Turbūt taip ir liks iki galo neatsakytas klausimas, kas dėjosi į gyvenimą kiek ironiškai žiūrėjusio aktoriaus galvoje, kad jis nutarė pasitraukti. V. Šapranausko atminimas, matyt, niekada neišblės, o kai kurios jo kadaise išsakytos mintys kai kam galbūt taps kelrodžiu. Pagerbdama V. Šapranauską, LNK televizija pakartojo 2011 metų vasarą žurnalisto Ryčio Zemkausko pokalbį iš ciklo „Pasivaikščiojimai“ su genialiu aktoriumi. Pateikiame šio susitikimo atpasakojimą.
„Man jis patinka tuo, kad net pačiame mažiausiame vaidmenyje sugeba sukurti visą pasaulį“, – prieš pasivaikščiojimą ištarė R. Zemkauskas. Galbūt todėl pokalbį jis pradėjo, kaip pats sako, nuo čechoviškos panegirikos.
– Kai pasižiūrėjau „Garfildą“ , man norėjosi mesti garsinti filmus ir užsiimti XVI amžiaus japonų meno studijomis.
– Tai irgi nėra blogai.
– Bet iš to labai sunku išmaitinti šeimyną.
– Na, matai, vien iš Garfildo šeimynos irgi neišmaitinsi.
– Ar jums kuo nors artimas tas katino personažas?
– Beprotiškai. Visų pirma buvo labai įdomu dirbti, nes dirbo labai gera komanda. Režisierius Andrius Rožickas, su kuriuo mes daug metų pažįstami, leido daryti, ką nori. Nesvarbu, kas ten atitinka, neatitinka originalą, kad ten garsino Billis Murray. Sarbu, kad būtų „lipsingas“, – kad atitiktų lūpos, garsas ir nesvarbu, ką tu ten šneki.
– Turbūt tiesa, kad jūs visada įdedate kažką savo?
– Be jokios abejonės.
– Jūs neskaitote teksto, kaip parašyta?
– Oi, ne.
– O paties katino Garfildo pažiūros į gyvenimą ar artimos Vytautui Šapranauskui?
– Oi, šiaip tai – taip. Šiaip iš prigimties aš esu labai didelis tinginys ir jeigu man galima būtų nedirbti, aš gulėčiau ant stalo tarp tų šratų ir tegul mane daužo, daužo.
– O cinizmas Garfildo pačiam artimas?
– Argi jis ciniškas?
– Man pasirodė pakankamai ciniškas.
– Oi, ne, man atrodo, kad ne. Na, gal kam nors... Bet, kadangi aš jį garsinau, stengiausi daryti jį ne cinišką. Na, paskutiniame epizode jis su kulšimi duoda per snukį šuniukui. Argi čia cinizmas? Čia – veiksmas, lygus atoveiksmiui.
– Tai – tas retas atvejis, kai, ko gera, galima pasakyti, kad įgarsinimas buvo geriau už originalą, už Billį Murray. Apskritai, ką pats manote apie Holivudą?
– Labai blogai manau. Holivudas yra blogai. Man labiau patinka Sofios Coppolos filmas „Pasiklydę vertime“. Tai – ne Holivudo filmas. Ar irgi Holivudo? Aš – ne specialistas.
– Sunku pasakyti, aš sakyčiau, kad vis tiktai tai yra Holivudas.
– Na, vadinasi, ir Holivudas sukuria filmų, ne tik Lietuvos kino studija.
– Kuo „Pasiklydę vertime“ pačiam artimas filmas?
– Na, supranti, ten atrodo, lyg ir niekas nevyksta, o viskas tuo pasakoma (prisidega cigaretę).
– O rusų kinas? Yra toks reiškinys, kaip rusų kinas?
– Yra, be abejo. Bet tai jau toks kinas, kuris, bent jau man, – liko praeityje. Jis man pasibaigė su „Statskij sovetnik“ („Valstybės patarėjas“, rež. Filipas Jankovskis; 2005 m. – Red..) arba „12“ (rež. Nikita Michalkovas; 2007 m. – Red.).
Visi kiti... Aš suprantu, kad ten viskas gražu, visi tie admirolai, tos masinės scenos, kompiuterinė grafika, milijonai sukišti, bet manęs tai nežavi. O pastarųjų metų rusų kinas, jei serialus mes galime įvardyti kaip rusų kiną, mano galva, yra kliedesys visiškas.
