Sodraus, pakimusio jos balso nesupainiosi su jokiu kitu. Kaip ir prancūzų legendai Edith Piaf, šiai atlikėjai viską, apie ką ji dainuoja, teko išgyventi pačiai. Jos dainos — dramatiškos ir emocingos, o ašaros scenoje — tikros.
Apie save ji yra pasakiusi: neprestižinė. Greičiausiai todėl, kad net tris dešimtmečius laukė didžiosios scenos. Bet salės per jos koncertus — sausakimšos.
Muzika padėjo išgyventi
Kai kurie gerbėjai B. Dambrauskaitę lygina su amerikiečių aktore ir dainininke Liza Minnelli.
„Kai sublogau, ne vienas taip sakė. Ar man tai komplimentas? Žinoma, taip. L. Minnelli — gera dainininkė, gražiai atrodo. Vis dėlto aš nepratusi prie pagyrų. Komplimentų iš vyrų sulaukdavau tik dėl dainavimo.
Turiu ir rankas, ir kojas. Esu ir pasidažiusi, apsirengusi, bet ir užsieniečiai, ir lietuviai kažkodėl praeidavo pro šalį. Susimąstydavau — negi aš tokia baisi?“ — prisipažino dainininkė.
Publiką ji pavergdavo ir iki šiol pavergia ne išvaizda, o dainavimu. „Kai uždainuoju, visa salė — mano. Nes dainuodama atiduodu viską. Kaskart dainuoju taip, lyg tai daryčiau paskutinį kartą“, — laidos „Kitaip. Su Nomeda“ vedėjai pasakojo B. Dambrauskaitė.
Dainavimas padėjo jai išgyventi sunkiausias akimirkas, buvo atrama, kai žemė slydo iš po kojų. Todėl artistė labiausiai meldžia Dievo, kad neatimtų balso — tai būtų didžiausia bausmė.
Ryžosi skrandžio operacijai
B. Dambrauskaitė ilgus dešimtmečius buvo priversta dainuoti mažose scenose — baruose ir restoranuose. Kai galiausiai sulaukė kvietimo pasirodyti didesnei auditorijai, atlikėja ilgai dvejojo ir atsikalbinėjo.
„Dėkoju režisieriui Vyteniui Pauliukaičiui, kad jis mane pakvietė į buvusius Koncertų ir sporto rūmus Vilniuje, — laidoje pasakojo B. Dambrauskaitė. — Klausiau jo: „Kur buvai 30 metų? Dabar man to jau nebereikia.“ Jis atsakė: „Žemaitė rašyti pradėjo būdama beveik 50 metų. Tau irgi jau laikas dainuoti didelėje scenoje.“
Jis tris vakarus ėjo į „Dainavos“ barą, kur tada dainavau, ir vis įkalbinėjo. Iš trečio karto pavyko.
Labai bijojau, nes buvau pratusi prie mažos scenos, mano balsas tiko bliuzui, prietemoje nesimatė mano mažo ūgio ir pilnumo. Visi baksnodavo mane dėl svorio — stora, stora, negraži.“
Galiausiai 2006-aisiais 120 kilogramų sverianti B. Dambrauskaitė ryžosi skrandžio mažinimo operacijai ir ją atlikus atsikratė pusės savo svorio.
„Sublogusi gal ir netapau išvaizdesnė, bet atsirado energijos, ėmiau bėgioti po sceną. Man nesvarbu, kaip atrodau. Svarbiausia, kad nei Dievas, nei operacija neatėmė balso — dainuoju taip pat“, — pasakojo B. Dambrauskaitė.
Pavydėdavo batono
Jos gyvenimas buvo nelengvas — ne rožių žiedlapiais, o spygliais klotas. Motina nuo ryto iki vėlaus vakaro triūsdavo parduotuvėje, tėvas mėgdavo taurelę, todėl neretai ilgam pradingdavo iš namų.
