki, tuo draugai ir susitikimai yra tikresni.“
Apie ištikimybę. „Kai kam atrodo, kad geriausias mano draugas — Inga. Nesąmonė. Visoms moterims atrodo, kad jų svajonių vyras yra geriausias draugas, su kuriuo gali pasikalbėti, o man galvoje susidėlioję kitaip: vyras ir moteris yra skirtingi, jų vertybės yra skirtingos, jų požiūriai yra skirtingi. Tik skirtingi poliai visą gyvenimą iš tiesų gali traukti vienas kitą.
Man geriau natūrali įtampa tarp sutuoktinių nei dirbtinė ramybė, kuri tampa išsišiepusiomis šypsenomis ant blizgių žurnalų. Paskui supranti — kuo labiau šeima giriasi, kaip gerai gyvena, ir kuo plačiau šypsosi, tuo greičiau išsiskiria. O aš norėčiau, kad mūsų šeimoje taip niekada neįvyktų.
Kaip elgčiausi, jei sužinočiau, kad Inga man buvo neištikima? Sakyčiau, kad neištikima buvo su Šventąja Dvasia, kad ja visiškai pasitikiu, o pats esu itin dorovingas. (Juokiasi.)
O jei rimtai, tokiomis temomis galima kalbėtis vakarėlyje su draugais arba jos turi būti tik dviejų žmonių reikalas. Jei viešai pulsi neigti, sakys: „Aha, kažką įtaria“, jei pradėsi teisinti: „Aha, vadinasi, taip įvyko.“
Apie interneto komentatorius. Man gaila žmonių, kurie socializuojasi internetinių komentarų purve. Jie — vaikščiojantys mirę zombiai, bet jiems smagu savo dvasinės mirties bacila apkrėsti visus kitus.
Visada sakydavau, kad normalūs rašytojai niekada netampa kritikais. Jie tampa kritikų taikiniu. O kritikais tampa žmonės, kurie patys nesugeba nieko parašyti, tik aprašyti savo įspūdžius, kaip jiems patiko ar nepatiko. Kartą verslininkė Irena Marozienė juokais pasisiūlė, kad ją vesčiau. Interneto komentatorius parašė: „Paims I.Marozienė į savo rankas tą A.Valinską, Inga — per daug graži moteris, per daug egzotiška. A.Valinskas su I.Maroziene gražiau atrodytų. Žmona — ne traukinys, galima apeiti.“
Ligonių aš nekomentuoju — geriausiai iš tokių komentarų pasijuokti. Kaip sakė vienas žmogus: „Interneto komentarai — savotiška dvasinės įtampos kanalizacija.“
Įdomiausia, kad niekas nepasikeitė nuo 1996 metų, kai aktorė Nijolė Oželytė drėbė frazę, nuo kurios visi žagtelėjo: „Išsivemkite, išsividuriuokite ir tuomet ateikite paklausti.“
Lietuviai labiausiai linkę į savižudybes, nes mes daugiau neigiame, nei teigiame. Nemokame propaguoti, pateikti savęs kaip linksmų žmonių. Norvegijoje ar Suomijoje saulės dar mažiau.“
Apie vaikus. „Mažai kuo tikiu, bet tikrai tikiu savo sūnumis Arūnu ir Šarūnu. Tikiu, kad jie tikės savo vaikais, savo anūkais. Esu juos pėręs ir dabar turėčiau sakyti, kad to gailiuosi, bet iš tiesų nesigailiu. Jie užaugo gerais žmonėmis.
Sūnums stengiuosi pasakyti, kad vyras turi nebijoti priimti sprendimų ir prisiimti atsakomybės už juos — gyvenime, šeimoje ir visur kitur.“
Apie pomėgius. „Kaip išsikraunu laisvalaikiu? Yra daugybė užsiėmimų. Pavyzdžiui, žvejyba, medžioklė. Man didžiausia kančia — eiti į parduotuves, bet nekeliu klausimo, kodėl moterims tai yra džiaugsmas. Todėl nelabai klausau argumentų moterų, kurios stebisi: „O ką jūs veikiate toje medžioklėje?“
Ten tiesiog gera būti su smagia draugija, nes su prasta draugija nėra ko medžioti ar žvejoti — gyvenimas per trumpas.“
Apie nušautą ožį. „Kartą išvykome į tradicinę medžioklę. Būna, kad gilią žiemą sulaukėja šunys, kurie dar pavojingesni už vilkus, nes nebijo žmonių ir pridaro daug žalos. Gavome nurodymą tokius sulaukėjusius šunis šaudyti.
