Lažybas laimėjo 250 tūkst. žingsnių nuėjęs M. Stonkus.
„Esu visas ištinęs, viską skauda, nėra nė vienos kūno vietos, kurios neskaudėtų”, – juokavo aktorius.
Per 10 dienų pėsčiomis jis įveikė tokį atstumą, kad susidarytų 200 kilometrų. Kad aplenktų du konkurentus, aktorius stengėsi pasinaudoti kiekviena akimirka.
Pavyzdžiui, laukdamas spektaklio M. Stonkus prisikabinęs žingsniamatį sukdavo ratus nuo grimuotojų kambario iki scenos ar mindavo vietoje, neleisdamas sau sėdėti.
Toks eksperimentas nepridarė žalos M. Stonkui, aktoriui ant pėdų neatsirado nuospaudų, o nauda akivaizdi.
Pasibaigus lažyboms vilniečių komikų M. Katlerio ir P.Ambrazevičiaus duetas dar turėjo jėgų ir gastrolėms Londone.
– Kiek per dešimt dienų netekote svorio?
M. Stonkus: Turiu gerą apetitą, daug valgau, aktorių agentūroje galima sužinoti, kiek sveriu.
Lažinomės ne kuris daugiau alaus išgers, o kuris daugiau žingsnių padarys. Man svarbu gražiai atrodyti, o vaikščiojimas – viena geriausių sporto rūšių.
Tomis dienomis, kai buvome susilažinę, nesinaudojau visuomeniniu transportu, bet be automobilio neišsiverčiau. Kiekvieną laisvą akimirką trypčiojau vietoje, buvo svarbu ne atstumas, o žingsnių skaičius.
Elgiausi kaip žmogus, prisivalgęs psichotropinių medžiagų. Pirmą ir paskutinį kartą gyvenime leidausi į tokią avantiūrą. Vienu metu net pagrasinau, kad daugiau nevaikščiosiu, tik važinėsiu automobiliu.
Tai nereiškia, kad nusivyliau eksperimentu. Priešingai, įsitikinau, kad mano kūnas dar sveikas, gali atlaikyti fizinį krūvį. Jei būčiau turėjęs kokių nors sveikatos sutrikimų, nebūčiau ištvėręs.
M. Katleris: Skaičiavau, kiek kalorijų sudeginu vaikščiodamas ir bėgiodamas. Nenoriu apsileisti.
Dabar sveriu 88 kilogramus, o prieš 4 mėnesius dar svėriau 97. Buvau pasiekęs kritinę ribą, nes mano ūgis – 179 centimetrai.
P. Ambrazevičius: Gera mintis – reikės pasisverti.
– Gal stambesni žmonės yra linksmesni, o liekni – piktesni?
M. Stonkus: Nemanau. Tai lemia prigimtis, o pilnumas ar lieknumas susijęs su gyvenimo būdu. Man apkūnumas negresia.
P. Ambrazevičius: Pažįstu ir piktų storulių, ir lieknų, bet labai šmaikščių atletų.
M. Katleris: Kas lieka apkūniems žmonėms, jei ne humoras? Norėdamas atkreipti kitų dėmesį, turi stengtis būti kompanijos siela ir vaidinti linksmą dručkį.
Toks tipas dažnai sėdi prie laužo, kemša vieną po kitos dešrelę ir skaldo juokus.
O kai kompanijoje pasirodo lieknas žmogus, į jį būna nukreipti visų žvilgsniai, jam nereikia aušinti burnos, jis gali pasikliauti savo išvaizda.
– Gal įsmeigti tiktai merginų žvilgsniai?
M. Katleris: Taip, merginų dėmesio ypač reikia storuliams. Bet neturiu nei draugės, nei žmonos, esu per vidurį – nei storas, nei atletiškas. Gal per mažai suvalgiau dešrelių?
– Kas geriausiai pataiso nuotaiką – ėjimas apsipirkti, saldumynai ar gera knyga?
M. Stonkus: Geriausia – atostogos su žmona ir dukra, tinginiavimas.
P. Ambrazevičius: Mėgstu skaityti. O kai reikia geros nuotaikos, padeda pasivaikščiojimas. Einu, kur akys veda, žinoma, jei turiu laiko.
M. Katleris: Saldumynų nemėgstu, patinka žiūrėti futbolą ir susitikti su draugais.
Jei ne Humoro klubas, kuriam priklausau, pulčiau į depresiją, turbūt prie kompiuterio praleisčiau visą parą.
Kas lieka viengungiui? Po darbo grįžęs namo toliau sėdžiu prie kompiuterio.
