Vis dar girdžiu Vytauto balsą, kai prieš penkerius metus užsukau pas jį pakalbėti apie jo norą keisti gyvenimo būdą, o jis, atidaręs savo buto duris, juokėsi: „Klauskite, klauskite, nesidrovėkite.”
Vaišino riešutais, mineraliniu vandeniu ir pasakojo, ką mėgsta valgyti. Koridoriuje vos tilpo prie sienos išrikiuoti sportiniai batai.
182 centimetrų ūgio Vytautas tuomet svėrė tik 72 kilogramus. Po mėnesio jis rengėsi švęsti savo 50-metį ir norėjo jaustis puikiai.
„Sportuoju, įsivaizduojate, einu į sporto klubą”, – pasigyrė tąsyk laidos „Puikusis šou” vedėjas.
Tuomet aktorius nusivedė į virtuvę, parodė, kokį didelį turi šaldytuvą, pasakojo, kiek daug jame telpa šviežių daržovių, vaisių, yra net atskiras skyrius salotoms, kad jos neprarastų drėgmės, o sidabro dalelėmis išklotas vidinis paviršius naikina mikrobus.
Pamatęs, kad fotografas nutaikė objektyvą į šaldytuvą, aktorius sušuko: „Štai mano dieta” ir staiga atidarė dureles.
O siaube, jame buvo tuščios lentynos ir vienintelė citrina, susitraukusi iki slyvos dydžio.
Aktorius kvatojo net susiriesdamas.
Vaikystė. V. Šapranauskas gimė 1958-ųjų balandžio 19-ąją Vilniuje. Aktoriaus tėvas buvo politinis kalinys, ištremtas į urano kasyklą ir ten susirgęs sunkia liga.
Tėvas mirė, kai Vytautui buvo vos vieni metai. Berniuką užaugino viena motina.
„Tėvo neprisimenu. Mama pasakojo, kad jis buvo linkęs į meną, lankė studiją prie Kauno dramos teatro”, – yra sakęs V. Šapranauskas.
Vytautas lankė rusišką vaikų darželį, nes sostinėje trūko vietų lietuviškuose. Todėl daugelis stebėjosi, kad Vytautas rusiškai kalbėjo be jokio akcento.
Vaikų darželio valgiaraštis formavo būsimo aktoriaus skonį. Pavyzdžiui, neskaniausias patiekalas jam buvo grikių košė. Dar vienas klaikus maisto derinys – žirneliai su majonezu, nors sovietų laikais tai buvo deficitinės prekės.
Jis nuo vaikystės nemėgo sviesto, riebių padažų, cepelinų, vėdarų, šaltibarščių.
Moksleiviškas vasaras būsimas aktorius leisdavo pas savo močiutę Augmėnų kaime netoli Baisogalos ir tetos namuose Grinkiškio miestelyje, Radviliškio rajone.
Maudydavosi Šušvėje, nuo jos tilto žvejodavo su pusbroliais. Gal todėl nuo mažumės pomėgis žvejoti jam įaugo į kraują.
Nors iš prigimties aktorius buvo pelėda ir jam būdavo sunku anksti atsikelti, jei reikėdavo į žvejybą, galėdavo pabusti ir 3 valandą nakties.
Mokykla. Vytautas 1976 metais baigė sostinės Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą (dabar gimnazija), kur buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas.
Jo auklėtoja – buvusi rusų kalbos mokytoja 84 metų Saulė Sudikienė Vytautą prisiminė kaip vieną mylimiausių mokinių: „Man pernelyg skaudi jo netektis. Jis buvo apdovanotas talentu.”
Didelės mėlynos akys, riestos blakstienos ir garbanoti plaukai. Tokį gražuolį septintoką V. Šapranauską prisimena mokytoja Danutė Valerija Augaitienė, kai jį pamatė pirmą kartą.
Vytautas sėdėjo suole pirmoje eilėje, prieš mokytojos staliuką, visada mandagiai elgėsi, būdavo tvarkingai apsirengęs. Ir mokėjo gražbyliauti.
