Meilė literatūrai ir pasiaukojimas medicinai. Vilniečiui profesoriui N.Samalavičiui tai suderinami dalykai.
N.Samalavičiaus išversta komedija „Ledi Vindermir vėduoklė“ gali tapti bibliografine retenybe, nes išleista vos 300 egzempliorių.
Su O.Wilde’o kūryba N.Samalavičius pradėjo pažintį, kai mokėsi tuometėje Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje, 10 klasėje. Anuomet tai buvo viena retų mokyklų, kurioje buvo sustiprintas anglų kalbos mokymas, todėl privalomos buvo ir anglų literatūros pamokos.
Paauglystėje perskaitytas O.Wilde’o romanas „Doriano Grėjaus portretas“ būsimam medikui paliko neišdildomą įspūdį dėl šmaikščios kalbos, minčių vingių, sparnuotų frazių.
Pradėjęs domėtis šio rašytojo kūryba N.Samalavičius vėliau susirado jo pjeses. Pjesės O.Wilde’ą padarė ne tik žinomą, bet ir turtingą.
„Man kilo mintis bent vieną pjesę išversti į lietuvių kalbą – tada jos buvo prieinamos tik originalo kalba. Neslėpsiu, buvo ambicingų minčių imtis ne vienos, o kelių pjesių“, – prisipažino N.Samalavičius.
Komediją „Ledi Vindermir vėduoklė“ jis vertė keliais etapais – pradėjo dar mokykloje, vėliau prie jos prisėdo studijuodamas mediciną. Trečiąkart prie vertimo N.Samalavičius grįžo dirbdamas gydytoju rezidentu.
„Pjesėje yra vietų, kurias išversti nebuvo paprasta. Kad galėčiau išmazgyti kokį nors minties vingį, turėdavau gerokai pamąstyti. Tai buvo įdomu“, – prisiminė medikas.
1994-aisiais pjesė buvo įteikta leidyklai, bet vėliau grąžinta vertėjui – nebuvo lėšų knygai išleisti.
N.Samalavičius nenusiminė – nutarė parašyti straipsnį apie rašytojo O.Wilde’o gyvenimą ir kūrybą.
Kuo labiau onkologas gilinosi į airių kilmės anglų rašytojo biografiją, tuo jam darėsi įdomiau.
„Rašiau straipsnį kaip kokią mozaiką. Man tai išėjo į naudą, nes trumpam nusisukdamas nuo medicinos ir panirdamas į kūrybinį darbą pailsėdavau“, – prisipažino gydytojas.
O.Wilde’o gyvenimas nebuvo vien rožėmis klotas. Dėl homoseksualumo jis buvo patupdytas už grotų, o mirė skurde ir varge, nes XIX amžiaus visuomenė jo nesuprato.
„Ne vienam žmogui taip nutinka. Kai aplanko sėkmė, atrodo, kad viskas įmanoma. Tačiau tokia mintis apgaulinga – tai galėjo lemti nuo pripažinimo apsvaigusio O.Wilde’o tragediją“, – įsitikinęs vertėjas.
Trijų vaikų šeimoje augęs N.Samalavičius nuo mažumės turėjo gerus mokytojus. Jo tėvai – diplomuoti anglistai, baigę studijas Vilniaus universitete.
Daug žinių būsimam vertėjui suteikė Salomėjos Nėries mokyklos anglų kalbos mokytoja Stefanija Kasiulaitienė, kuri yra ir prezidentės Dalios Grybauskaitės mokytoja.
Profesorius dėkingas ir lietuvių kalbos mokytojai Irenai Raščiuvienei, įskiepijusiai kalbos pojūtį.
„Šios mokytojos labai stipriai prisidėjo prie vertimo projekto, be jų nebūčiau pasiryžęs tokiam sumanymui“, – tikino pašnekovas.
Onkologas nemėgsta skųstis, kad trūksta laiko. Jo manymu, esminis klausimas – ne tai, ar trūksta laiko, o kaip žmogus elgiasi su laiku, kuris jam skirtas.
Netgi tobulai planuojant laiką dalis jo iššvaistoma be tikslo.
Dailininkas, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ techninis redaktorius, plakatų, emblemų, ženklelių, įvairių iliustracijų kūrėjas – tiek skirtingos veiklos yra ragavęs vilnietis advokatas S.Katauskas.
Šiemet sukanka 50 metų, kai advokatas sukūrė pirmąjį knygos ženklą – ekslibrisą.
Tokių darbų, išraižytų cinko plokštelėje ar sukurtų kitokia grafikos technika, susikaupė daugiau nei 400.
Knygos ženklas – ypatingas žanras. Jį kuriant būtina lakoniška kompozicija, todėl mintis gali lemti daugiau nei linija.
Kartais knygos ženklą vyrui pavyksta sukurti vienu mostu – ranka tarsi slysta nematomu kontūru, ir atsiranda šaržas, skirtas ženklo savininkui.
O kartais prireikia net 50 eskizų, kol atsiranda tai, ko reikia. Visus knygos ženklų savininkus S.Katauskas pažinojo asmeniškai.
Nemažai knygos ženklų advokatas skyrė draugams, su kuriais jaunystėje sportavo, žaidė rankinį, taip pat kurso draugams, dabar žinomiems teisininkams, advokatams, rašytojams, atlikėjams.
