Olimpinės pamokos nenuėjo veltui. D.Gudzinevičiūtės charakterį gludino ne tik sėkmė, bet ir pralaimėjimai bei atsitiktinumai.
Daina nesigaili, kad net 34 metus taikėsi į skriejančius taikinius. Tikslumo reikalaujanti sporto šaka išugdė daugybę savybių, kurios praverčia diplomatijos užkulisiuose.
Prieš septynis mėnesius sportinius marškinėlius ir treningą į elegantiškus kostiumėlius iškeitusią moterį kartais per dantį patraukia septyneriais metais jaunesnis jos vyras Tadas Griniukas.
Kai Daina nutyla, Tadas šypsodamasis priduria: „Klausau, prezidente.“ Pasitraukęs į pensiją Vilniaus policijos patrulių rinktinės pareigūnas amžinai skubančiai žmonai rytais pažadėjo tepti sumuštinius.
„Gyvename laisvai, demokratiškai, draugiškai. Mes jau seniai įpratome gyventi vienas prie kito labai neprisirišę“, – kalbėjo LTOK prezidentė, po darbo Vilniuje grįžtanti į Žitniškių kaimą Baltarusijos pasienyje. Nuo šios sodybos iki darbo – 37 kilometrai.
Sodyboje Dainą kasdien pasitinka trys katės. Per langą į namą mėgsta brautis ir svetimos katės, bet pažymėjusios teritoriją dingsta.
Žitniškėse esančioje sodyboje laisve džiaugiasi dar du numylėtiniai.
Kai sustoja D.Gudzinevičiūtės automobilis, priekinę galūnę tiesia trikojis mišrūnas Lordas – kitą galūnę teko amputuoti. Šį šunį Daina paėmė iš prieglaudos.
Prieš kelias dienas iš prieglaudos atkeliavo ir kalė, dar neturinti vardo.
Prieš keletą metų olimpinė čempionė buvo priglaudusi kitą kalytę, tačiau ji nugaišo nuo infekcinės ligos. Šaulė ne vieną dieną praklūpėjo šalia šuns, tačiau jo nepavyko išgelbėti.
Po šios netekties moteris ilgai jautėsi prislėgta, jai nesinorėjo ieškoti kito šuns.
Dabar ilsėtis sodyboje Dainai pavyksta ne kiekvieną savaitgalį – tapus LTOK prezidente laisvo laiko liko dar mažiau.
Tačiau jos vyras kulkinio šaudymo sporto meistras T.Griniukas nepriekaištauja žmonai, kad retai ją mato. Jis retai lydi ją į priėmimus, oficialius susitikimus.
Būti žmonos šešėlyje jam nesinori. Tad kai D.Gudzinevičiūtė susiruošia žvejoti, T.Griniukas jos nelydi. Kai ji siūlo lažintis, kas sugaus daugiau karosų šalia sodybos esančiame tvenkinyje, Tadas nesutinka.
Jis atšauna, kad prie šio tvenkinio tik viena Daina gali būti karalienė.
Iš tikrųjų moteris sugeba taip susukti duonos gumuliuką, kad karosai neatsispiria masalui.
Tadas jau priprato, kad žmonos dažnai nebūna namie. „Jis nėra reiklus, net mano, kad dulkės nuo palangės pačios nusivalo, o gėles reikia palieti likus dienai iki mano sugrįžimo“, – juokėsi Daina.
Todėl jų namuose ilgiau ištvertų nebent dykumų ar pelkių augalai.
„Mėginau Tadui nubraižyti schemas, pažymėti, kur ir kada laistyti augalus. Esu ne kartą paėmusi jį už rankos ir atvedusi prie gėlės, kurios negalima dažnai lieti, bet viskas veltui“, – prisipažino moteris.
Tadas linkteli galva: „Gerai“, o kai žmona grįžta, vėl randa vandenyje plūduriuojantį vazonėlį.
Šiandien šaulei ne vienas daiktas namuose primena šlovės akimirkas. Akiniai, pirštinės, sportiniai batai – nekyla ranka kam nors visa tai atiduoti.
Itališką ginklą „Perazzi“, kuris lėmė olimpinį aukso medalį, D.Gudzinevičiūtė saugo seife. Jis – vienas iš šešių itališkų šautuvų, kuriuos sportininkė nuo 1988-ųjų perleido per savo rankas. Ir iki šiol prisimena visų jų numerius, mat keliaujant su ginklu oro uoste visada tekdavo pildyti deklaraciją.
34 metai – tiek Daina skyrė šaudymui į skriejančius taikinius. Jos sporto šaka – amžina kova su refleksu, kai akys nesąmoningai reaguoja į judantį objektą.
Jei žvilgsnis nukrypsta į judantį taikinį, mažai vilties, kad šūvis bus taiklus – didelė tikimybė, kad bus prašauta pro šalį.
Todėl vienu metu šaulė privalo žiūrėti į tris daiktus – į judantį taikinį, į taikiklį ir matyti foną.
