Kažkuri italų kino žvaigždė, kai ją grimavo, ištarė: „Neslėpkite mano raukšlių – jos man per brangiai kainavo, kad slėpčiau.”
Sutinku, juk studentus į kursą renkame ne pagal išvaizdą. Vaidmenims reikia visokių – storų, plonų, nebūtinai išoriškai patrauklių. Bet visi turi turėti žavesio. Štai stovi žmogus – ir turi būti įdomu į jį žiūrėti net tada, kai tyli.
Pavyzdžiui, aš dabar kinui tinku labiau nei tuomet, kai buvau labai jaunas. Kamerai reikia, kaip mes sakome, faktūros. O ją tik su amžiumi įgauni.
Turiu prisipažinti, kad teatro katarsį esu patyręs tik vienuoliktoje klasėje žiūrėdamas spektaklius. Tai didysis profesijos paradoksas – ateini į ją suviliotas kaip žiūrovas, bet kai suvoki, kaip viskas padaroma, liauniesi stebėtis. Katarsį jau nelengva patirti.
Vis dėlto vaiką – besistebintį, besižavintį – labai svarbu savo viduje išsaugoti.
Vaidmenis renkuosi pagal mintis ir temas, kurios tam tikru laikotarpiu mane domina, jaudina. Pribręsti kuriai nors temai ir suvoki, kuris vaidmuo padėtų ją išnagrinėti ir suprasti. Man teatras – mąstymo, savęs suvokimo būdas. Tarsi psichoanalitiko kušetė, nes aktorius išbando kitų žmonių gyvenimus.
Daugelis vaidmenų – skiepas nuo baimės mirti. Mums lengviau nei kitiems žmonėms, nes pasiruošiame jai. Kaip suvaidinti mirtį? Turi pats sau sukelti jos baimę ir troškimą gyventi. Tokie išgyvenimai – kad ir scenoje – parengia žmogų.
Kokia dabar mane domina tema? Pagal metus man tiktų vidutinio amžiaus krizės tema. (Juokiasi.) Štai Maksimo Gorkio pjesėje „Vasarotojai”, pastatytoje Keistuolių teatre, vaidinu advokatą Basovą, kuris kaip tik tokią krizę išgyvena. Ką išsiaiškinau? Tai gyvatės odos keitimas. Skausmingas procesas.
Žmonės apie tą laikotarpį mėgsta kalbėti su ironija, juokaudami. Tai tik ginklai, kuriais ginamasi nuo baimės. Vis dėlto teatre ironija – silpnųjų ginklas.
Spektaklis gali būti ironiškas, bet tam tikri esminiai taškai turi būti apnuoginti, turi įvykti išpažinties aktas, kitaip neaišku, kam iš viso toks spektaklis pastatytas.
Mirtis ir meilė – svarbiausios temos. Kasdien reikia apie tai pagalvoti, nes tai žmogaus gyvenimui suteikia prasmės.
Man sunkiausias – Hamleto vaidmuo. Meškauskas iki „Hamleto” ir po jo – tai du skirtingi aktoriai. Hamleto tekstas – tai savižudžio monologai.
Kaip išeinu iš vaidmens? Įprastame gyvenime esu neįdomus. Nesu visapusiškas, mano laukas per siauras – jis teatru ir užsibaigia, nuo to kenčia visas likęs gyvenimas.
Ten aš tinginiauju. Kenčiu dėl tinginystės, juk galėčiau dar daug ką nuveikti, bet scenoje tiek prisigyvenau kitų gyvenimų, kad man jau nieko nebesinori.
Gyvenu kaip tolimųjų reisų vairuotojas ar jūrininkas – kas savaitę keliauju tarp Vilniaus ir Klaipėdos. Sostinėje dėstau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Vaidinu bent penkiuose teatruose.
Kai važiuoju į Vilnių, pasiimu šunį, o katė lieka Klaipėdoje su žmona Egle. Ji irgi aktorė, gal todėl mudviem lengviau suprasti vienam kitą.
Nors iš prigimties esu vilnietis, Klaipėda man patinka. Kai šilta, mėgstu dviračiu nuvažiuoti į Kuršių neriją. Numinu iki Juodkrantės, nusiperku rūkytą žuvį, kur nors ant kopos ją suvalgau. Kuršių nerija – Dievo užantis.
Patinka su teatru keliauti. Tik tarsi papuoli į spąstus. Keliauji, keliauji, bet juk reikia ir namie pabūti, ką nors nuveikti buityje. Man patinka ruošti valgį, bet dažniau smagiau klausinėti žmonos, kaip vienas ar kitas patiekalas paruošiamas nei pačiam stoti prie viryklės.
Moteris – tai kaklas, tinkama linkme pasukantis vyro galvą. Eglei esu dėkingas už vieną patarimą. Neseniai vaidinau Kauno muzikiniame teatre, mūsų šuo Ramzis buvo paliktas grimo kambaryje. Šiek tiek amsėjo, kolega išvedė jį pasivaikščioti, ir šuo pabėgo.
Ieškojau visą naktį ir kitą dieną, ant kojų sukėlėme visas tarnybas. Kai nusprendžiau važiuoti namo į Klaipėdą, Eglė man sako: „O ką veiksi grįžęs? Tik kankinsiesi. Paieškok dar iki tamsos.” Ir ką – po kokių dešimties minučių išvydau tirtantį Ramzį.