Grįžusi iš darbo motina pirmiausia ne vaikus — Birutę ir jos brolį — apšokinėdavo, o žiūrėdavo į spintą, ar kabo tėvo paltas ar lietpaltis. Jei pakabas būdavo tuščias, lėkdavo ieškoti tėvo. Pasitaikydavo, kad šis į namus negrįždavo ir tris paras.
Vaikai augo maitindamiesi pienu ir duona — to namuose visada būdavo. Užtat kaip Birutė pavydėdavo vaikams, kurie į kiemą atsinešdavo sviestu užtepto batono! B. Dambrauskaitės motinai pinigų netrūko, tačiau ji neturėjo laiko rūpintis atžalų pietumis.
„Prašydavau mamos, kad bent obuolių nupirktų. Jei sekmadienį nueidavome į turgų, motina nupirkdavo kilogramą obuolių, o mes per dešimt minučių juos sudorodavome ir vėl laukdavome kitos savaitės.
Vis svajodavau, kad kai užaugsiu, visada turėsiu daug vaisių ir mano vaikams jų netrūks“, — į vaikystės prisiminimus laidoje „Kitaip. Su Nomeda“ leidosi B. Dambrauskaitė.
Išsižadėjo savo tėvo
Būsima dainininkė ir jos brolis namuose neretai jausdavosi kaip kalėjime dar ir dėl to, kad ant langų buvo grotos.
Kai tėvas grįždavo išgėręs, vaikai slėpdavosi, nes tarp tėvo ir motinos kildavo muštynės.
Jei tėvas parsivesdavo draugų, net naktį Birutę versdavo iš lovos ir prašydavo jiems pagroti.
Galiausiai B. Dambrauskaitės tėvai išsiskyrė, bet liko gyventi tame pačiame bute, tik kambarius pasidalijo. Birutės motina susirado kitą gyvenimo draugą, parsivesdavo jį į namus, o tėvas už sienos keldavo orgijas.
Galiausiai Birutė visiškai nutraukė santykius su tėvu. Tai atsitiko, kai ji jau buvo ištekėjusi už žydo Garijaus Ziamovičiaus-Sokolovskio ir pagimdžiusi dukterį Andželiką.
„Kartą vaikštinėjau su vaiku kieme, o tėvas priėjo ir pareiškė: „Turėčiau pistoletą, nušaučiau tavo vyrą, tave ir tavo vaiką.“
Tą pačią minutę man viskas trūko ir aš atsisakiau tėvo. Niekada pas jį daugiau nėjau. Jis man tarsi mirė, net laidotuvėse nebuvau. Galiu atleisti beveik viską, bet yra dalykų, kurių atleisti neišeina“, — neslėpė B. Dambrauskaitė.
Abortai tapo kasdienybe
Birutę skriaudė ne tik tėvas, bet ir gyvenimo vyras. Nepaisydama to, anapus iškeliavusį sutuoktinį ji iki šiol meiliai vadina Hariu.
„Iki vestuvių su juo draugavome trejus metus, — į prisiminimus leidosi atlikėja. — Jis mane nuolat lydėdavo į mokyklą, bet į rimtesnius santykius nesileidau.
Kai pirmą kartą jis mane pabučiavo, net atsisėdau. Pajutau, kad Haris man labai brangus, o jis, matyt, norėjo manimi pasinaudoti. Tada pamaniau, kad jei užsiimsime seksu, jis mane pames. Jeigu ne, irgi pames“, — prisipažino B. Dambrauskaitė.
Kai ištekėjo, artistė su vyru mylėdavosi ne taip jau dažnai. Kaip pati sako, kartą per mėnesį. Bet kaskart pastodavo. Vienintelę dukterį pagimdžiusi moteris turėti daugiau vaikų nesiryžo.
„Sutvarkydavau butą ir — į ligoninę Antakalnyje. Jau turėjau savo gydytoją. 19 kartų nutraukiau nėštumą.
