Tačiau susirinkusios moteriškoje draugijoje su draugėmis vis dėlto dažniau apkalbame ne keturkojus, o dvikojus geriausius draugus – vyrus.
Ir, dėkui Dievui, jie kol kas mums dar svarbesni (nes kitaip rimtai tektų prirašyti save prie tų iš proto išėjusių senmergių).
Kita vertus, juokaudama galėčiau sudaryti gana ilgą sąrašą, kodėl šuo kartais geriau už vyrą, bet nenoriu dar labiau jūsų erzinti.
Šį kartą noriu pakalbėti apie vienatvę – jausmą, kurio kiekvienas truputį bijome. Visi romantiški filmai ir knygos, net tos pačios pasakos, mums į galvą įkalė, kad turime rasti savo antrąją pusę ir gyventi ilgai, laimingai ir taip, kaip pridera.
Todėl dažniausiai moteris, neturinti antrosios pusės, padaro didelę klaidą – čiumpa bet ką, kad tik savo feisbuką galėtų parašyti „įsipareigojusi” arba, jei labai pasisekė, net „susižadėjusi”.
O štai tada ir prasideda smagumynai, kuriuos paskui tenka apraudoti draugių būrelyje.
Pavyzdžiui, viena pažįstama susirado berną – gražų kaip iš paveiksliuko, labai seksualaus balso, labai mandagų ir paslaugų. Prisipažinsiu – pavydėjau ir dūsavau: „Kodėl ne man taip pasisekė.”
Praėjus kuriam laikui dūsavau jau ne aš. Ta pati pažįstama guodėsi, kad svajonių vyras visiškai nevyriškai kasdien ištaria jai frazę „duok pinigų”, užuot bandęs užsidirbti jų pats. Ji duoda. Kol kas. Nes myli. Greičiausiai irgi – kol kas.
O štai kita draugė rado tą vienintelį – tokį, kokio ieškojo. Tris mėnesius skendo dėmesio ir meilės jūroje. Mes jau laukėme piršlybų ir vestuvių, nes viskas buvo labai gerai.
Bet vieną dieną lyg perkūnas iš giedro dangaus jos mylimasis pareiškė: „Mieloji, aš esu suaugęs, noriu turėti šeimą, vaikų, bet ne su tavimi.” Ir nepaaiškinęs, kodėl, susirinko savo daiktus.
Kur lenkiu? Tikrai nebandau pasakyti, kad visi jie blogi. Priešingai, esu pastebėjusi, kad jei pradedi galvoti, kad visi vyrai menkystos, sekso maniakai ar dar kokie nors, būtinai užsirauni ant tokių tipų, kokių labiausiai bijai ir nemėgsti. Tiesiog savo negatyviomis mintimis ir baimėmis juos trauki.
Tikriausiai ir jūsų kokia draugė yra dejavusi: „Jėzau, jau trečias vyras ir vis alkoholikas, kaip jų nekenčiu...” Nereikia jų nekęsti, reikia apie juos visiškai negalvoti. Tada labai gali būti, kad toks šalia tavęs ir neatsiras.
Yra gerų vyrų! Ir nemažai. Tik nereikia skubėti jų ieškoti. Nereikia bijoti vienišės statuso, aplinkos kuriamų stereotipų. Yra labai geras anekdotas: gyveni visą gyvenimą poroje tam, kad tau mirštančiam antroji pusė galėtų vandens stiklinę paduoti. Tik kad kai miršti, gerti nesinori.
Ilgą laiką gyvenau viena, buvau įpratusi prie komforto, kai niekas netrukdo. Dabar dažniausiai pasiuntu, jei man būnant vonios kambaryje kas nors į jį įeina. Ir tik dabar rašydama supratau, kad niekada būdama viena nesijaučiau vieniša.
Tam paprasčiausiai nebuvo laiko. Draugai, kuriems mano namai – smagiausia vieta vakarėliams, tie patys šunys, darbas, šeima – visi jie kartu neduoda progos dejuoti dėl savo „vienišos ir niekam nereikalingos” likimo ar alkanomis akimis nužvelginėti kiekvieną praeinantį simpatiškesnį vyrą.
Gal ir gerai, nes girdėjau, kad tokių labai išalkusių moterų vyrai prisibijo.
Taigi jei jautiesi vieniša, nečiupk pirmo pasitaikiusio vyro, geriau nusipirk šunį. Jis lauks namie, džiaugsis, kai tu grįši, net jei grįši vėliau nei žadėjai. Et, neišvengiau palyginimo su šunimis, nors žadėjau.
Kita vertus, visada mėgau ir mėgsiu viešai kalbėti apie šunis, nes taip man puikiai pavyksta nukreipti dėmesį nuo savo asmeninio gyvenimo. Jau geriau paskaitysite apie dar vieną mano taksą, nei apie dar vienas skyrybas. Nors visada norisi tikėti, kad jų nebus. To linkiu ir jums, ypač pavasarį.
"Stilius"
