Kauniečiai ne veltui laikomi savo miesto patriotais. Tuo buvo galima įsitikinti stebint ketvirtąjį sezoną vykusio populiaraus televizijos projekto „Chorų karai“ finalą.
Laikinosios sostinės gyventojai, kaip ir kasmet, labai aktyviai balsavo už mūsų miesto kolektyvą, todėl Kauno studentiškasis choras ir vėl, ketvirtą kartą, tapo laimėtoju.
Prie to, kad žmonės pamėgtų chorinį dainavimą, o Kauno chorai skintų pergales, nuolat prisideda choro dirigentė D.Beinarytė.
Moteris įsitikinusi, kad Kaunas – ne tik krepšinio, bet ir dainų sostinė.
– Daug jėgų atidavėte padėdama ruoštis pirmajam Raigardo Tautkaus vadovaujamam Šampaniniam chorui. Po metų pati vadovavote Burgundiškajam chorui. Be jūsų pagalbos ir patarimų neapsėjo ir „Božolė“ bei šių metų Studentiškasis chorai. Kaip manote, kas lėmė, kad kauniečiai laimėjo visus keturis televizijos projekto „Chorų karai“ sezonus?
– Kauniečių stiprybė yra vienybėje. Aš labai džiaugiuosi, kad vieningi esame ne tik sirgdami už krepšininkus. Stebėdama, kaip aktyviai žmonės aptarinėjo konkursą bei balsavo, įsitikinau, kad Kaunas yra ir dainų miestas.
Kaune labai gilios ir senos chorinio dainavimo tradicijos. Vyksta daugybė chorų konkursų, bene visos aukštosios mokyklos turi savo kolektyvus.
Kadangi į Kauną mokytis atvyksta jaunuoliai iš visos Lietuvos, chorų vadovams yra iš ko pasirinkti talentingų žmonių.
Manau, kad talentingi atlikėjai ir juos sugebantys atskleisti chorų vadovai bei žiūrovų patriotiškumas ir lemia, kad projektus nuolat laimime.
– Televizijos žiūrovai mato tik gražiąją projekto pusę. Kiek patiems chorų nariams bei jų vadovams kainuoja šios pergalės?
– Pasirengimas projektui prasideda likus dviem mėnesiams iki jo pradžios. Pats projektas trunka dar du mėnesius. Visas šis laikas išbrauktas iš normalaus gyvenimo.
Su kolektyvais tenka repetuoti kasdien, kartais iki paryčių. Sekmadienius praleidžiame televizijoje. Todėl nei asmeniniam gyvenimui, nei kitam darbui ar poilsiui laiko nebelieka.
Eidami į projektą ne visi dainininkai tai suvokia ir ne visi ištveria tokį krūvį. Lieka tik didžiausi entuziastai. Todėl gerai, kad žmonės palaiko dainininkus, jiems atsidėkoja savo balsais.
– Kokius didžiausius išbandymus teko patirti dirbant su choristais?
– Kai vadovavau Burgundiškajam chorui, į sostinę autobusu vykdavome nuo vieno prekybos centro. Ten palikdavome savo automobilius. Kartą, nuvykę į televiziją, likus pusvalandžiui iki filmavimo ėmėme ieškoti į maišą sudėtų merginų suknelių. Maišo niekur neradome.
Kilo panika. Skambinome į Kauną, į prekybos centrą, kad pardavėjos nubėgtų iki vienos choro dalyvės automobilio, pro langą pažiūrėtų, ar jame likęs maišas su drabužiais. Tuo pat metu ketinome vykti į Gariūnų turgų pirkti aprangos. Paskutinę akimirką maišą radau mūsų persirengimo kambaryje, ant jo buvo sudėti kiti daiktai.
Būna ir kitokių išbandymų. Kartą choras laimėjo galimybę išsimaudyti viename vandens parke. Visi peršalome ir susirgome, dainavome karščiuodami.
Problemų dėl sveikatos ir balsų turi visų chorų dainininkai, bet žiūrovai to matyti ir jausti neturi.
– Pati vadovaujate Kauno technologijos universiteto (KTU) chorui „Jaunystė“, bendraujate su kitų chorų vadovais. Ar pajutote, kad televizijos projektas choriniu dainavimu sudomino jaunus žmones?
– Televizija šiuo atveju padarė gerą darbą. Ypač didelis susidomėjimas chorine kultūra jautėsi po pirmojo ir antrojo „Chorų karų“ sezono. Jaunimas plūdo į miesto chorus. Bet, kaip ir „Chorų karuose“, taip ir kituose kolektyvuose dalyvaujantys dainininkai turi suvokti, kad tai ne tik pramoga. Tai ir sunkus, daug kantrybės reikalaujantis kolektyvinis darbas. Dirbti kolektyve sugeba ne visi.
Džiaugiuosi, jog visų Kauno aukštųjų mokyklų vadovai suvokia, kad chorus būtina išlaikyti, juos remti finansiškai. Štai KTU finansuoja „Jaunystę“. Joje dainuoja 50 jaunuolių.
Gegužės 10–12 dienomis Kaune surengsime 9-ąjį tarptautinį studentiškų mišrių chorų konkursą „Juventus“. Jame dalyvaus 7 chorai. Tai miestui bus didelė dovana. Norėčiau, kad ir miesto valdžia suvoktų, jog chorinę kultūrą remti reikia. Deja, vis girdime, kad miesto biudžetas skylėtas, kaip ir Kauno gatvės.
Gerai bent tiek, kad Dainų slėnį ketinama grąžinti visuomenės reikmėms. Tai suteikia vilčių, kad chorinė kultūra Kaune ir toliau bus puoselėjama.