Meilės buvo mažai, o rūpesčių daug, — atviravo B. Dambrauskaitė. — Kaskart pasimylėjusi dvi savaites kraustydavausi iš proto, iš tualeto neišeidavau, taip bloga būdavo.
Turėdavau apsispręsti — dainuoti arba gimdyti. Aš visada tokia — neturiu vidurio: arba geriu, arba ne; arba myliu, arba ne; arba valgau, arba ne.“
Vyras neįsileisdavo į namus
Su vyru Hariu atlikėjai buvo nelengva. Ūmus sutuoktinis prieš ją ir ranką pakeldavo. Birutė neretai būdavo nusėta mėlynėmis, ne kartą turėjo dainuoti su tamsiais akiniais.
Kai vyras imdavo smurtauti, B. Dambrauskaitei kartais kildavo noras atsakyti taip pat, bet nė karto neišdrįso. Harį ji vis tiek mylėjo.
Naktiniame klube ar bare išėjusi į sceną dainininkė akimis ieškodavo mylimojo. Hariui kaskart būdavo paliktas staliukas, tik jis nuolat stovėdavo tuščias. O jei vyras ir sėdėdavo prie jo, žiūrėdavo ne į žmoną.
„Kaip dainininkė tikrai buvau mėgstama, gerbėjų eilės rikiuodavosi, gėlės krisdavo po kojomis. Jų net nekeldavau, nes man buvo nemielos. Gėlių laukdavau iš savo vyro, bet nesulaukdavau. Būdavo labai skaudu“, — prisipažino B. Dambrauskaitė.
Išsiskirti Birutė negalėjo — neturėjo kur išeiti. Nors šeimos butas priklausė jai, vyras vis aiškindavo, kad viskas jo — butas, automobilis, žmona.
Automobilius Haris nuolat keisdavo, o Birutė į darbą važinėdavo troleibusu arba taksi — sutuoktinis ją pavėžėdavo itin retai. Pasitaikydavo, kad po koncertų dainininkė užtrukdavo — su svečiais pakeldavo šampano taurę. Būdavo naktų, kai sutuoktinis jos ir į namus neįsileisdavo.
Antras kibiras rožių
Laidos „Kitaip. Su Nomeda“ rengėjai B. Dambrauskaitei pateikė staigmeną. Ji turėjo priminti vieną dainininkės gyvenimo epizodą. Išvydusi kibirą raudonų rožių atlikėja neteko amo: „Jėzau... Čia man?! Antrą kartą gyvenime. Dieve! Dieve! Ačiū! Kam tiek daug?“
Tad kokia ta istorija su kibiru raudonų rožių? „Tąsyk dainavau „Šaltinėlyje“. Iš viso buvome aštuoni dainininkai. Staiga prieina administratorius ir sako: „Virtuvėje jūsų laukia vyrukas su kibiru rožių.“
Aš skubu namo, nes bijau vyro, bet užsuku į virtuvę. O ten — vyrukas su kibiru rožių ir 5 buteliais šampano. Buteliai buvo atkimšti.
Nutariau paragauti to šampano. Stoviu su paltu, skubu, bet šampano greit neišgersi. Taip visus tuos butelius ir išgėrėme“, — kvatojo B. Dambrauskaitė.
Galiausiai gerbėjas įkalbėjo dainininkę važiuoti į svečius, mat pas jį — didelė puota. Šampano svaigulys ir raudonų rožių kvapas privertė dainininkę sutikti. „Po to vakaro neliko nei rožių, nei kibiro“, — juokėsi atlikėja.
Pyksta vadinama močiute
Laura Vyšniauskienė, B.Dambrauskaitės anūkė:
■ „Birutę vadiname Bėbe. O kai bandau paerzinti, pašaukiu ją močiute. Ji iš karto reaguoja: „Tuoj aš duosiu tau močiutę! Aš — ne močiutė. Aš — Bėbė.“
■ Ji labai šiuolaikiška. Gal dėl to, kad visą laiką sukasi tarp jaunimo ir stengiasi nuo jo neatsilikti.
