Sukurti tikrą stebuklą ant parketo prireikia daug valandų alinančio darbo. „Tai nėra pasaka, kaip daugelis galbūt įsivaizduoja. Šokėjai į repeticijas susirenka vėlai, po darbų, tad būna pavargę, suirzę. Jie aukojasi, nes jaučia pareigą šokti“, - kasdienio darbo užkulisius praskleidė S. Idzelevičienė.
„Žuvėdros“ šokėjams – įtemptos dienos. Abi komandos intensyviai rengiasi šį šeštadienį Vilniaus „Siemens“ arenoje vyksiančiam Lotynų Amerikos šokių ansamblių Europos čempionatui. Nors pirmoji komanda aukso medaliais pasipuošė jau ne viename ne tik senojo žemyno, bet ir planetos čempionate, per kiekvienas varžybas kova prasideda iš naujo.
Dirba be atlygio
„Kaip jums pavyksta pasiekti, kad visi ansamblio nariai šoktų kaip vienas?“, - tokį klausimą treneriams dažnai užduoda šokėjų pasirodymo sužavėti žiūrovai. Tobulas judesių sinchroniškumas – vienas svarbiausių dalykų, padedantis „Žuvėdrai“ įveikti pajėgius konkurentus ir pelnyti aukščiausius teisėjų įvertinimus.
„Pas mus kaip kariuomenėje, svarbiausia drausmė ir disciplina. Juk rikiuotėje kariai žengia kaip vienas – nugara tiesi, rankų mostai, kojų pakėlimas – viskas turi idealiai sutapti. Ten juk ne talentai surinkti. Į „Žuvėdrą“ taip pat ateina ne patys geriausieji. Dauguma gabiausių nenori šokti ansamblyje, jie renkasi individualius šokius poroje. Tai ir yra mums didžiausias iššūkis – visus skirtingų charakterių žmones uždegti bendram tikslui“, - pasakojo S. Idzelevičienė. Šokėjas turi skrieti parketu, iš jo turi trykšti energija. „Jei to nėra, komanda žlunga“, - įsitikinusi vadovė.
Nuo 1998-ųjų svarbiausiuose čempionatuose laurus skinanti komanda renkasi kas vakarą. Į salę Klaipėdos universiteto Menų fakultete šokėjai atvyksta pusę devynių vakaro. Jie už darbą „Žuvėdroje“ negauna jokio atlygio, tad įkvėpti jaunus žmones sunkiam darbui darosi vis sunkiau.
Pasigenda idealizmo
Šokėjus, pasak jų vadovų, labiausiai motyvuoja noras laimėti.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius, kol vadovavo ansambliui, pasikeitė kelios šokėjų kartos. Skaistė ir Romaldas Idzelevičiai sako per visą šį laiką mokęsi kartu su savo auklėtiniais. Kaskart atėjus naujiems nariams, tekdavo iš naujo mokytis susikalbėti, suprasti vieniems kitus. Ne vienerius metus vaikystėje Sibire praleidę Idzelevičiai skaudžiai išgyvena nepagrįstus šokėjų skundus, kaprizus. Vadovai su liūdesiu pripažįsta, kad tai, kas įkvėpdavo ankstesnes kartas – pasididžiavimas savo šalimi ir žinojimas, kad atstovauji Lietuvai, dabar prarado prasmę. Jiems skaudu, kad jaunuoliams svarbesni materialūs dalykai. Tačiau S. Idzelevičienė dėl to savo mokinių nekaltina – laikmetis nuolat verčia galvoti, kaip užsidirbti pragyvenimui. „Jie juk gyvi žmonės, jiems reikia darbo, reikia išlaikyti butą. Suprantu, kad jų karjera „Žuvėdroje“ laikina“, - kalbėjo S. Idzelevičienė.
„Žuvėdros“ vadovams po čempionato teks atsisveikinti su kai kuriomis poromis, kurių nariams 26-27 metai. Toks amžius sportininkui jau riba. Pasak vadovų, šokėjai būtų pasitraukę jau anksčiau, tačiau nenorėjo praleisti progos dalyvauti čempionate, kuris rengiamas tėvynėje. Namų sienos gali padėti iškovoti dar vieną auksinį įvertinimą.