Po visos taip vadinamos „independencės“ (angl. „indenpendence“ – nepriklausomumas. – Red.), dabar prasidėjo kažkokia masinė gamyba, kuri paprasčiausiai pataikauja žiūrovui. Ne ugdo žiūrovo skonį, o pataikauja jam. Ir tai yra baisu.
Tą patį mes matome ir kine, ir televizijoje, ir visame kame netgi Lietuvoje.
– Galbūt dalis televizijos ir turėtų pataikauti žiūrovui, nes jos toks uždavinys?
– Nemanau. Tarkime, yra tokia televizijos laida, kurią žiūriu kaip siaubo filmą. Sekmadieniais per LTV, valstybinę televiziją, rodo „Juokis“. Tai – agitbrigadų pasirodymas. Aš įsijungiu tą laidą ir tiesiog negaliu perjungti, nes žiūriu kaip siaubo filmą.
– Bet mūsų humoras ir televizinis humoras, manyčiau, pirmiausia ir kilo iš tų agitbrigadų. Juk ten buvo šaknys. Iš ten ir – Artūras Orlauskas-Zakarauskas, ir Arūnas Valinskas.
– Taip, taip, taip, aš atsimenu pirmuosius pasirodymus ir tai buvo nuostabu, kadangi ten už frazių buvo kažkokia mintis. O dabar duodama tiesiai. Į galvą žiūrovui duodama tiesiai ir tu turi suprasti taip, o ne kitaip. Bet man tai nepriimtina. Man – neįdomu.
– Jūsų darbe improvizacija labai daug reiškia, ar ne?
– Bendraujant su publika, – taip.
– Ar improvizacija yra savotiškas savo laisvės siekimas?
– Oi, ne, gink Dieve.
– ...kad aš padarysiu kitaip, ne pagal scenarijų...
– Tiesą sakant, mes mažai ką pagal scenarijų darome, nes nėra, kas rašo scenarijų. Na, suskaičiuok man ant vienos rankos pirštų, kas dabar gerai rašo scenarijus? Sakykime kine, – Jonas Banys. Paskui – Alvydas Šlepikas. Bent jau anksčiau rašė serialui „Moterys meluoja geriau“. Ten bent jau kažką buvo galima suregzti. Dabar jis – per daug užsiėmęs žmogus: veda televizijos laidas, puikiai rašo eilėraščius. Bet daugiau tokių scenaristų nėra.
Taip, kad mes pasiimame kokią scenarijaus klišę ir darome pagal save.
– Ko gera, netgi scenaristai ir režisieriai to iš jūsų ir laukia: „Čia truputį parašyta, tu padaryk, kad būtų gerai“...
– ...čia truputį nekreipk dėmesio, daryk, kaip tau reikia, ir viskas.
– Pačiam nesinorėjo rašyti scenarijaus?
– Mano kita profesija, aš visada tai sakau. Aktorius, režisierius ir scenaristas yra skirtingos profesijos.
– Woody Allenas (amerikiečių kino aktorius, režisierius, rašytojas, džiazo muzikantas, komikas. – Red.) gali viską. Ir jums jis patinka.
– Jis yra genijus, o aš – ne.
– Apie teatrą, panašiai kaip apie kiną, sakoma: „Anksčiau teatras buvo šventovė, dabar viskas pasikeitė, pasikeitė žiūrovas ir dabar viskas yra labai blogai“. Jums irgi taip atrodo?
– Teatras prasideda nuo drabužinės. Tai – sena tiesa, bet teatro prasidėjimas nuo drabužinės baigėsi, matyt, prieš 35 metus.
– O nuo ko jis dabar prasideda?
– Dabar jis prasideda nuo alaus bokalo, kurį žiūrovas atsineša į salę. Plastmasinį (prisidega cigaretę. – Red.). Ir tai kažkodėl yra visai natūralu.
Kiti į teatrą pradėjo vaikščioti su džinsais, jau nebėra tų kanonų, kurie egzistavo, sakykime, smetoninėje Lietuvoje, kai į teatrą ateidavai su fraku, teatras būdavo šventė.
– Tai vadinama demokratišku teatru.
– Aš nepripažįstu to demokratiško teatro, aš jo nesuprantu. Man teatras turi būti šventė. Ir jei aš leidau sau ateiti su skylėtais džinsais, tai reiškia, kad ėjau pro šalį ir užėjau truputėlį pažiūrėti teatro.