Vytauto motina dažnai ateidavo į mokyklą pasikalbėti su pedagogais, nes nujautė, kad sūnų kartais apimdavo tingulys ir nuobodulys.
„Vytukai, nutariau parašyti tau dvejetą”, – sakydavo mokytoja D. V. Augaitienė.
Tada jis imdavo meiliai prašyti: „Nerašykite, nerašykite.”
Mokytojai suspausdavo širdį ir ji pasigailėdavo mokinio.
Nuo vaikystės, matyt, motinos ugdytas geras aprangos stiliaus pojūtis vėliau V.Šapranauskui padėdavo gerai jaustis prieš filmavimo kameras.
Jam prasčiausias derinys būdavo rudos basutės ir languotos kojinės.
Šmaikščius posakius mėgęs Vytautas apie tokį žmogų sakydavo: „Nei škotas, nei kvailys, o iš tikrųjų – lietuvis.”
Būsimasis aktorius „Saloma” vadintoje mokykloje yra iškrėtęs aibę išdaigų, buvo net patekęs į mokymo dalies vedėjos juoduosius sąrašus.
Pavyzdžiui, kartą per matematikos pamoką jis sugadino radiatorių ir atsiradusioje baloje leido laivelius.
Vytautas su draugais žinojo būdų, kaip išvengti blogų pažymių – išsukdavo klasėje ne vieną lemputę, sudrėkindavo sugeriamąjį popierių ir įsukdavo su lempute. Įpusėjus pamokai pusė lempučių jau būdavo užgesusios.
Kitas būdas išsisukti, kad mokytojai nekviestų atsakinėti, – patrinti paakį kreida, vėliau – popieriuku nuo šokolado. Įvykus cheminei reakcijai, dėmė atrodydavo kaip mėlynė. Nebūdavo matyti, kad ji dažyta.
Toks mokinys galėjo teisintis – mokytis negaliu, nieko nematau, mokytojau, nekvieskite prie lentos.
Vilniaus S. Nėries vidurinės mokyklos 11 c klasės moksleivio V. Šapranausko elgesys buvo įvertintas kaip patenkinamas, nors dėl nepateisinamų priežasčių buvo praleistos vos 9 pamokos, o dukart pavėluota.
V. Šapranauskas mokėsi vidutiniškais pažymiais. Pagal tuometę penkiabalę sistemą penketas nebuvo dažnas jo pažymių knygelėje.
Labiau Vytautui pasisekė per abitūros egzaminus – iš rusų ir algebros jis gavo penketus, iš lietuvių kalbos ir literatūros – trejetą ir ketvertą, iš istorijos – trejetą, iš fizikos – ketvertą.
Kai po kelių dešimtmečių 1996–1997-ųjų laidos abiturientai išleido S. Nėries vidurinės mokyklos „Metų knygą”, joje V. Šapranauskas net kelis kartus kalbėjo apie mirtį.
Paklaustas, ką jam davė mokykla, Vytautas atsakė: „Ką man prie karsto pasakys, tai irgi bus kažkokie „Salomos” pagrindai. Jeigu išvis kas nors ką nors kalbės.”
Aktorius prasitarė, kad turi ne penkias, o 500 silpnybių ir tam tikru momentu kiekviena jų gali būti esminė: „Viskas, kas žmogiška, man nesvetima, o kam duota pasikarti, tas niekad nenuskęs.”
Studijos. Gabus kalboms, jo geras tarimas, puiki atmintis. Galbūt dėl šių savybių vienu metu Vytautas ketino studijuoti anglų filologiją.
Svajodama, kad baigęs mokyklą sūnus įgis rimtą specialybę, jo motina papildomai samdė anglų kalbos mokytoją.
Tačiau Vytautas kratėsi pernelyg didelės motinos globos ir nusprendė iš pradžių jėgas išbandyti atrankoje į tuometę Lietuvos konservatoriją. Jam pavyko.
