Mokytojo profesija lenkų Nemycko šeimoje – užkrečiama. Pedagogėmis tapo abi Katažinos seserys – ir Alicija, ir Lilija (43 m.).
„Būdama paauglė tėvams kartodavau: aš tai jau tikrai nebūsiu mokytoja. Bet pasimokiau: niekada nesakyk „niekada“. Vilniaus konservatorijoje baigusi akordeono specialybę atėjau dirbti į mokyklą“, – pasakojo K. Nemycko, dešimt metų dirbusi muzikos pedagoge Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijoje.
Dirbdama ji įgijo muzikos pedagogo specialybę Lietuvos edukologijos universitete, o vėliau baigė švietimo įstaigų administravimo magistrantūros studijas Mykolo Romerio universitete.
Bet nuo praėjusio rugsėjo K. Nemycko atsisveikino su mokykla – ją paveržė atlikėjos karjera.
Pradinių klasių mokytoja dirbusi Katažinos sesuo Lilija, dėl šeimos persikėlusi gyventi į Sankt Peterburgą (Rusija), tapo lenkų kalbos vertėja. Po to ji dirbo grožio salono administratore, o dabar vėl moko vaikus.
Tik vidurinė Alicija ištikima savo pasirinkimui. Ji jau dvidešimt metų dirba pedagoge toje pačioje Lazdynų vidurinėje mokykloje. Alicija – netgi vienturčio sūnaus Gabrielio, kurio susilaukė su vyru Jurijumi, mokytoja.
„Neseniai apsilankiau viename lenkiškame vaikų darželyje – susitikau su būsimųjų pirmokų tėvais.
Darželinukų auklėtoja mane pristatė tėvams ir pridūrė, kad aš – K. Nemycko sesuo. Keli tėvai patikino, kad esame panašios su Katažina. Man labai malonu, kad mano sesuo tokia garsi“, – neslėpė A. Nikonovienė.
– Ar neprieštaravote Katažinos sprendimui mesti darbą mokykloje? – paklausiau A. Nikonovienės.
Alicija: Ji buvo labai gera mokytoja, darbas jai sekėsi, vaikai mylėjo. Bet gerai, kad ji ir nebedirba mokykloje, nes tai sunkus darbas, o atlyginimas nedidelis.
Katažina: Kai ateidavau į klasę ar choro repeticiją, matydavau žibančias akis: mokiniai klausydavosi, ką pasakoju. Lenkų bendruomenėje buvau žinoma dar prieš populiarumo bangą, todėl mokiniai išsižioję klausydavosi pasakojimų apie koncertus, žiūrovus.
Mokiniai vertino ir mano jaunatviškumą – jie buvo ne tik mokiniai, bet ir draugai. Pavyzdžiui, Rugsėjo 1-ąją atšvęsdavome kepdami šašlykus.
Man pavykdavo vaikus pritraukti dainuoti, pasiekėme gerų rezultatų – konkursuose solistai ir ansamblis tapdavo nugalėtojais. Auklėtiniais didžiavausi, mačiau, kad ir jie manimi didžiavosi.
Bet pastaruoju metu nebūčiau spėjusi suderinti pedagoginio darbo su televizijos projektais ir grupės „Pop Ladies“ koncertais.
– Ar tikėjotės, kad Katažina taps garsenybe?
Alicija: Dar būdama maža ji norėjo dainuoti didelėje scenoje, būti rodoma per televizorių. „Pasvajok“, – manydavau. Buvau įsitikinusi, kad, norint išgarsėti, reikia turėti daug pinigų. Jai, žinoma, to niekada nesakiau.
Katažina – užsispyrėlė. Ji daug koncertavo lenkų bendruomenėje, įrašė dvi kompaktines plokšteles, todėl buvo žinoma tarp savų.
Bet kad sesuo užkariaus Lietuvos televizijas, netikėjau.
Kaip parodė laikas, ji tikėjo savo jėgomis.
– Tarp jūsų nemažas amžiaus skirtumas. Katažinai buvote auklė?
Alicija: Man buvo dešimt metų, kai ji gimė. Pati dar buvau vaikas, bet, aišku, seserį prižiūrėjau. Būdavo, kad ir vežimėlis apvirsdavo.
Katažina: Sesuo vėliau pasakojo man apie savo išdaigas. Alicija ir Lilija lenktyniaudavo: viena važiuodavo dviračiu, kita lėkdavo su vežimėliu, kuriame aš suvystyta gulėjau. Sykį ties posūkiu iškritau iš vežimėlio. Bet nieko man nenutiko: seserys įkėlė atgal į vežimėlį ir toliau nulėkė lenktyniaudamos.
Alicija: Kai Katažinai buvo treji, veždamasi ją ant dviračio susidūriau su draugu. Sesuo išsigando – ji nei verkė, nei kalbėjo. Tėvai Katažiną nuvežė pas gydytoją – paaiškėjo, kad mažylė patyrė didelį šoką, todėl nekalba. Baiminausi, kad visai nekalbės. Bet kitą dieną sesuo atsigavo – pradėjo kalbėti.
Katažina: Pradėjau ne tik kalbėti, bet ir dainuoti. (Juokiasi.)
– Katažina, ar pešdavotės su seserimis?
Katažina: Ne. Seseris aš dievinu, vaikystėje netgi tėvų nemylėjau taip stipriai, kaip seseris.