– O eidamas gatve pakeliate akis į praeivius?
M. Katleris: Pasižiūriu, bet būna mažai naudos, nes žiūriu pro saulės akinius.
– Ar antrą kartą lažintumėtės?
M. Stonkus: Kam save prievartauti, man pasyvus gyvenimas netrukdo. Nenoriu, kad manęs gailėtųsi žmona.
Juk nueidavau per dieną dešimtkart daugiau nei normalus žmogus. Norėjau įrodyti, kad gyvenu aktyviai.
P. Ambrazevičius: Lažindamasis turėjau kitokių tikslų nei abu Mantai. Norėjau įsitikinti, kiek iš tikrųjų vaikštau, todėl laikiausi įprasto režimo.
Šis eksperimentas patvirtino – pėsčiomis įveikiu nemažus atstumus. Nenorėjau persistengti, nesu toks žmogus, kuris ką nors darytų per prievartą.
Neseniai per porą valandų įveikiau 15 kilometrų, kol iš Vilniaus senamiesčio nuėjau iki Televizijos bokšto Karoliniškėse ir grįžau atgal.
M. Katleris: Dėl lažybų praradau vienas kelnes, man jų gaila. Bet tokios puikios nuotaikos, kokia apimdavo bėgiojant ir vaikščiojant, seniai buvau.
Bėgiojant įsijungia antrasis kvėpavimas, euforijos dozę jauti net po kelių valandų.
Žinoma, stipriai atsilikau nuo Stonkaus. Jis labai norėjo išsivežti į šiltuosius kraštus savo žmoną ir dukterį, o mes su Pauliumi nesame šeimos griovėjai, todėl nepersistengėme.
– Esame įpratę manyti, kad komikas pasaulį mato kitaip.
P. Ambrazevičius: Sunku pasakyti. Be juokavimo scenoje, užsiimu ir kitokiais darbais – rašau tekstus, esu vertėjas, vedu viktorinas.
Mano darbas sėdimasis, o judėti reikėtų dažnai ir daug. Nesu iš tų, kurie rytais bėgioja, esu ramus, todėl vaikščioti man labai svarbu.
M. Katleris: Sėdėti prieš kamerą, stovėti scenoje – to pakanka, kad žmonės klausytųsi humoristo. Pažįstu humoristų, kuriems nereikia kasdien eiti į darbą.
Aš taip negalėčiau, nes dirbu transporto vadybininku. Kai įsitraukiau į lažybas, privalėjau keltis 6 valandą ryto ir bėgioti. Grįžęs po darbo vėl turėjau autis sportinius batus.
– Ar pastebėjote, kad judėjimas padėtų susikaupti?
P. Ambrazevičius: Turiu vieną magišką maršrutą, kuriuo einant pavyksta sugalvoti gerų dalykų. Nuo senamiesčio J. Basanavičiaus gatve einu iki S. Konarskio gatvėje įsikūrusios Lietuvos televizijos ir grįžtu atgal.
Nevairuoju, neturiu automobilio, kartais naudojuosi viešuoju transportu, o vaikščioti man patinka.
Kai iš anglų į lietuvių kalbą verčiau Anapilin išėjusio „Apple” įkūrėjo Steve’o Jobso biografiją, reikėjo skubėti, o vertimas buvo didelės apimties.
Tad keletą savaičių keldavausi labai anksti, pradėdavau versti jau 6 valandą ryto, dirbdavau iki 22 valandos.
Tuomet gerą valandą vaikščiodavau po senamiestį ir eidavau gulti.
– Ar einant būdavo tokių akimirkų, kad užplūstų liūdnos mintys?
P. Ambrazevičius: Kai žmogus aktyvus, jis neturi kada liūdėti. Mėgstu eidamas stebėti kitus.
Pavyzdžiui, yra toks patarimas – jei nori tapti kūrybingas, eidamas stebėk kitus žmones ir mėgink atspėti, kiek jiems metų ir kuo jie užsiima.
– Ar mėgstate pasišaipyti vienas iš kito?
M. Katleris: O kas lieka, kai neturi žmonos?
M. Stonkus: Tai geriausias būdas atsipalaiduoti.
P. Ambrazevičius: Humoro klubui priklauso 7 žmonės, tad šaipomės vieni iš kitų. Nedarau išimčių ir artimiesiems, esu nevedęs, bet turiu draugę.
Esu vienas tų, kurie juokauja visur ir visada. Juokas – proto ženklas. Mane žavi britų komikai – jie turi puikų išsilavinimą ir yra eruditai.