„Vienturtis sūnus – aktorius. Aktorystė juk ne profesija. Kas kita – gydytojas, advokatas, anglų kalbos specialistas.
Iš tiesų mama man niekada to nepasakė, bet nujaučiau, ką ji galvojo. Ji nebuvo patenkinta mano pasirinktu gyvenimo keliu”, – kartą prisipažino V. Šapranauskas.
Moterys. Mažai kas žino, kad pirmoji didelė meilė Vytautą aplankė dar mokykloje.
„Įsimylėjau vidurinėje mokykloje.
Kadangi esu normalios orientacijos žmogus, kaip aš sakau, šiais laikais – mažuma”, – po daugelio metų juokavo V. Šapranauskas.
Pirmąja jo žmona tapo buvusi klasės draugė Violeta Tamašauskaitė. Baigusi 8 klases Violeta išėjo iš S. Nėries mokyklos, nes ruošėsi tapti pianiste.
„Santuokoje gyvenome labai trumpai – vos pusmetį. Išsiskyrėme ir daugiau niekada nebesusitikome”, – viename interviu yra sakęs aktorius.
Tuometėje Lietuvos konservatorijoje Violeta studijavo pas pedagogę Olgą Šteinbergaitę.
Vėliau V. Tamašauskaitė mokėsi aspirantūroje Sankt Peterburgo konservatorijoje, stažavosi Karališkojoje muzikos akademijoje Londone.
Šiuo metu Prancūzijoje gyvenanti pianistė V. Tamashaouskaite-Coutaz dirba Liono II universitete.
Ji rengia rečitalius, kamerinės muzikos koncertus, akompanuoja dainininkams ir chorams, taip pat yra pripažinta muzikologė.
Ši pianistė ne kartą koncertavo Lietuvoje, Rusijoje, Panamoje, Kuboje, Japonijoje, Anglijoje, Prancūzijoje.
Skyrybų su Violeta kartėlį Vytautui padėjo pamiršti kartu su juo Lietuvos konservatorijoje studijavę draugai.
Aktorius Saulius Siparis buvo ne tik studijų, bet ir mokyklos draugas.
„Vytas buvo vaikščiojantis anekdotas, vos jis praverdavo lūpas, imdavai kvatoti. Mes abu turėjome daug nuotykių, bet Vytas buvo labai uždaras”, – prisimena S. Siparis.
Linksmas – tokį Vytautą iš studijų konservatorijoje laikų prisiminė aktorė Larisa Kalpokaitė.
Vytautui netrūko merginų dėmesio. Antrą kartą kurdamas šeimą aktorius tikėjo, kad ji bus tvirtesnė. Jo išrinktoji Daiva iš profesijos buvo inžinierė.
Kai per Vytauto laidotuves L. Kalpokaitė priėjo prie jo buvusios antrosios žmonos D. Šapranauskienės, ši pasakė: „Atsimeni, kaip mes repetuodavome pas Romą.”
Vytautas su Daiva atrodė neišskiriami. Jie visur eidavo kartu. Režisierius Romas Lileikis, su kuriuo V.Šapranauskas mokėsi vidurinėje mokykloje, svajojo surengti koncertą, kuriame skambėtų dainuojamoji poezija.
Vytautas prisijungė prie Larisos ir Romo dueto, nes puikiai skambino gitara ir dainavo. Repeticijos vykdavo R.Lileikio namuose.
„Ilgai repetuodavome, nes Romas buvo reiklus. Visi, kurie skambindavo gitara, man atrodė kaip dievai, Vytas – taip pat”, – prisimena L. Kalpokaitė.
Po koncerto Romo, Larisos ir Vytauto trio sulaukė pasiūlymų. Jų nebaugino tai, kad už koncertus nieko negaudavo.
„Koncertuodavome be užmokesčio, tai nuostabūs jaunystės metai, kurie niekada nebegrįš”, – sakė Larisa.
Pripažinimo V. Šapranauskui reikėjo šiek tiek palaukti. Jis pradėjo nuo nedidelių vaidmenų – kiškučio, kvailelio Ivano.
