Vilnietis poetas Edmondas Kelmickas, į Liepoją atvežęs unikalią persiškų kilimų kolekciją, prisipažino: „Kai kuriuos savo kilimus aš pats regiu antrą kartą. Pirmąkart juos mačiau tik pirkdamas.”
Liepojos istorijos muziejus, kuriame buvo atidaryta paroda, prabangių kilimų kolekcijai skyrė pačią didžiausią salę.
„Turiu retą progą savo kilimais pasigrožėti didelėje erdvėje. Juk ne visur įmanoma vien tik ištiesti apie 30 kvadratinių metrų plotą užimantį kilimą”, – sakė vilnietis kolekcininkas.
Liepojoje eksponuojami E.Kelmicko sukaupti kilimai ir vilniečio bendrovės JK gėrimų namų savininko Juozo Kabašinsko pristatyta reto konjako kolekcija buvo patys vertingiausi parodos eksponatai.
Vilniečio kilimai parodos organizatoriams diktavo ir renginio atidarymo scenarijų. Kilimais padabintoje muziejaus salėje vyko parodos atidarymas, o rytietiška dvasia alsuojančioje erdvėje latvių merginos šoko pilvo šokį.
Kodėl nuo Rytų kultūros tolimas lietuvis susidomėjo persiškais kilimais?
Iki tol daugiausia paveikslus kolekcionavęs E.Kelmickas prisipažino, kad į kilimus jį įsuko verslininko gyslelė.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad vienos didžiausių kilimų pirkėjų pasaulyje Jungtinės Amerikos Valstijos neseniai paskelbė embargą persiškiems kilimams ir uždraudė juos įvežti į šalį.
Tad retų kilimų kaina Europoje nukrito kelis kartus. Tuomet man vienas pažįstamas kolekcininkas ir pasiūlė pirkti atpigusius kilimus.
Rytų meistrų išaustų kilimų kaina rinkoje visada gali svyruoti, tačiau vertė niekada nesumažės”, – pasakojo kolekcininkas, tada iš karto nupirkęs daugiau nei 10 kilimų.
Tačiau netrukus verslininką nugalėjo kolekcininko aistra. Kilimų raštais susižavėjęs poetas ėmė ieškoti unikalių meno kūrinių, kurie turi įspūdingas istorijas.
„Kilimai vienas į kitą panašūs tik iš pirmo žvilgsnio. Kiekvienas keletą metų audžiamas kilimas prilygsta unikaliam paveikslui, o jo raštų motyvai, spalvos nepakartojami”, – susižavėjęs kalbėjo vilnietis.
Taip E.Kelmicko kolekcijoje atsirado XIX amžiaus pabaigoje išaustas kilimas, kuris buvo skirtas vienos Irano bachtiarų genties vado dukters vestuvėms. Iš vilnos išausto kilimo ilgis siekia 6,2 metro, o plotis – 3,8 metro.
Prieš 15 metų jis buvo eksponuojamas Stokholmo tarptautinėje kilimų kolekcininkų parodoje, prieš dešimtmetį – Londone „Halli” žurnalo ekspozicijoje.
Apie 100 kilimų kolekciją sukaupęs vilnietis gali pasigirti turintis pasaulio Guinnesso rekordų knygoje įregistruotą Kinijoje išaustą kilimą, kuris yra tankiausias pasaulyje. Jo kvadratiniame metre yra 10,8 mln. mazgų.
Paprastai gerų kilimų tankumas siekia iki pusantro milijono mazgų.
Į Liepojos parodą E.Kelmickas atvežė seniausią persišką kilimą, kuris išaustas XIX amžiaus pirmojoje pusėje.
Kai kuriose vietose audinys jau išblukęs iki siūlų, tačiau, pavyzdžiui, Italijoje tai kilimą daro dar vertingesnį.
Kiek kolekcininkų pasaulyje dabar kainuotų daugiau nei prieš 100 metų išaustas kilimas?
E.Kelmickas nuo šio klausimo išsisuko: „Už tam tikrus kilimus jų tikrąją vertę žinantys žmonės gali sumokėti bet kokius pinigus.”
Bet iš pradžių tokį kilimų žinovą reikia sutikti. Vienas užsienio kolekcininkas lietuviui sakė, kad už tikrąją vertę šiuos kilimus parduos tik anūkai.
E.Kelmickas prasitarė, kad gero šiuolaikinio persiško kilimo kaina gali siekti 100–150 tūkst. litų.
Pasaulyje geriausiu praėjusio amžiaus meistru pripažinto, dabar jau mirusio iraniečio Habibo kilimai kainuoja apie pusę milijono litų.
Šių kilimų Lietuva dar nematė, nes čia neatsirastų pirkėjų. Parduoti į Maskvą atvežti tik 7 Habibo kilimai.