O iš vienos močiutės prieš porą metų ten pabėgo 12 ožių.
Vyksta varymas. Linija prabėga elniai. Ir staiga matau didelį pilką gyvulį, kuris bėga šonu. Pamaniau, kad tai sulaukėjęs Kaukazo aviganis. Nusitaikiau, jau šausiu, bet staiga jis į mane atsisuka. Aš kone iš bokštelio iškritau — šuo su barzda ir ragais.
Po varymo visi susirinkome, kažkas klausia: „Ar matei ožį?“ „Kokį ožį?!“ „Taigi va, ateina.“ Ir krito vargšas oželis nelygioje kovoje.“
Apie suaugusiųjų žaidimus. „Yra nutikimų, kuriais nesididžiuoji. Geriausia patarlė man: „Gyvenimą reikia nugyventi taip, kad būtų gera prisiminti, bet gėda papasakoti.“ Keisčiausia, kad kuo labiau auga vaikai, tuo labiau vaikėja suaugusieji.
2008 metų vasarą plaukėme baidarėmis. Vakare užkūrėme laužą ir į jį sumetėme konservus. Sūnūs, žinodami, kas bus, pasislėpė už mašinų. Ir staiga prasidėjo fejerverkai — verslininkų prabangūs automobiliai buvo nudrabstyti makaronais.
Tai buvo suvaikėjusių suaugusiųjų vaikiškumo protrūkis, kai visi džiaugėsi, kad konservai sproginėja.“
Ne apie politiką ir ne apie televiziją. „Tada pakalbėkime apie seksą. Tai tokia sritis, kurioje partneriai turi būti lygiaverčiai. Gamta užprogramavo pusiausvyrą. Politikoje stengiamasi ją pažeisti. Seksas yra abipusis, o politikoje kažkuris kažkurį.“
Azartas ir nuopuoliai
Apie vieną geriausių savo bičiulių A.Valinską laidoje pasakojo dainininkas ir žurnalistas Marijus Mikutavičius:
„A.Valinskas yra nevaldomas, neperkalbamas, energingas, entuziastingas, atkaklus. Kai siekia savo tikslo ir žino, kaip jį pasiekti, darosi labai reiklus ir nepakantus bet kam, kas prieštarauja jo įsitikinimams, ir bet kam, kas nespėja koja kojon su juo.
Kai kurių žmonių atžvilgiu Arūnas gali būti šėtoniškas. Jis nėra tas mėmė, kuris sėdi kampe ir laukia, kol pasisakys kiti. A.Valinskas visada bus pirmas. Natūralu, kad jis greičiausiai ką nors pastums į šoną.
Kartais Valius būna atviras ir išsipasakoja. Dažniausiai, kai liekame vieni ar dar su vienu kitu bičiuliu. Tada suprantu, kad jis turi bėdų — sveikatos ar šeimoje.
Arūnas — labai azartiškas. Tas azartas kartais visiškai kvailas, nes jis nori pademonstruoti, koks yra galingas vyras.
Kartą užsukome į kazino. Arūnas tą vakarą turėjo krūvą pinigų, kuri buvo skirta kažkokiems honorarams. Baisiausia, kad jam labai stipriai nekrito korta.
Kitą rytą pasiskambinome. Arūnas: „Aš prapyliau svetimus pinigus ir tai yra siaubinga.“ Supratau, kad buvo stambi suma.
Po kiek laiko vėl skambina Arūnas ir jau žvaliu balsu sako: „Aš ne tik nepralošiau, bet dar ir kažkiek laimėjau.“ Pasirodo, tuos pinigus jis buvo sukišęs į kito drabužio kišenes.
Klausiu, ką dabar veiki, o jis sako: „Man taip palengvėjo, kad visus tuos pinigus užsibarsčiau ant savęs. Guliu ir džiaugiuosi, kad vakaras taip gerai baigėsi.“
Kartą važiavome taksi, per gatvę ėjo močiutė. Ji buvo labai sena ir ėjo labai lėtai. Taksistas ėmė nervintis, pypsėti, iškišęs galvą pro langą ant jos šaukti. Ir staiga Arūnas Valinskas neapsikentęs išlipo iš taksi, priėjo prie tos moteriškės, išsitraukė pistoletą ir ją nušovė. Taip jis išsprendė problemą. Štai toks yra Arūnas Valinskas.“
