Kiekvienoje „Tikro gyvenimo“ dalyje — vis kita istorija, pasakojanti apie tai, kaip kartais netikėtai ir keistai susiklosčius aplinkybėms žmonės padaro lemtingų klaidų ir sugriauna gyvenimą ne tik sau, bet ir artimiesiems. Pasakojimų herojus valdo aistros, jie kenčia dėl melo, išdavysčių, pavydo ir keršto.
Atkuriamosios dokumentikos projekte nusifilmavo 250 profesionalių aktorių ir dalis neprofesionalų.
Laidų pavadinimai intriguoja: „Suokalbis“, „Melagė“, „Ekstrasensas“, „Donžuanas“, „Moteriška formulė“ ir kiti. Nors situacijos suvaidintos, kadaise kažkam taip yra nutikę tikrame gyvenime. Tiesa, nebūtinai Lietuvoje.
— Laidose — jausmų dramos. Ar įdomu jas stebėti ir komentuoti? — paklausiau laidos vedėjo D. Mertino.
— Man įdomu stebėti, kaip žmonės randa išeitį iš sudėtingų gyvenimo situacijų, kaip sukasi užgriuvus problemoms, kokios jiems reikia pagalbos.
— Ar iš šių istorijų galima pasimokyti?
— Turbūt todėl ši laida ir kuriama. Juk dažnai būna, kad sudėtingose situacijose žmonės sutrinka, nežino, ko griebtis, kaip elgtis. Pažiūrėję tokias laidas į kai kuriuos klausimus jie galbūt ras atsakymus.
— O gal kils didesnis noras ne pasimokyti, bet pasižiūrėti pro rakto skylutę į pikantiškas istorijas?
— Galbūt ir to šiek tiek yra. Juolab kad šios istorijos tikrai yra įvykusios. Vis dėlto pavadinti tai žvilgsniu pro rakto skylutę būtų per drąsu. Tai tiesiog tikro gyvenimo puslapiai. O Lietuvoje, oho, kiek visko nutinka!
— Ar jums yra tekę būti žmonių dramų liudininku ar patarėju?
— Oi... Daugybę kartų. Esu ir pataręs, ir guodęs, ir finansiškai padėjęs. Į mane yra kreipęsi daugybė žmonių. Dažniausiai dėl sveikatos problemų — klausia, kaip pavyko nugalėti limfomą.
Esu matęs daug ginčų, konfliktų ir padėjęs išsisukti, kad nebūtų pralieta kraujo.
— Nesate iš tų, kurie nusprendžia, kad tai ne jų problema, ir atsuka nugarą?
— Čia mano didžiausia bėda. Visur įlendu kaip koks pleištas, kad tik neįvyktų ko nors bloga. Manau, draskymasis ir muštynės prie gero nepriveda.
— Neteko pasigailėti?
— Teko. Kartą gyniau draugo merginą, kurią naktį bandė apiplėšti nusikaltėliai.
Draugas išsisuko lengviau, o man baigėsi liūdnai — išbyrėjo dantys, teko siūti prakirstas lūpas. O tuo metu kaip tik buvo dainavimo įskaitos. Bet pats kaltas — jie šaukėsi pagalbos, o aš tą šauksmą išgirdau.
— Laidoje yra ir pikantiškų istorijų, ir meilės trikampių. Ar galėtumėte pasakyti, kad pats esate be nuodėmės?
— Ne, negalėčiau. Bet nuodėmė ne visuomet yra sunkiai nuryjama, kartais kaip tik lengvai.
— Į kokį reikalą niekuomet nesiveltumėte?
— Į svetimo turto dalybas.
— Esate geras vyras ir tėvas?
— Į pirmą klausimo dalį turėtų atsakyti žmona. O tėvas, manau, esu neblogas. Nors iki tobulybės visuomet ko nors trūksta. Vaikai užaugę, ne kasdien su jais susitinku, galbūt šio to ir nepadarau. O daugiausia dėmesio visada skiriama tam, kuris yra jauniausias.
Šiuo metu sūnums Dominykui — 32-eji, Mykolui tuoj sukaks 29-eri, o dukrai Laimai Barborai — 22-eji.
— Esate peržengęs 50-metį. Ar nepatyrėte amžiaus vidurio krizių?
— Jų galbūt buvo šiek tiek anksčiau, bet užgriuvus ligai visi mano norai nukeliavo kažkur kitur. Nežinau, kurioje pasaulio dalyje dabar jie klajoja.