Šias paslaptis D.Gudzinevičiūtė gvildeno nuo 12 metų, kai brolis ją pirmą kartą atsivedė į šaudyklą.
1988-aisiais D.Gudzinevičiūtė buvo pakviesta į tuometinę Sovietų Sąjungos rinktinę, tais pačiais metais laimėjo Europos čempionatą – ir šaudydama viena, ir kartu su komanda.
Dar po metų Daina tapo pasaulio čempione, o 1990-aisiais, Lietuvai paskelbus Nepriklausomybę, ji atsisakė vykti į Sovietų Sąjungos rinktinės stovyklą.
„Tada man skambino ne viena kolegė – dažniausiai jos kartojo vieną žodį – „dura“ (išvertus iš rusų k. – kvailė)“, – kalbėjo šaulė.
Dėl sausio 13-osios neramumų šaudykla buvo uždaryta, o sportinį šautuvą moteris privalėjo slėpti nerimaudama, kad jį gali konfiskuoti sovietų kareiviai.
1992 metais iš Europos čempionato Daina parsivežė sidabro ir bronzos medalius, bet į Barselonos olimpiadą nepateko. Iš Atlantos žaidynių 1996-aisiais ji grįžo be apdovanojimo.
Auksinių šūvių aido, atsiritusio 2000-aisiais iš Sidnėjaus, Lietuvai teko laukti ilgai.
Kad D.Gudzinevičiūtė užlipo ant aukščiausios olimpinių žaidynių pakylos, daug kam buvo netikėta. Ne paslaptis, kad kai kas manė, kad auksas Dainai teko kaip aklai vištai grūdas. Iki tos dienos tik nedaugelis specialistų buvo įsiminę jos pavardę.
Po pergalės Sidnėjuje Dainai nebuvo lengva ruoštis 2004-ųjų Atėnų olimpiadai. Ją žeisdavo, jei kas nors sumanydavo patapšnoti per petį ir priminti, kad būtinai reikia parvežti auksą.
„Kai septyniasdešimtąjį kartą paplekšnoja per petį ir sako: „Be medalio negrįžk“, norisi pasakyti ką nors bjauraus“, – tikino Daina.
Net penkiose olimpiadose dalyvavusi D.Gudzinevičiūtė neslėpė, kad patyrė daug sėkmių, bet nemažai ir nesėkmių. Jos karjera šaudykloje – viena ilgiausių iš Lietuvos sportininkų.
– Sportas ir pergalės – jūsų praeitis. Kaip jautėtės pirmąją dieną pradėjusi eiti naujas pareigas?
– Keisčiausiai jaučiausi girdėdama, kai į mane kreipiasi „prezidente“. Esu įpratusi į visus kreiptis vardu.
Sakoma, kad nėra buvusių KGB darbuotojų. Manau, nėra ir buvusių sportininkų.
Didysis sportas – dar viena diplomatijos rūšis, todėl pergalė olimpinėse žaidynėse sportininkams yra kaip „Oskarų“ teikimas aktoriams.
– Nebuvo sunku tapti valdininke, užsidaryti kabinete?
– Atėjau į šį postą ne iš dangaus, ne iš gatvės. Iki tol daug metų dalyvavau olimpiniame judėjime, tad negalėčiau pasakyti, kad man čia viskas nauja.
Daugeliui vadovų iš įvairių sporto federacijų aš vis dar esu ta pati Daina. Mūsų santykiai dėl to netapo oficialesni, durys visiems atviros.
Sportas išugdo pagarbą kitiems. Privalai gerbti varžovą, bet ne priešininką, nes sporte nėra priešų. Juk nepagarba varžovui nuvertina mūsų pergales.
Kai tenka bendrauti su užsieniečiais, užrašas ant vizitinės kortelės, kad esu olimpinė čempionė, taip pat tirpdo ledus. Visi supranta, ką reiškia olimpinio čempiono titulas ir kiek daug reikėjo įdėti pastangų.
– Šaulei negali sudrebėti ranka. Kaip sugebėjote valdyti nervinę įtampą? Ar ši savybė praverčia ir dabar?
– Ši savybė daug kur praverčia. Jos gali išmokti bet kas. Baigiau Prancūzijos praktinės psichologijos koledžą, įsikūrusį Rygoje. Trejus metus vyko paskaitos ir pratybos. Šios studijos man daug davė, net pakeitė požiūrį į gyvenimą.
Kai Pekine pralaimėjau papildomą šaudymą dėl bronzos medalio, sugebėjau susiimti tik dėl praktinės psichologijos pratimų. Tada į žaidynes skridau be trenerio Vytauto Blonskio – jis atsidūrė ligoninėje likus trims dienoms iki mano išvykimo.
Aš jį radau be sąmonės, iškviečiau greitąją pagalbą, jį operavo, bet po metų mano treneris mirė. Nors Pekine mane labai palaikė misijos vadovai, prastai jaučiausi, todėl labai branginu pasiektą penktąją vietą.