■ Birutė man labai artima, mes kaip draugės. Amžiaus skirtumas tarsi neegzistuoja. Kalbamės apie viską, kartais net per daug paslapčių viena kitai atskleidžiame.
■ Ji labai moteriška, niekada nepamirš pasikvėpinti, pasidažyti lūpų — ar eina į parduotuvę, ar vyksta pas gydytoją. Jos visas miegamasis nukrautas kosmetika ir kvepalų buteliukais.
■ Birutės pomėgis — nemiegoti. Jai užtenka dviejų valandų ir ji toliau lekia bėga.
■ Jai tikriausiai liūdna tik tada, kai nedirba. Bėbė po koncerto gali grįžti trečią nakties užkimusi, bet be proto laiminga. Ji dar dvi valandas nemiegos, nes viduje verda emocijos.“
Vytenis Pauliukaitis, režisierius:
■ „B.Dambrauskaitė visada stengdavosi ir stengiasi dėl kitų: šeimos, anūkės, savo vyro. Kai jos vyras jau labai sirgo, ji nuoširdžiai jį prižiūrėjo — ir maistą į lovą paduodavo, ir į ligoninę vežiojo. Sunkiai vaikščiojantį Harį ji net nešiojo. O jis nuolat būdavo piktas. Kita vertus, tai suprantama, nes buvo sunkus ligonis.
■ Kartą buvau pas ją, nes rengėmės jubiliejiniam jos rečitaliui. Kambario, kuriame gulėjo Haris, durys buvo atidarytos. Mačiau, kaip ji atnešė jam valgyti, o jis supykęs viską išmetė. Birutė prisipažino, kad tokie epizodai — dažni. Ji buvo tikrai kantri.
■ B.Dambrauskaitė turi visas moterims būdingas savybes — tiesmuka, įžeidi. Todėl visada tenka galvoti, ką jai sakai. Įtariu, kad ji nelabai gali būti viena, nes visą gyvenimą buvo apsupta žmonių. Jei kas nepatinka, ji neslepia, nevaidina.
■ Namuose Birutė būdavo triukšminga. Manau, ir lėkščių yra padaužiusi, ir pati gal buvo apstumdyta.
■ Dar B.Dambrauskaitė labai užsispyrusi, nors kai kuriais atvejais visiškai neturi stuburo.
■ Pamenu vieną linksmą istoriją. Ji visą gyvenimą norėjo būti liekna ir, atrodo, išbandė visus galimus būdus suliesėti. Lankėsi pas įvairius gydytojus, užkalbėtojus. Svoris buvo jos Achilo kulnas.
■ Kartą prieš didelį koncertą susitikome pakalbėti apie repertuarą. Ji gėrė tik arbatą, nes pareiškė metanti svorį. Po dviejų dienų per repeticiją Birutė staiga dingo. Ėmiau jos ieškoti ir pirmiausia patraukiau į restorano virtuvę. Klausiu virėjų, kur B.Dambrauskaitė. Jos rodo akimis už spintos.
■ O ten sėdi Birutė su pilna lėkšte gruzdintų bulvių, ant jų — karbonadas, net krintantis iš lėkštės. Ji jį tiesiog kapoja. Sakau: „Kaip čia dabar taip? Tu mane apgavai.“ O ji: „Aš ir Rositai Čivilytei tokį gavau, ir kitiems.“
■ Birutė ne visada laikosi duoto žodžio, tačiau atsikratė priklausomybių kilnoti stikliuką ir rūkyti. Jau daug metų Birutė visiškai negeria ir nerūko. O kabareto dainininkė be cigaretės ir taurelės jaučiasi taip, lyg būtų nuoga.“