Tiesą sakant, ties 50-mečiu retai kuriam norisi gyvenimo posūkių. Pokyčių troškimas vyrus dažniau užklumpa ties 40-mečio riba. Nors nepavadinčiau to amžiaus vidurio krize, greičiau priešingai — pakylėjimu. Atsiranda naujų norų, susiformuoja kitoks požiūris į gyvenimą.
Jeigu žmogus nori keistis į gera ir jam nusibosta senoji gyvenimo pusė, vadinasi, jis yra kūrybingas ir siekia gyventi įdomiau. Manau, moterys irgi turi panašių norų.
— Minėjote, kad jus užgriuvo liga, iš kurios gniaužtų išsivadavote. Kaip tai pakeitė jūsų gyvenimą?
— Nepasakyčiau, kad mano gyvenimą pakeitė liga. Keičia patirtis, prabėgę metai ir pats gyvenimas. Mečiau rūkyti, bet tai tik mažytė detalė.
Visą gyvenimą sportavau. Dabar, tiesa, nebe taip aktyviai. Liko plaukiojimas, vaikščiojimas, kartais pažaidžiu tenisą, rečiau — krepšinį. O kadaise buvau rimtas krepšininkas, net nežinau, kiek tūkstančių valandų esu praleidęs krepšinio aikštelėje.
Kasdien daug vaikščioju su dviem mūsų šeimos šunimis.
— Laidoje jus matome su retriveriu Amigo. Ar jis jūsų?
— Ne, šis šuo ne mano. Tai laidos partneris. Mes vis labiau susidraugaujame.
O namie auginame du gražius šuniukus. Vienas — vokiškas špicas, o kitas pabuvęs prie šarpėjaus.
— Vaidinote serialuose „Giminės“, „Grybauskai“, esate šokęs ir dainavęs įvairiuose TV projektuose. Ar jus traukia televizija?
— Televizijoje esu jau 27 metus — daugoka. Negaliu be jos, nes visi mano geriausi darbai sukurti ten.
— Kokius vaidmenis branginate?
— Patiko vaidinti „Giminėse“, „Viliuje Karaliuje“, „Likimo valse“. Vaidmuo pastarajame seriale buvo geras ir stiprus, nors turėjau įkūnyti negerą, piktą žmogų — savo priešingybę. Save vaidinti nesudėtinga, o tąkart reikėjo paieškoti naujų spalvų.
— Apie kokį vaidmenį svajojate?
— Trūksta stipraus dramatinio vaidmens kine. Nors gali būti ir seriale. Noriu stipraus scenarijaus, nors žinau, kad Lietuvoje sunku jį rasti. Gal dar sulauksiu savo vaidmens. Jei ne kine, gal teatre.
— Kokio režisieriaus kūryba žavitės?
— Aukščiausia kino meno išraiška yra rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmai. Tai ir kinas, ir gyvenimas, ir muzika, ir mokomoji priemonė studentams. Iš lietuvių režisierių būtų įdomu padirbėti su Algimantu Puipa. Kiti, deja, jau iškeliavę anapus.
— Neseniai sutikau jus Erico Claptono koncerte Kaune. Esate šio muzikanto gerbėjas?
— Iki pažaliavimo! Muzika mane lydi visą gyvenimą. Gimiau muzikalioje šeimoje: tėvas buvo operos solistas, dainavo ir vaidino daug šeimos narių. Dainininku netapau, nors dainuoti patinka. Turiu ir gerą klausą, ir šiokį tokį balsą, retsykiais padainuoju ir vienas sau.
Esu Eltono Johno, grupių „Deep Purple“ ir „Led Zeppelin“ gerbėjas. Su jų muzika užaugau. Žinoma, tarp jų buvo įsispraudę ir „The Beatles“, ir „Pink Floyd“, ir nemažai kitų atlikėjų.
— Turite didelę muzikos įrašų kolekciją?
— Taip, labai. Vis ją atnaujinu, keičiu, stiprinu. Kai kurios kompaktinės plokštelės jau visiškai susidėvėjusios, vinilinių plokštelių kolekcija parduota. Dabar vinilo mada grįžta. Dar tebeturiu patefoną, gal grįšiu prie vinilo?
— Šalia muzikos turbūt turite ir kino filmų videoteką?
— Taip, irgi nemažą. Kartais naktį randu laiko pasižiūrėti Milošo Formano „Skrydį virš gegutės lizdo“, „Kartą Amerikoje“ ar „Krikštatėvį“, filmus su puikiais ir talentingais aktoriais, priklausančiais pasaulio klasikos lobynui.
Žaviuosi režisieriaus Peterio Greeneway kūryba ir asmenybe, Larso von Triero filmais. Jis, mano akimis, artėja prie A.Tarkovskio lygio, o ypač po „Antikristo“. Kinas yra mano hobis.