– O ko jus išmokė Londono olimpinės žaidynės?
– Ketverius metus Londonui ruošiausi viena, nes likau be trenerio.
Man fantastiškai pasisekė. Deja, tai atsitiko per anksti – likus mėnesiui iki Londono olimpinių žaidynių. Prieš olimpiadą aš nesugebėdavau prašauti – būdavo, atvažiuoju į šaudyklą ir neturiu ką veikti, nes pataikau į visas skriejančias lėkštes.
Mano sportinė forma buvo tobula, tačiau tokios jos neįmanoma ilgai išlaikyti – fizinių jėgų pikas turi sutapti su startu.
Juk ne veltui sportininkai kuria ilgalaikius planus, dėlioja treniruočių grafikus, planuoja ir darbą, ir poilsį.
Jei žmogus giriasi, kad yra darboholikas, man jis nėra pavyzdys. Nėra gerai, kai žmogus tiktai dirba.
– Kaune neseniai skaitėte paskaitą studentams ir aiškinote, kad didysis sportas nėra teigiamas dalykas. Kodėl?
– Talentingas sportininkas – kelrodė žvaigždė. Didysis sportas – be galo sunkus darbas, neretai lydimas traumų.
Žinoma, susižeisti galima ir einant gatve, bet lengvaatlečiui koja gali kryptelėti kur kas dažniau vien dėl to, kad daug sportuoja.
Tapdamas tam tikros profesijos žvaigžde žmogus neretai rizikuoja sveikata. Pavyzdžiui, aktoriai rizikuoja psichikos sveikata, nes persikūnyti į kitą personažą taip pat kainuoja daug jėgų.
– Ar jaučiatės prisidėjusi prie padidėjusio susidomėjimo šaudymo sportu? Ar po jūsų Sidnėjaus aukso medalio padaugėjo vaikų šaudyklose?
– Taip, nors šaudymas į skraidančius taikinius nėra pigus. Jaunimas labiau veržiasi į kulkinį šaudymą, nes čia reikia paprastesnės įrangos.
Įsitraukusi į olimpinį judėjimą nenutolau nuo sporto. Šaudyti man visada malonu, bet nebeturiu tam laiko.
Sportą galėčiau lyginti su laime, o laimė – ne galutinė stotelė, kurios reikia siekti. Tai keliavimo būdas.
– Neišvengėte bėdos, užklumpančios šaulius, – stuburo išvaržos. Jums buvo atlikta operacija. Kaip dabar jaučiatės?
– Tokių nugaros ir kojos skausmų, kokius jaučiau prieš šią operaciją, nebėra. Tada sėdėti, gulėti ir eiti buvo kančia. Man niekas nepadėjo – nei masažas, nei gydomoji mankšta, reikėjo chirurginio gydymo.
Nugaros skausmai – profesinė šaulių liga. Dėl vienodų judesių vieni raumenys pervargsta, o kiti nusilpsta.
Neįmanoma išvengti atatrankos – kliūva ne tik į petį, bet ir stuburui.
Jeigu jį laikantys raumenys nusilpsta, stuburas persikreipia, atsiranda išvaržų.
Po operacijos man liko liekamųjų reiškinių. Neskauda, bet jei kartais miegu ant prastesnio čiužinio, jaučiu koją.
– Apie ką svajojate? Gal apie dar vienas olimpines žaidynes?
– Kam juokinti žmones? Turiu kitokių svajonių. Kol treniravausi šaudykloje, svajodavau apie jodinėjimą, bet treneris tam prieštaravo. Jei užsigausi – pusė metų nueis šuniui ant uodegos.
Norėdavau ir kalnuose paslidinėti, bet neleido nugaros skausmai.
O praėjusią žiemą įsigijau batus, kalnų slides ir triskart apsilankiau Liepkalnio slidinėjimo trasoje, vadinamajame varlinuke. Tapau varlinuko žvaigžde.
Apsilankiau ir Anykščiuose – ten buvo sunkiau leistis kalnų slidėmis, bet pasitreniruoti norėčiau. Laukiu kitos žiemos.
Jums turbūt įdomu, kaip per pastaruosius penkerius metus pasikeitė kitos politikos, sporto, meno, pramogų pasaulio garsenybės? Ko netekome, ką atradome? Kokios naujos žvaigždės sužibo, o kurios, ryškiai švietusios, prigeso? Kaip keitėsi mūsų pomėgiai, įpročiai, laisvalaikis?
Apie visa tai – specialiame net 300 puslapių leidinyje „Stilius 2008–2012“. Tai Lietuvos ir pasaulio gyvenimo būdo metraščio tąsa, kurią „Lietuvos rytas“ pradėjo 2007 metais išleidęs įspūdingą dešimtmečio „Stiliaus“ žurnalą.
Naujasis leidinys „Stilius 2008–2012“ jau parduodamas.
Žurnalo ieškokite prekybos centruose, degalinėse, spaudos kioskuose ir „Lietuvos ryto“ biuruose.