Tenka ir balsą pakelti
Kone visą gyvenimą koja kojon su „Žuvėdra“ žengiantys Idzelevičiai pernelyg toli į ateitį nežvelgia. Pedagogai pripažįsta, kad surinkti stiprią komandą vis sunkiau. „Ateina studentai ir sako, kad nori šokti. Bet kai pamato, kiek reikia dirbti, kad tenka nemažai prakaito išlieti, kad išeinant iš salės marškinėliai būna šlapi, jie nebenori. Stengiamės sudaryti kuo geresnes sąlygas – einame pas universiteto vadovus, prašome, kad sumažintų mokestį už mokslą, kad šokėjams padarytų nuolaidų, nes dabar per metus už studijas reikia mokėti 11 tūkstančių litų“, - kasdienius rūpesčius vardijo S. Idzelevičienė.
Keičiantis šokėjų kartoms, keistis teko ir vadovams. S. Idzelevičienė sako anksčiau buvusi reiklesnė, tai pastebėjo ir buvę „Žuvėdros“ šokėjai, kartais ateinantys stebėti repeticijų. „Ir aš, būna, neiškenčiu, pakeliu balsą taip, kad maža nepasirodo“, - žmonai antrino R. Idzelevičius. Kasdienes šokių treniruotes jis palygino su maratono bėgimu – vieną dieną viskas sklandžiai einasi, o kitą tenka kaip reikiant pasikankinti.
Išgąsdino stiprius varžovus
Ansamblio vadovai pripažino, jog savo pačių aukštai iškeltą kartelę išlaikyti kainuoja milžiniškas pastangas. Tačiau trauktis nebėra kur.
„Sakys, va, žlugo komanda, nepadarė, nukrito. Man sunku būtų nusileisti žemyn“, - neslėpė S. Idzelevičienė.
Buvę šokėjai, o dabar treneriai ir pedagogai Idzelevičiai nesistebi, kad daug didesnių šalių komandos pasitraukė iš čempionatų pajutusios, kad nebegali atlaikyti aršios konkurencijos.
„Mūsų istorija prasidėjo nuo Sovietų Sąjungos čempionato. Tuokart su moldavais užėmėme dvi pirmąsias vietas. Kitais metais mes juos jau įveikėme, tai kartojosi ir dar kelis kartus. Po ketvirto čempionato jie dingo. Matyt, nervai neatlaikė. Galiausiai jie perėjo į kitą žanrą – klasikinius šokius. O mes skynėmės kelią į viršų. Taip atsirado kiti konkurentai - čekai. Kelis čempionatus jie mums pralaimėjo – tada irgi dingo. Paskui ta pati istorija kartojosi ir su lenkais, nors jų komanda buvo labai stipri. Galop jie taip pat pasitraukė iš varžybų. Tada eilė atėjo norvegams. Jie sudarė rimtą konkurenciją vokiečiams. Bet netrukus pajuto, jog mes lipame jiems ant kulnų – jau kurį laiką norvegų atstovų čempionatuose nematome“, - pasakojo R. Idzelevičius.
„Žuvėdra“ daug kartų įrodė, kad ir kukliomis sąlygomis galima pasiekti pačių aukščiausių rezultatų ir nušluostyti nosis turtingų valstybių atstovams. Nors praeityje teko patirti ir ne itin malonių akimirkų. Vadovai prisiminė, kaip didžiųjų šalių šokėjai užkulisiuose pašaipiais žvilgsniais palydėdavo lietuvius, vilkėjusius kuklius, buitinėmis sąlygomis siūtus sportinius kostiumus. „Anais laikais sunku buvo rasti tinkamos medžiagos, audinio spalvų taip pat negaudavome tokių, kokių reikėjo, tad tikrai atrodėme skurdžiai“, - sovietmečio nepriteklius prisiminė R. Idzelevičius.
Su „Žuvėdra“ – ir darbe, ir namie
Idzelevičiai jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be „Žuvėdros“, nors anksčiau trenerių darbą metę kolegos ne kartą ragino ir juos pagyventi sau, pailsėti.