Pasisekimo sulaukė ir kito lietuvio kolekcininko J.Kabašinsko konjakas.
Į parodą jis atvežė 45 butelius, kurių viešai kolekcininkas niekam nėra rodęs. Tarp jų buvo ir apie pusantro šimto metų skaičiuojantys gėrimai.
Parodos dalyvius labiausiai domino, ar pats kolekcininkas yra ragavęs sukauptų gėrimų?
„Svečiuojantis pas kai kuriuos gamintojus iš jų turimų rezervų teko paragauti mano kolekcijoje esančio praėjusio amžiaus konjako.
Tačiau dalies konjako rūšių, kurių gamintojai jau nebeegzistuoja, paragauti nėra galimybių.
Mano kolekcijoje esantį tokį butelį būtų galima atkimšti, bet jo kolekcinė vertė iš karto kristų dar labiau, nei pro gamyklos vartus tik išriedėjusio prabangaus automobilio”, – gausiems smalsuoliams pasakojo vilnietis.
J.Kabašinskas nuvylė norėjusius sužinoti kolekcinio konjako kainą: „Kolekcinio daikto, kaip ir dailės kūrinio, vertės nustatyti neįmanoma.
Panoręs išgerti pasaulyje vienetais skaičiuojamo konjako butelį turtuolis už jį mokėtų vieną kainą, o tą retą butelį ateities kartoms siekiantis išsaugoti kolekcininkas sutiks mokėti kitą sumą”, – aiškino konjako žinovas.
Tačiau vilnietis prasitarė, kad 50–70 metų išlaikytas konjako butelis gali kainuoti apie 7 tūkst. litų. Tačiau kolekcinio, vos į keliasdešimt butelių išpilstyto gėrimo kaina gali siekti keliolika kartų daugiau.
Šimto metų senumo konjakas gali kainuoti ir apie 150 tūkst. litų.
J.Kabašinsko kolekcija prasidėjo nuo 1991 metais Niujorko oro uoste nupirkto konjako butelio.
„Jei būčiau mėgėjas išgerti, tokios kolekcijos nesurinkčiau”, – juokavo kolekcininkas.
Iš kiekvienos užsienio kelionės vilnietis lauktuvių parveždavo retesnio konjako butelį.
Ilgainiui pastebėjo, kad namuose susikaupė nemažai konjako butelių, kuriuos jau galima rūšiuoti pagal amžių, rūšį.
Kartu jis pradėjo domėtis šio gėrimo istorija, susipažino su konjako gamintojų atstovais ir dabar vienintelis turi teisę oficialiai Lietuvoje platinti tam tikrų gamintojų konjaką.
Savo kolekciją J.Kabašinskas papildo aukcionuose, kuriuose nesulaukia didesnės konkurencijos: „Tai – mano privalumas, nes pasaulyje yra daugiau šampano, vyno kolekcininkų, todėl dėl unikalių šių gėrimų egzempliorių vyksta aršesnė kova.”
Vilnietis kolekcionuoti konjaką pasirinko todėl, kad šio gėrimo pavyzdžių ieškoti paprasčiau: pasaulyje konjakas gaminamas tik viename Prancūzijos Konjako regione, kuris tėra apie 100 kilometrų ilgio ir 100 kilometrų pločio.
Liepojoje atidaryta privačių kolekcijų paroda – pirmoji Europoje. Jos sumanytojas – iš Liepojos kilęs Rusijos kolekcininkų sąjungos prezidentas Aleksandras Nikišinas (nuotr.).
Liepojos istorijos muziejuje pristatyta dešimt įvairių kolekcijų iš Latvijos, Rusijos, Danijos, Vokietijos ir Lietuvos.
Šio mėnesio pabaigoje unikalią parodą turi papildyti vieno Prancūzijos kolekcininko surinkti iš Lietuvos kilusio garsaus scenografo ir dailininko Mstislavo Dobužinskio paveikslai.
A.Nikišinas į Liepoją atvežė su legendinės „Smirnoff” degtinės gamybos istorija susijusius eksponatus.
Reta buvo ir latvių rašytojo Andrio Skrabės pirmą kartą viešai parodyta autentiškų sovietų armijos aukščiausio rango karininkų uniformų kolekcija (nuotr. apačioje). Parodos lankytojai pirmą kartą iš arti išvydo daugiau nei dešimties Sovietų Sąjungos maršalų, generolų uniformas. Dalį uniformų latvis nupirko iš jau seniai mirusių kariškių artimųjų.
Kai kurias, jau patekusias į privačių kolekcininkų rankas, teko medžioti visame pasaulyje. Pavyzdžiui, vieno Sovietų Sąjungos maršalo uniformą jis parsivežė iš Australijos.
Unikali privačių kolekcijų paroda Liepojos muziejuje veiks iki liepos pabaigos.