Ir dar neaišku, kokį produktą duoda tas teatras, nes kažkodėl yra labai daug interpretacijų, kodėl „Romeo ir Džuljetą“ reikia statyti taip, o „Meistrą ir Margaritą“ – kitaip. Šiose pjesėse yra genialūs tekstai, ir aš nemanau, kad juos reikėtų kažkur kreipti, keisti ir iškraipyti.
– Jūs nemanote, kad reikalingas teatras, pavyzdžiui, be ketvirtosios sienos – vaidinimas tarp žiūrovų, įtraukiant žiūrovus?
– Ne, aš nesuprantu šito. Kodėl aš turiu eiti prie žmogaus, kurio nepažįstu ir jį įtraukinėti į tą veiksmą? Aš, gink Dieve, to nedaryčiau.
Sėdėdamas teatre, aš bijočiau, kad prie manęs prieis koks aktorius ir pradės su manimi kažką vaidinti. Aš sumokėjau pinigus, kad manęs neliestų, aš noriu žiūrėti, kas vyksta scenoje ir neįtraukinėkite manęs į kažkokias avantiūras.
Suprantu, kad visko reikia. Nesu konservatorius. Bet aš atsirenku tuos dalykus, kurie man įdomūs. O ne taip, kad ateini į spektaklį, tau pripila stiklinę degtinės: „Tu gersi?“ „Gersiu!“ Na, ir geri. Buvo ir tokių spektaklių. „Vam damskuju ili polnuju?“ (rus. – jums moterišką ar pilną. – Red.). „Nu, polnuju“ (rus. – na, pilną. – Red.).
– Ar šiandien teatre jūs vaidinate savo malonumui?
– Kad ir kaip būtų keista, taip. Tai – didelė laimė. Nors tai ir vadinasi „Domino“ teatras, komercinis teatras. Bet ir nekomercinis teatras... Nuėjau pasižiūrėti „Mažajam teatre“ kažkokį spektaklį, mane tiesiog pakerėjo jaunimas, ką jis ten išdarinėja. Blogąja to žodžio prasme.
Tai yra siaubas. Tiesiog dalyvavimas scenoje: „Va, čia truputį sudalyvauju, ir, oi, reikės bėgti man“.
O mes dirbame, mes už tai gauname galbūt didesnius pinigus negu jie, kadangi tai – komercinis teatras. Bet mes vaidiname su malonumu.
– O kas tai yra: mokyklos nebuvimas, pasikeitimas tų laikų, čia tie skylėti džinsai, apie kuriuos kalbėjome?
– Tai yra kultūros nebuvimas. Paprasčiausias kultūrinis fonas.
– Daugiausia turbūt sukūrėte su Rimu Tuminu?
– Oi, ne, daugiausia sukurta buvo „rusdramyje“ – Rusų dramos teatre. R. Tuminas dirbo ilgai, bet kokybiškai. Kaip ir turėtų būti, nes greitai ir kokybiškai neįmanoma.
Man neseniai pasakė: „Suremontuosime automobilį labai greitai ir kokybiškai“. Sakau: „Ne, ne, ne, ne – arba greitai, arba kokybiškai“. Šios dvi sąvokos viena kitos nepapildo.
– Man labiausiai patiko „Nusišypsok mums, Viešpatie“.
– Man irgi patiko, bet, deja, Šmulę Senderį vaidinęs Vytautas Grigolis išėjo į Amžiną atilsį ir nebeliko spektaklio. Kažkas iš teatro vadovų sakė: „Reikia ką nors įvesti“. Nereikia nieko įvedinėti! Nes tai buvo toks spektaklis, ten buvo reikalingas būtent V. Grigolis, o ne kas nors kitas. Taip ir miršta spektakliai.
Baisiausia mūsų, teatro aktorių, profesijos dalis, kad profesija neturi išliekamosios vertės. Dabar jau atsirado būdų nufilmuoti spektaklį, bet tai yra visiškai ne tai, kas vyksta kiekvieną vakarą. Tas stebuklas, kai tu ateini ir kiekvieną vakarą viskas vyksta skirtingai, net jeigu tai tas pats spektaklis. Nes tai – gyvas organizmas.