1980-aisiais, vos baigęs studijas, Rusų dramos teatre jis vaidino spektaklyje „Aš vejuosi vasarą”. Jam buvo keista ir graudu, kai penkiasdešimties sulaukusios kolegės vaidino braškes, agrastus ir kiškučius.
Po dešimtmečio jį pakvietė režisierius Rimas Tuminas.
Kai 1997-aisiais Vilniaus mažajame teatre dirbančiam V. Šapranauskui buvo skirta „Kristoforo” statulėlė ir kaip geriausiam metų aktoriui – 5 tūkstančių litų premija, jis su žmona Daiva jau augino sūnų Gytį ir dukterį Judrę.
Šeima vertėsi iš aktoriaus algos, nes Daiva buvo namų šeimininkė.
„Nepajėgiu šeimos išlaikyti taip, kaip man norėtųsi, bet nebadaujame”, – tuomet sakė aktorius ir prasitarė, kad žmona pataria jam dažnai neiti į parduotuvę, nes yra išlaidus.
Šapru vadinamas aktorius juokaudavo: „Aš turiu automobilį „Ford Sierra”, o žmona – automatinę skalbimo mašiną.”
Daiva žiūrėdavo visus spektaklius, kuriuose vaidindavo Vytautas.
Nusileidus scenos uždangai Daiva sakydavo: „Buvo fain.” Vytautui to pakakdavo.
Bet V. Šapranauskas netikėjo amžina meile. Jam niekada neteko sutikti idealios poros, o pats išgyveno dvejas skyrybas.
„Buvau iš tų vyrų, kurie mano, kad reikia santykius legalizuoti ir tuoktis. Bėgant metams tai praeina”, – taip V. Šapranauskas kalbėjo jau po dvejų skyrybų.
Su antrąja žmona Daiva jis oficialiai išsituokė tik pernai rudenį, nors kartu negyveno jau daugiau nei dešimtmetį.
„Kai tyla prarado prasmę, uždariau duris. Pakeičiau aplinką neatsižvelgdamas į tai, kad su antrąja žmona buvo nugyventa daug metų.
Tai galiu pateisinti keturiasdešimtmečio sindromu”, – tuomet sakė V. Šapranauskas.
Aktorius netikėjo platoniška vyro ir moters draugyste. Ypač teatre, filmavimo aikštelėse, kur gyvenimas virte verda ir mezgasi simpatijos.
Kiekvieną aktorę, su kuria jam teko vaidinti, Vytautas būdavo bent truputį įsimylėjęs: „Aš – impulsyvus žmogus: nieko neprognozuoju, nieko neplanuoju. Yra tik čia ir dabar.
Tai geležinė taisyklė, kurią taikau ir gyvenime, ir scenoje.”
V. Šapranauskas galėdavo karštakošiškai supykti, bet nebuvo iš tų vyrų, kurie mėnesių mėnesius nešnekėtų. Jis nemokėjo laikyti pykčio užantyje.
„Ji pasakė, aš atsakiau, ir durys trinktelėjo. Viskas. Bet ateina laikas, kai vis dažniau pagalvoju: gal per karštai pasielgiau. Tada skambinu. Atsiprašau”, – taip savo konfliktus su moterimis apibūdino Vytautas.
Palikęs Daivą V. Šapranauskas aštuonerius metus buvo pora su aktore Rimante Valiukaite, kuriai dabar 43-eji. Bet jie neskubėjo kartu apsigyventi – buvo įsikūrę atskiruose butuose.
Pastaruosius ketverius metus Vytauto gyvenimo palydovė buvo 24 metų dainininkė Ieva Stasiulevičiūtė. Tačiau likus vos kelioms dienoms iki tragiškos aktoriaus mirties Ieva išsikraustė iš jo namų.
Vaikai. „Visi sako, kad Gytis panašus į mane. Tai, matyt, ir mokysis nekaip. Bet man svarbu, kad jis užsiimtų tuo, kas jam prie širdies”, – apie sūnų Gytį yra sakęs V. Šapranauskas.