Mūsų mama Halina dirbo sekretore Vilniaus rajono Medininkų vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi Alicija ir Lilija. Tuomet aš dar nelankiau mokyklos, bet sykį mama mane atsivedė į darbą.
Kol ji sėdėjo kabinete, aš vaikščiojau koridoriais. Sienos spindėjo baltumu – jos buvo ką tik išdažytos. Labai mėgau piešti. Žiūriu, didžiulis plotas, kur galėčiau pasireikšti.
Paėmiau pagalį ir sienoje prie mamos kabineto didelėmis raidėmis išgremžiau: „Ale“ ir „Lile“. Mokykloje vienintelės mano seserys turėjo tokius vardus.
Pirmoji užrašus pastebėjo direktoriaus pavaduotoja. Manęs paklausė, ar ne aš aprašinėjau sienas? Neprisipažinau.
Tuomet man buvo liepta paklūpėti ant kelių. Ašarodama prisipažinau: „Labai myliu savo seseris.“
Alicija: Aš su vyresne seserimi pasipešdavau, o Katažiną labai mylėjome, nes ji buvo jauniausia.
– Ar dabar jūs su Katažina dažnai susitinkate, tarkim, papietauti?
Alicija: Kuo toliau, tuo mažiau ji turi laisvo laiko. Kartais manęs mama paprašo: „Pamaitink, prižiūrėk Katažiną.“
Katažina: Žinau, kada paskambinti Alicijai. Visuomet pataikau tuo metu, kai ji ruošia pietus. Pakviesta neatsisakau, nes ji ne tik mane pamaitina, bet dar ir gėrybių iš tėviškės prideda.
Alicija: Ir be mamos priminimo žinau, kad Katažina labai užsiėmusi ir neturi laiko net pavalgyti. Man malonu, kad jai galiu paruošti pietus ar kuo nors padėti.
Katažina: Kaip nevažiuosi pas seserį, jeigu žinai, kad ji kepa karbonadus, verda sriubas. Būna ir bandelių prikepusi. Guodžiasi, kad jos vyrai nevalgo bandelių, nes sportuoja. O man tik duokite jų!
Alicija: Mėgstu ruošti valgį ir man patinka, kai kiti tai vertina. Mano draugė net pavydi tokių mano santykių su Katažina. Mes tikrai viena kitą labai mylime.
Katažina: Tos istorijos apie palikimo dalybas tarp seserų – ne mums. Juk būna, kad giminės susipyksta dėl žemės ar sodybų. Man nieko nereikia – viską atiduočiau seserims.
Kai buvau jaunesnė, artimesnė buvau su Lilija, nes esame panašaus temperamento. Vaikystėje mėgdavome paišdykauti. Alicija – ramesnė. Tuomet nebūčiau pagalvojusi, kad su ja taip gerai sutarsime.
– Ar dalijatės paslaptimis?
Katažina: Kai susipažindavau su vaikinu, pirmiau papasakodavau draugei. Seseriai nesakydavau.
Dabar žinau, kad Alicija man ir sesuo, ir draugė, ir mama, todėl galiu patikėti visas paslaptis.
– Apie draugystę su popmuzikos kompozitoriumi Deivydu Zvonkumi pirmiausia papasakojote seseriai?
Katažina: Nieko neslėpiau.
Alicija: Ji paskambino ir netikėtai prasitarė: „Buvome su Zvonkumi kavos išgerti. Pasikalbėjome. Buvo malonu.“ Po kiek laiko ji vėl skambina: „Kine buvau su Deivydu. Pakvietė į paskutinį seansą, kad niekas nepastebėtų.“
Per praėjusias Kalėdas ir Velykas Katažina su Deivydu viešėjo mūsų tėviškėje Vilniaus rajone, Padvarionyse. Priimame jį kaip šeimos narį.
– Jūsų šeima kalba lenkiškai. Ar Katažinos draugas Deivydas jau moka lenkų kalbą?
Alicija: Su Deivydu kalbu lietuviškai. Lenkiškai jis nemoka, bet daug ką supranta. Jeigu bendrausime dažniau, manau, Deivydas išmoks ir lenkiškai. (Juokiasi.)
– Gegužės 3-iąją Katažina atšventė 33-iąjį gimtadienį. Jai kolegė Natalija Zvonkė palinkėjo susilaukti atžalų. Alicija, ko jūs linkėjote seseriai? Ar irgi ją raginate kuo greičiau sukurti šeimą?
Alicija: Norėtųsi, kad ji sukurtų šeimą, susilauktų atžalų. Bet aš manau, kad ji tekės tada, kai sutiks žmogų, su kuriuo galės ilgai džiaugtis gyvenimu. Kol dar nėra apsisprendusi, nėra kur skubėti.
Katažina: Mūsų tėvas vedė būdamas 33 metų. Seserys tekėjo perkopusios trisdešimtmetį. Vadinasi, ilgiau vilkinsi – nesigailėsi.
Alicija: Manau, kad Katažina elgiasi teisingai.
– Ar Deivydas jai tinka į porą?
Alicija: Man Deivydas patinka, nes jis malonus, ramus. Matau, kad jis Katažiną gerbia ir myli. Bet kaip yra iš tikrųjų, tik jie vieni žino ir patys turi spręsti. Mes palaikysime juos!
Katažina: Man nesiūlo tekėti!