Pavyzdžiui, buvusio Konstitucinio teismo teisėjo Stasio Stačioko ženkle pavaizduota antikos laikų kolona, advokato Kazimiero Motiekos ženkle – teisiniai simboliai: Temidė ir svarstyklės.
Knygos nuosavybės ženkluose perteiktos Vilniaus architektūros detalės, miesto istorijos atspindžiai, kultūros įvykiai.
Ženklas gali būti ne didesnis kaip ketvirtadalis mašinraščio lapo, bet jame telpa žmogaus istorija – iš kur jis kilo, kas yra protėviai, kuo vertėsi, kokie pomėgiai.
„Aš nepataikauju, stengiuosi perprasti herojų, todėl man nėra taip svarbu, ar ekslibrisas patiko, ar – ne“, – prisipažino advokatas.
Nuo vaikystės mėgęs piešti S.Katauskas rimčiau tuo susidomėjo, kai Vilniaus universitete baigė teisės studijas.
Dirbdamas teisės konsultantu jis ėmė lankyti Vilniaus vakarinę dailės mokyklą, skirtą suaugusiesiems. Jo mokytojais tapo žinomi dailininkai Algimantas Kmieliauskas, Juras Piekuras.
S.Katauskui sekėsi – personalinės jo darbų parodos buvo surengtos ne tik Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, bet ir už Lietuvos ribų – Lenkijoje, Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Vengrijoje.
1988-aisiais Pasaulio lietuvių dailininkų ekslibrisų parodoje Adelaidėje (Australija) vilnietis už knygos ženklą pelnė pirmąją premiją.
„Aš neturiu dailininko diplomo. Tai darau dėl savęs, taip pat iš dėkingumo žmonėms, palikusiems man stiprų įspūdį“, – pasakojo S.Katauskas.
Advokatas dėkoja likimui, kad sutiko tiek daug gerų ir įdomių žmonių.
Rašytojai Ievai Simonaitytei skirtame ženkle jis pavaizdavo eglių šakas, nes ji labai mėgo šiuos medžius.
Aktoriaus Laimono Noreikos ekslibrisas gimė tarsi žaidžiant, rašytoja Bitė Vilimaitė pavaizduota liekna kaip šakaliukas, nes tokia buvo jaunystėje, kai S.Katauskas su ja susipažino, o laidos „Super.lt“ vedėjas Jogaila Morkūnas atrodo kaip klounas.
Nė vienas šis darbas nebuvo užsakytas, todėl advokatas elgėsi drąsiai, pasikliovė tik savimi, naudodamas sausos adatos, oforto bei mišrią technikas.
Pieštukas S.Katauską apgina nuo miego ir teismo salėje. Advokatas įpratęs anksti keltis. Kai posėdžiai užsitęsia, kad nepradėtų snausti, jis ima fiksuoti detales. Piešinių iš teismo salės per kelis dešimtmečius susidarė nemažai.
S.Katausko kolegos juokauja, kad advokatui šis pomėgis padėtų nemažai užsidirbti, nes kai kuriose šalyse fotografai iki šiol nėra įleidžiami į teismo salę, todėl ten sėdi dailininkai.
Popieriaus ir pieštukų vilnietis nepamiršta ir vykdamas atostogų į Nidą. Prie jūros jis eina tik nusimaudyti, o jei per dieną įveikia 10 kilometrų, to pakanka. Didžiausią malonumą jam teikia vienatvė piešiant.
Kai reikia kam nors nešti dovanų, S.Katauskui ilgai nesuka galvos.
Advokatas yra sukūręs knygos ženklų tiek savo kolegoms advokatams, tiek draugams, giminaičiams, tiek dukterims Saulei (44 m.) ir Eglei (39 m.), sūnui Dariui (48 m.) ir savo anūkams.
Sėkmės lydimi žmonės ir laisvalaikį leidžia aistringai
Rinkti pašto ženklus, vinilines plokšteles, automobilius – visų šių pomėgių ištakos gali siekti vaikystę.
Vaikystėje dažnas renka saldainių popierėlius, lipdukus, vėliau šias smulkmenas pakeičia senovinių knygų, antikvarinių baldų ar meno kūrinių kolekcijos. Yra žmonių, kolekcionuojančių spygliuotąją vielą, kokteilio lazdeles, kompiuterio pelių kilimėlius, telefonų knygas.
Kruopštumas, kantrumas, pastabumas, atminties lavinimas ir akiračio plėtimas, kurie būtini pomėgiui, stiprina intuityvų mąstymą, padeda imtis drąsių verslo projektų. Tad daug dirbančių ir sėkmės lydimų žmonių laisvalaikis – taip pat išskirtinis. Jie ne tik aistringai dirba, bet ir aistringai ilsisi.
Lietuvoje viešėjęs ekscentriškasis verslininkas iš Didžiosios Britanijos Richardas Bransonas dirba labai daug, bet turi azartišką pomėgį, prieinamą ne visiems. Jis siekia tam tikrų rekordų, pavyzdžiui, keliauja aplink pasaulį oro balionu ar neria povandeniniu laivu į gelmes.
Didžiausia „Microsoft“ įkūrėjo Billo Gateso aistra – skaitymas. Jis randa laiko skaityti net tada, kai sėdi prie vairo.
Nors Vokietijos kanclerė Angela Merkel savo išvaizda primena namų šeimininkę, atitrūkti nuo politikos jai padeda futbolo varžybos, skaitymas ir klasikinė muzika.
