Agnė atskleidė gerų santykių receptą: „Būtų keistoka, kad su mama rymotume prie kokio bariuko – einame ten, kur abiem pagal amžių tinka. O mums tinka tie patys dalykai – mama ne per sena, o aš – jau ne per jauna. Dabar mums pats geriausias amžius draugauti”.
Ne visoms mamoms pavyksta puikiai sutarti su dukterimis. Tačiau Agnė net viešumoje nevengia mamos apkabinti ar padovanoti jai bučinio.
Jiedvi atrodo lyg darnus tandemas. Kaip N.Jagelavičienę Motinos dienos proga pasveikins jos vienturtė?
Agnė: Puokštės dydis nėra svarbu. Svarbiausia – dėmesys. Visada mamai paskambinu anksti rytą: apiberiu linkėjimais, padėkomis. Įprastai Motinos dieną kartu pietaujame – mama ruošia gardžius pietus.
– Motinai neturėtų būti lengva su impulsyvaus būdo ir kartais netgi akiplėšiška dukterimi, tokia kaip Agnė. Kaip šlifavote santykius, kad jie būtų darnūs?
Agnė: Mūsų gerų santykių pagrindas – mamos demokratija. Bet nemeluosiu, kad niekada nesusipykstame.
Vaikystėje manęs tėvai niekada neterorizavo – tai, ką jie žadėdavo, pasirodydavo esanti tiesa. Jie pažadėdavo, kad manęs nebars, jeigu jiems pasisakysiu savo nuodėmes.
Mane visur išleisdavo, todėl nereikėdavo meluoti, kad buvau ne ten, kur norėjau.
Bendramoksliai bijodavo savo tėvų, o aš ne. Aišku, turėdavau dvi pažymių knygeles dėl šventos tėvų ramybės.
Tėvams esu pareiškusi: „Pabėgsiu iš namų!” Jie nesutrikdavo: „Čiuožk! Bet žinok, nebeleisime grįžti, jeigu tau čia nepatinka. Tavimi pasirūpinsime, bet tu gyvensi pas močiutę.”
Nijolė: Ji žinojo, kad mes taip ir padarytume. Tačiau bandydavau išklausti Agnės, kas jai nepatinka.
Su vaiku reikia elgtis garbingai, neapsimetinėti, kad jis nieko nesupranta. Jį reikia laikyti lygiareikšmiu šeimos nariu, nesvarbu, kiek jam metų.
Agnė: Su manimi tėvai elgėsi sąžiningai, laikėsi žodžio, bet niekada neleido cirkintis. Jie gražiai pasakydavo: „Čia jau yra riba – baik mus spausti.” Negalėdavau jiems užlipti ant galvos.
– Kaip pasikeitė Agnės auklėjimas po staigios vyro netekties?
Nijolė: Kai Agnės tėtis mirė, jai buvo trylika, man – trisdešimt penkeri. Tai buvo nelaimingas atsitikimas. Netekusi gero vyro neatlaikiau – teko pasirūpinti savo sveikata. Agnė buvo paauglė, šis jos etapas ir jai, ir man buvo sunkiausias.
Jos seneliai man vis primindavo, kad Agnė liko našlaitė, todėl turiu labiau ja pasirūpinti.
Stengiausi įvykdyti visus dukters pageidavimus. Sakyčiau, net persistengdavau, kad viskuo jai įtikčiau.
Agnė: Bet ir aš suaugau labai staiga. Nors praėjo daug metų nuo tėčio mirties, sunku apie tai kalbėti.
Tėtis buvo didesnis mano draugas, nes mama daug dirbo. Kai jo netekau, su mama tapome kone vienu kūnu.
– Dabar viena kitą prižiūrite?
Agnė: Esame geriausios draugės. Bet tai – banalu. Kiekvieną dieną susiskambiname, dažnai matomės, nes gyvename netoli – per gatvę. Jaučiuosi šiek tiek „mamyčiukė”.
Pažįstami dažnai klausia, kaip pavyksta gražiai sutarti? Aš noriu paklausti tų, kurie neranda bendros kalbos su tėvais, kodėl to ryšio neieško?
Mudvi su mama įvedėme madą – pastebime, kad vis dažniau į renginius einama su tėvais.
Kaip tie, kurie nesijaučia artimi su tėvais, bendrauja? Dažniausiai susitikę „burbuliuoja”, nes nesibaigia tėvų ir mažo vaiko santykiai, kai nuolat klausiama: „Ar pavalgei? Ką darei?”
– Buvo laikas, kai Agnė, siekdama atkreipti į save dėmesį, net ūsus prisiklijavo, o kartą atsisėdo pirmojoje eilėje taip, kad pasirodė kelnaičių kraštas. Ar nebardavote jos, kad ji nesielgtų įžūliai?
Nijolė: Tarp vaikų ir tėvų būna mažiausiai dvidešimt metų skirtumas – atskiros kartos. Į tą patį dalyką kiekviena turime skirtingą požiūrį. Galime neprimesti savo nuomonės, o pažiūrėti visai kitu žvilgsniu.
Agnė: Mano mama žino: įvaizdis – mano darbo dalis.
Nijolė: Vienokia Agnė – viešumoje ar televizijoje, kitokia – namuose.
– Kokia ji namuose?