– Ar tiesa, kad yra Vytautas Šapranauskas ir yra Šapras. Yra Vytautas Šapranauskas, kuriam norisi sakyti „jūs“ ir , kuris, mano supratimu, yra vienas įdomiausių šiuolaikinių lietuvių aktorių, ir yra Šapras, kuriam norisi sakyti „tu“, kviesti prie „chebros“, sakyti: „Papasakok anekdotą“. Jūs jaučiate, kad turite dvigubą viešąjį gyvenimą?
– Oi, žinok, jau nebejaučiu. Bet aš jau skiriu tuos, kurie gali pasakyti: „Papasakok anekdotą“. Jau juos skiri ir stengiesi jų vengti. O Šapras man.. Net nežinau, kas davė man tą pravardę, nebeatsimenu. Net pasirašinėju Šapru. Taip trumpiau.
– Jūsų pavardė yra keista. Kur jūsų šaknys?
– Mano tėvas kilęs nuo Rokiškio, Panemunėlio kaimo, o mama – iš Radviliškio rajono, Augmėnų kaimo. Nors geneologinis medis, kurį man atnešė, rodo, kad mano šaknys yra kažkur Ganoje. Kaip aš ir sakau: „Ar iš Ganos tas gražumas mano prigimimo?“
– Ilgą laiką dirbote Rusų dramos teatre. Kaip ten atsidūrėte?
– Tuo metu Lietuvos konservatorija rinko rusų kursą, o Povilas Gaidys Klaipėdoje rinko lietuvių kursą ir aš paprasčiausiai nenorėjau išvažiuoti iš Vilniaus, kadangi Vilniuje gyveno mano mama (tėtis seniai miręs). Paprasčiausiai nesinorėjo išvažiuoti – draugai visi čia, viskas vietoje, netoli vaikščioti, važinėti niekur nereikia.
Klaipėda man buvo kinų raštas – man asmeniškai tada buvo tamsus miestas. Ir todėl pasirinkau tokį variantą. Rusų kalba man nesudarė jokių sunkumų. Man netgi rusiškai kalbėti lengviau negu lietuviškai.
Aš vaikų darželį rusišką lankiau, visi kiemo draugai buvo rusai. Šeimoje kalbėjome lietuviškai, bet kieme, kur mes gyvenome, buvo labai mažai lietuvių.
– Jūs rusų kultūrai, matyt, neturite jokios alergijos, kaip ne kurie?
– Oi, ne. Aš rusų kultūrai jaučiu didžią pagarbą. Ypač – literatūrai. Pavyzdžiui, Antono Čechovo. Nesakysiu, kad Fiodoro Dostojevskio. Jo nemėgstu. „Dostojevščinos“ nemėgstu, nes ji labai „grūzina“ – tu puoli į depresiją ir tada galima labai negerai baigti.
– Ar nebūna taip, kad teatre trukdo humoristo etiketė ir tie publikos lūkesčiai, kai visi gali pradėti juoktis nepasakius nieko juokinga?
– Gali taip būti. Išėjimas pirmas būna toks. Tai, žinoma, paglosto savimeilę, bet toliau tu dirbi darbą, kurį tau priklauso padaryti. Spektaklyje tu atlieki savo funkciją. Ką aš sakau: „Funkciją“. Tu paprasčiausiai gyveni. Ir tai pamažu nuslūgsta ir tampa labai natūraliu dalyku.
– Būna taip, kad norisi viską mesti, išvažiuoti kur nors ir daugiau nebegrįžti?
– Norisi, kartais norisi. Bet yra tam tikros aplinkybės. Dukra baigė mokyklą, sūnus, šeima čia. Dukrai reikia kažką studijuoti, gal kai išmoks kažką, galbūt tada taip ir padarysime.
– Kokio gyvenimo linkėtumėte savo vaikams?
– Gero. Sotaus. Kad nereikėtų lakstyti pas tėvą pinigų skolintis.
– Baigti pabandykime optimistine gaida...
– O mes pesimistiškai kalbėjome?
– Man pasirodė, kad šiek tiek pesimistiškai.
– Baik, Ryti. Viskas gerai. Gyvenimas puikus, paukšteliai čiulba, lyg ir pavasaris tuoj ateis, lyg lietutis nulijo. Važiuosime žvejoti.
O epilogas, epilogas, epilogas...
Visada prisimenu kinų liaudies patarlę, kuri sako: „Nori būti laimingas vieną dieną – gerk vyną, nori būti laimingas metus – vesk, nori būti laimingas visą gyvenimą – būk sodininkas“.