28-erių Gytis baigė Vadybos ir ekonomikos universitetą (ISM), vaidino viename seriale, bandė su tėvu dirbti humoro laidoje „TV šeškas”, dirbo reklamos srityje, buvo net padavėjas.
Viename paskutinių interviu „Lietuvos rytui” V. Šapranauskas nepiktai pasišaipė iš sūnaus planų imtis verslo: „Sako, tėvai, užstatyk savo butą ir paskolink man šimtą tūkstančių.
Įsivaizduojat? Augini tuos vaikus, o jie tave iš buto išmest pasiruošę.”
Su meile jis pasakojo apie 20-metę dukterį Judrę, studijuojančią archeologiją Šefildo universitete Didžiojoje Britanijoje.
Tėvas apmokėdavo jos nepigiai kainuojančius mokslus.
Buitis. Už Vytauto pečių nė viena moteris, atrodo, negalėjo jaustis kaip už sienos. Tačiau V. Šapranauskas nebuvo baltarankis – išklijuodavo tapetus, nekviesdavo meistro, jei tualete iš bakelio tekėdavo vanduo.
„Buities darbai priklauso nuo fizinių ir materialinių galimybių.
Jeigu turi pinigų, pats neremontuoji, neturi – viską išmoksti daryti”, – yra sakęs aktorius.
Kai neturėdamas pinigų kažkada jis nuomojosi butą virš Arūno Valinsko biuro, pats susimeistravo baldus, išskyrus čiužinį.
Scena. Ruošdamasis premjerai V. Šapranauskas nemėgdavo mindžikuoti užkulisiuose.
„Nebuvo vaidmens, kurio nesukurtų Vytautas. Žmogaus neliko, bet liko daug. Vienas talentingiausių Lietuvos aktorių mokėjo sukurti tokį vaidmenį, kurio negalėdavai pamiršti”, – prisimena kartu su V. Šapranausku vaidinęs aktorius Jonas Braškys.
Vytautas buvo nuostabus partneris, nieko gyvenime nedarydavo atbulomis rankomis. Tai buvo aktorius, kuris net pasakodamas kolegoms anekdotus viską darydavo labai gerai.
„Tikras perlas buvo Vytauto vaidmuo spektaklyje „Nusišypsok mums, Viešpatie”, – sakė J. Braškys.
V. Šapranauskas daug improvizuodavo. Visi žinojo, kad vaidindamas šiame spektaklyje Vytautas pasakys kokį nors anekdotą, nors tokio intarpo šioje pjesėje nebuvo.
Anekdotą nuo savęs pridėdavo Vytautas. Jam pasakojant kitiems aktoriams sunku būdavo ištverti scenoje nenusikvatojus.
Baimė. V. Šapranauskas nesuprasdavo aktorių, kurie prieš išeidami į sceną stovi ir kaupiasi, o nulipę nuo jos dar šiek tiek laiko negali „išeiti iš vaidmens”. Juk aktorius yra profesionalas, privalantis atskirti tikrovę nuo kūrybos.
V. Šapranauskas manė, kad sukrėtimai tik padeda, juk plaukiantis laivas nerūdija, tai atsitinka prisišvartavus uoste.
„Organizmas turi dirbti maksimaliai galimomis apsukomis. Kitaip mūsų profesijoje galima prasigerti.
Žinau tik tiek: kai asmeninis gyvenimas susitvarko, lengviau išgyventi ir kūrybinę ar darbo krizę”, – yra sakęs aktorius.
Jam nieko nebūdavo baisiau už blogą aktorių, kuris plūkiasi, prakaituoja, vargsta.
„Manau, esu neblogas aktorius, bet nesakau, kad genialus. Tokių teatruose – vienetai, ir tie baigia išmirti.
Teatre – kaip žvejyboje. Kai kimba, nejauti, kad lauke dvidešimt laipsnių šalčio ir šąla ausys.