Nijolė: Retai tyli. Kai pavargusi, patyli. Trumpam.
Agnė: Kai savaitgalį ateinu pas mamą pietauti, jau laiptinėje užuodžiu gardžius aromatus. Įsijungiu televizorių, krintu į fotelį. Net neverta šnekėti, ji pamato, kad man jau reikia atostogų.
Nijolė: Agnei nereikia net sakyti, kad kartais ir aš jaučiuosi pavargusi. Ji pirma pasako: „Eik pagulėti karštoje vonioje, pailsėk.”
– Ar tikėjotės, kad duktė ves laidas, fotografuosis žurnalams?
Nijolė: Kad ji išaugs veikli, buvo matyti jau smėlio dėžėje: Agnė vadovaudavo keturiems pypliams.
Todėl buvo pastebima ir mokykloje. Dabar ji taip pat nėra nepastebima. Aš irgi ne kitokia. Ji iš manęs paveldėjo stiprias emocijas.
– Ar nesigailite, kad duktė jus įkalbėjo iš Kauno, kuriame gyvenote 20 metų, persikelti į Vilnių?
Nijolė: Sostinėje gyvenu aštuonerius metus ir nė karto nesigailėjau.
Kauno miesto savivaldybėje dirbau Ekonomikos skyriaus vedėja. Ne taip paprasta buvo nutraukti darbo ryšius. Be to, turėjau gražų butą ir sodą, kurį labai mėgau.
Agnė mane per du mėnesius privertė apsispręsti – viską pardaviau ir automobiliu atvykau į Vilnių.
Agnė: Vilniuje mama nesėdi namie. Ji yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė. O dėl to, kad šalia gyvename, abiem geriau.
Nijolė: Dabar aš net matau, kaip ji rytą išeina iš namų. Turiu nuojautą, kada išeis. Tuo metu mane kažkodėl traukia prie lango – laistau gėlės ir matau, kaip ji straksi per kiemą.
– Jau norėtumėte anūkų?
Nijolė: Kiekviena mama, turėdama suaugusią dukterį ar sūnų, apie tai pagalvoja.
Agnė: Nesuprantu, kaip galima susiplanuoti sukurti šeimą. Juk dabar ne viduramžiai, kad mama nueitų pas kaimynę, ištekintų mane už jos sūnaus ir mes susilauktume vaikų.
XXI amžiuje niekas nėra užtikrintas dėl šeimos sukūrimo. Ji sukuriama arba ne. Bet su mama nesėdėsime ir nelauksime to mano šeimos sukūrimo – gyvename, ir tiek.
– Būtų ekonomiškiau mamai ir dukrai gyventi viename bute.
Nijolė: Patarčiau visiems tėvams su suaugusiais vaikais gyventi atskirai ir vaikščioti vieniems pas kitus į svečius. Būtų malonu ir linksma.
Agnė: Draugystė – draugyste, bet patologijos nereikia. Jeigu gyvenčiau su mama, turbūt likčiau senmergė.
– Ar mamos neatkalbėjote nuo politikos?
Agnė: Esame sutarusios, kad aš nieko nenoriu žinoti apie jos darbą. Nebūtinai mano politinės pažiūros turi sutapti su jos.
– 2011 metų pabaigoje dėl dukters buvote patekusi į politinį skandalą, kai iš savivaldybės rezervo skyrėte 20 tūkst. litų Agnės draugo Oskaro Koršunovo režisuojamam spektakliui „Miranda”.
Nijolė: Rėmiau ne režisierių, o spektaklį.
Agnė: Tuomet mano ir Oskaro santykiai buvo tokie, kad nė viena mama nebūtų rėmusi tokio dukters draugo.
Nijolė: Režisieriui, kaip žmogui, turiu pretenzijų, o jo kūrybai – ne.
– Ar patariate viena kitai asmeniniuose santykiuose?
Nijolė: Žinoma. Tik neprimetame viena kitai savo nuomonės.
– Išgyvenote, kai iširo trumpai trukusi Agnės santuoka?
Nijolė: Kaip galėčiau nesijaudinti, kai mano vaikui nesiseka.
– Ar mamai nepiršliaujate?
Agnė: Norėčiau, kad mama surastų gyvenimo draugą.
Nijolė: Jeigu taip gyvenu, vadinasi, man gerai. Neįmanoma prognozuoti, kada atsiras širdies draugas.
Agnės tėvas buvo idealus vyras, antro tokio nerasiu.
Agnė: Tėtis buvo inžinierius: galėjo pastatyti namą ar surinkti dviratį, bet to nereikėjo. Jis sugebėdavo mamai pasiūti džinsinį sijoną: išgarindavo medžiagą, pasiūdavo ir kniedes įdėdavo.
Jis mokėjo pasiūti užuolaidas, iškepti pyragą. Mes nežinojome, kaip valomi batai, nes jis juos nuvalydavo.
Tą dieną, kai tėtis mirė, namuose viskas sulūžo. Gyvenome rojuje, o po to reikėjo išmokti gyventi kitaip.
Nijolė: Visi namuose turėjome pareigų ir jas buvo malonu atlikti. Dėl to išgyvenome tikrą šeimos idilę. Kai esu turėjusi gerą vyrą, bet kokio man nereikia. Bet vis dėlto tikiuosi dar sutikti tinkamą žmogų.