Pora sako nė karto neleidę sau dviese išvykti kur nors atostogų. Ką veiktų atsisakę darbo Sportinių šokių katedroje, sutuoktiniai kol kas nežino, sako, gyvenimas viską sudėliotų į vietas.
Ar kasdien kartu dirbant pavyksta išlaikyti santykių darną? „Visokių dienų būna“, - po ilgokos pauzės susižvalgę šypteli Idzelevičiai. Tačiau vienas kitam, sako, neturintys kada įkyrėti.
„Nevaikštome susikibę rankomis kasdien. Kiekvienas turime savo darbą - aš einu savo keliu, Romas eina savuoju. Abu turime paskaitas, aš dirbu su vaikais, jis dirba visai kitus darbus. Mūsų darbas su „Žuvėdra“ taip pat skiriasi. Vyras labiau rūpinasi administraciais reikalais, tvarko dokumentus“, - aiškino S. Idzelevičienė.
Savaitgaliais sutuoktiniai taip pat rečiau matosi. R. Idzelevičius kone kiekvieną savaitgalį teisėjauja varžybose. Nuo vasario nė vieno šeštadienio teigė nepraleidęs namie, Klaipėdoje. Dažnai tenka vykti ir į Vilnių, dalyvauti Lietuvos sportinių šokių federacijos posėdžiuose.
Atlygis už triūsą – akimirka euforijos
„Žuvėdros“ kolekcijoje jau puikuojasi 18 Europos ir 19 pasaulio čempionatų medalių. Tam, kad pavyktų išlikti geriausiems, tenka kuriam laikui pamiršti apie poilsį.
S. Idzeleviečienė sako sunkiai užmieganti ne tik prieš čempionatą, bet ir gerokai iki jo, kai kuriama naujo pasirodymo choreografija. Vadovė pripažino nebeieškanti lengvų sprendimų – jos galvoje gimsta itin sudėtingi deriniai, dėl kurių su šokėjais tenka ir pasiginčyti. Šokio kompozicija turi atitikti griežtus reikalavimus. Patiems reikia parinkti ir tinkamą muziką – tokią, kuri būtų lengvai įsimenama, publika girdėdama galėtų ją niūniuoti, ji negali būti nuobodi ar monotoniška, kaip ir pats šokis. Ar treneriams pavyks naktį užmigti, priklauso nuo to, kaip pavyko repeticija.
Sunkiausios vadovams – šešios ansamblio pasirodymo varžybose minutės, kai žinai, kad nieko nebegali pakeisti. „Vis galvoji, kad tik ko nors nenužiūrėtum. Kad tau stebint šokėjui nesudrebėtų ranka ar koja, ypač atliekant sudėtingą judesį. Tada visai bijau žiūrėti, kad kuris nenugriūtų“, - atvirai kalbėjo S. Idzelevičienė.
Nors ant aukščiausio garbės pakylos laiptelio „Žuvėdrai“ teko lipti ne vieną ir ne du kartus, kiekvienas iš jų kitoks. „Priprasti prie to neįmanoma“, - tikino ansamblio vadovai.
„Euforija užklumpa tik tas kelias akimirkas, kai išgirsti, kad laimėjai pirmąją vietą. Po to nesinori eiti miegoti, norisi dalyvauti šurmulyje, siausti. Emocijos aprimsta tik grįžus namo“, - sakė R. Idzelevičius.
Laikui bėgant keitėsi ne tik šokėjų požiūris, bet ir nuotaikos po laimėtų varžybų. Treneriai su nostalgija prisimena laikus, kai su aukščiausiais apdovanojimais grįžtant namo autobusas ūžte ūždavo. Negalėdami sulaikyti trykštančių emocijų, jaunuoliai pasileisdavo bėgti laukais, kartą sustoję aikštelėje šokėjai surengė tikrą pasirodymą – netikėtą reginį išvydę aplinkiniai negalėdavo atitraukti akių.
„Laimėjęs auksą, kaskart jautiesi lyg jis būtų pirmasis. Tačiau euforija greitai išblėsta, tenka vėl kibti į darbą ir pradėti nuo pradžių“, - čempionato išvakarėse kalbėjo R. Idzelevičius.