Ir atvirkščiai – gali būti šilta, bet jei nekimba, norisi iš ten dingti”, – yra sakęs V. Šapranauskas.
Ištvermė. Aktorius buvo prasitaręs, kad jo kūne kažin ar likęs koks nors sveikas kaulas. Jam buvo lūžusios abi rankos, rankų, kojų pirštai, trūkęs meniskas.
Kai trūko Achilo sausgyslė, šlubuojančio aktoriaus neatsisakė režisierius Emilis Vėlyvis, filmuojantis „Zero II”. Perrašius siužetą, Vytautas filmavosi sugipsuotas.
„Supratau, kad verslininkas nebūsiu, o tai reiškia, kad laukia skurdi senatvė. Jei jau lemta patirti vargą, norėčiau iš vakaro būti laimingas, o rytą nebepabusti.
Tai geriau nei kankintis, būti našta kitiems ir suprasti, kad nepajėgi savimi pasirūpinti”, – dar būdamas gyvas tikino V. Šapranauskas.
Aktorius tragedija vadino tai, kad neįmanoma visą amžių vaidinti jaunuolio.
„Protingas žmogus turi pats tai suprasti. R. Tuminas mane verčia vaidinti „Maskarade”.
Tekstą prisimenu, bet jaunuolio, tik baigusio kadetų mokyklą, amplua juokingas man pačiam.
Veidrodyje matau savo kūno ir veido kontūrus. Juk niekas nebepasakys, kad man – dvidešimt”, – atvirai kalbėjo V. Šapranauskas.
Jo nuomonė buvo tokia: po penkiasdešimties prasideda irimo procesas. Pirmiausia jis paliečia smegenis.
Ir dietos čia jau nebepadės, o juo labiau – jaunystės eliksyras, nes tokio nėra.
Draugai. Vilnietis psichologas Dainius Blažys, kurio sūnaus krikštatėviu tapo V. Šapranauskas, minėjo ypatingą jo gebėjimą stebinti kitus.
„Po 35 metų pažinties apie žmogų galiu kalbėti tik kaip draugas, net jei kartais pasirodytų, kad mėginu kalbėti kaip psichologas.
Vytas buvo vientisa asmenybė ir kažkokio „žmogiškojo Šapranausko” paveikslo kūrimui (atskiriant, koks jis buvo savo profesijos atstovas, o koks – gyvenime) jis nepritartų.
Tai žmogus, norėjęs ne prisitaikyti prie pasaulio, o pamėginti keisti šį pasaulį pagal savo supratimą.
Aš irgi apstulbau, kai per Jonines gimęs ir atsinešęs Jono vardą mano sūnus po mėnesio mano bendravimo su Vytu tapo Vytautu”, – prisimena D. Blažys.
Kaip ir daugelis mūsų, Vytautas buvo didelis egoistas. Tik, skirtingai nuo kitų, jis niekada to neslėpė.
Atvirkščiai, šią poziciją jis demonstruodavo pabrėžtinai atvirai – kartais subtiliai šiurkščiai, kartais elegantiškai tiesmukai.
Nustebti pačiam ir nustebinti kitus – Vytui tai buvo pagrindinis stimulas ką nors veikti.
„Jei pasaulis nustoja stebinti, jei Vytas nebegali ar nebenori šio pasaulio stebinti pats, darosi neįdomu.
Toks gyvenimas jam praranda tiek prasmę, tiek vertę. Nesvarbu, ar tai būtų scena, ar šiaip koks pokylis.
Vytas buvo labiau išprusęs už aplinką, kuri jį garbino arba keikė. Jis seniai žinojo vieno mąstytojo įspėjimą – spręsti, ar žmogui gyvenime pasisekė, ar ne, galima tik po jo mirties”, – sakė D. Blažys.
V. Šapranauskas nieko neplanuodavo. Jis ir kitus tikindavo, kad viskas jo gyvenime susidėlioja paskutinę akimirką – tiek žvejyba, tiek susitikimai su draugais, tiek kelionės.
Matyt, ir mirtis.