Visada laukiu festivalio „Scanorama“. Man patinka skandinaviškas kinas, todėl perku daug bilietų ir tempiuosi jo žiūrėti savo draugus.
„Palikimas“
■ Matas su žmona Justina, sūnumi, seserimi Gryte ir motina gyvena dideliame po tėvo mirties likusiame bute. Vieną dieną gausios šeimos gyvenimą sujaukia netikėtas skambutis iš policijos — pranešama, kad rastas miręs dėdė Eduardas.
■ Artimieji nustemba, kad Eduardas, kuris anksčiau buvo sėkmės lydimas verslininkas, rastas vos atpažįstamas, primenantis benamį. Tačiau Marija savo vyro brolį atpažįsta iš žiedo.
■ Po laidotuvių Mato žmona Justina pradeda domėtis, gal dėdė turėjo kokio nors turto. Pasirodo, jam priklausė butas sostinės senamiestyje ir pusketvirto šimto tūkstančių litų keliuose bankuose.
■ Justina sugalvoja, kaip padalyti palikimą: kadangi ji su Matu turi vaiką, vadinasi, jiems priklauso du trečdaliai pinigų, o vieniša Grytė gali pasitenkinti ir trečdaliu.
■ Nustebinta tokio brolienės godumo Grytė nusprendžia nepasiduoti ir reikalauja savo dalies. Šeimoje užverda karas.
■ Neištvėrusi susidariusios situacijos Marija nusprendžia papasakoti savo dukrai Grytei, kad dėdė Eduardas yra tikrasis jos tėvas.
■ Bet ir tai dar ne visos staigmenos — netrukus šeima sulaukia skambučio, kad į policiją kreipėsi žmogus, kuris tvirtina esąs tikrasis Eduardas.
„Naivus mokytojas“
■ Mindaugas neturi darbo, jį paliko mergina. Draugas patarė paskambinti pažįstamam verslininkui, kuris kaip tik ieško chemijos repetitoriaus savo seseriai. Darbas atrodo nesunkus, o pinigai geri.
■ Tačiau viskas yra kur kas sudėtingiau. Jau per pirmą susitikimą verslininkas Giedrius išdėsto, kad chemijos mokymas — tik priedanga. Iš tiesų jis ieško žmogaus, kuris prižiūrėtų jo jaunesniąją seserį. Giedrius nerimauja, kad mergina pametusi galvą dėl visai jai netinkamo jaunuolio Balio, nuolat brązginančio gitarą prirūkytame garaže.
■ Mindaugą gąsdina naujos pareigos, tačiau gavęs solidų avansą jis nusprendžia pabandyti. Verslininko Giedriaus sesuo Eligija pasirodo ne iš kelmo spirta. Nuo pirmos dienos ji ima papirkinėti ir šantažuoti nelaimingąjį mokytoją ir toliau susitikinėja su mylimuoju.
■ Mindaugas pasijunta įtrauktas į dvejopą žaidimą, iš kurio ištrūkti, atrodo, nėra galimybių. Galiausiai Eligijos mylimajam Baliui ima nepatikti, kad jo mergina tiek daug laiko praleidžia su Mindaugu.
„Nuomininkės“
■ Renata gyveno su dukra Giedre nuomojamame bute. Giedrė rūpinosi savo motina, ji buvo kur kas praktiškesnė buityje ir įžvalgesnė gyvenime. Renata džiaugėsi dukra, tačiau pasvajodavo ir apie asmeninę laimę — tik svajonėms nebuvo lengva išsipildyti, nes duktė visus jos gerbėjus anksčiau ar vėliau išvydavo.
■ Sykį į duris pasibeldė geologas Leonas. Jis pareiškė, kad čia jo namai. Esą jo sesuo išnuomojo šį butą, kol jis buvo ekspedicijoje, o jis apie tai nieko nežinojęs. Renata su dukra puolė skambinti buto šeimininkei, bet paaiškėjo, kad ji ilgam išvykusi. Leonas pasiūlė išeitį — pagyventi kartu, kol grįš jo sesuo, ir tada viską išsiaiškinti.
■ Renata džiaugėsi, kad Leonas toks malonus ir neišmeta jų į gatvę, o dukra ėmė įtarti, jog šis vyras gali būti aferistas, apgaule įsibrovęs į jų namus.
■ Renata jau po kelių dienų ėmė rodyti simpatijas galantiškam vyrui. Dukrą tai tik dar labiau įsiutino, bet galiausiai mergina apsiramino, susidraugavo su Leonu.
■ Grįžusi iš viešnagės buto šeimininkė pareiškia neturinti jokio brolio.
