Pati pirmoji mano knygutėje užrašyta dienos mintis skamba taip: „Meilė ir Dievas aplanko tik vieną kartą.”
Neseniai kelias sentencijas užsirašiau apie vilkus. Šis gyvūnas – vyriškumo simbolis. Esu linkusi žmones lyginti su gyvūnais – kiekviename galima atrasti kokio nors gyvūno bruožų.
Pastaruoju metu sutikau žmonių, kurie mane pakerėjo, todėl viena iš sentencijų skamba taip: „Nežinojau, kad vilkai moka taip įtraukti nagus ir žiūrėti plėštomis, mėnulio šviesos pilnomis akimis.”
Nesu labai patikli, į savo gyvenimą nelengvai įsileidžiu žmones.
Anksčiau buvau ir atviresnė, ir net šiurkštesnė, o dabar gyvenimas sušvelnino veido bruožus, uždėjo besišypsančios moters kaukę, kuri padeda apsisaugoti nuo neigiamų aplinkos dirgiklių. Šypsena į sielą neįleidžia keršto.
Aktorystė yra visas mano gyvenimas. Menininku gimti – ir laimė, ir savotiškas prakeiksmas. Todėl sakoma: jei gali nevaidinti – visai nevaidink. Bet jei aktorystė – tavo kelias, turi tam atsiduoti be spekuliacijų.
Stengiuosi pamilti kiekvieną vaidmenį, iki pašaknių įsigilinu į savo personažą. Dažnai pamirštu ir pavalgyti.
Visi kūrybiniai apdovanojimai man yra labai brangūs. Jie mane stiprina, atpalaiduoja, leidžia lengviau kurti, išvaduoja nuo baimės, patvirtina, kad esu teisingame kelyje.
Vasarą labai mėgstu ramybę, nesiveržiu į svetimus kraštus. Daug laiko praleidžiu Palangoje. Galiu valandų valandas gulėti pajūryje arba vaikščioti su šunimi.
Vienatvė yra mano draugas, o ne priešas. Tačiau kai jos būna per daug, apima nerimas.
Pajutusi, kad vienatvė slegia, pagalvoju, kad būtų gerai kam nors paskambinti. Bet šią mintį tuoj pat nuveju, nes gėdijuosi kitam žmogui užkrauti savo rūpesčius. Todėl kai man liūdna, niekada niekam neskambinu ir neprašau paguodos. Sėdu į automobilį ir važiuoju kur nors garsiai pasileidusi muziką.
Bet kai garsiai įjungi širdies balsą, neretai prisišauki pagalbos. Juodomis akimirkomis širdis ima šaukti lyg pašėlusi. Tuo metu būtinai kas nors reikalingas tau paskambins, ką nors sutiksi kelyje.
Skirtingais gyvenimo etapais prioritetai keitėsi. Kažkada svarbiausia buvo šeima, vėliau mane įsiurbė teatras, o dabar, kai vis mažiau lieka laiko, beprotiškai pradėjau mylėti patį gyvenimą.
Stengiuosi branginti kiekvieną akimirką. Girdžiu tiksintį laiką, viską stebiu plačiai atmerktomis akimis. Jausmas lyg skęstum. Esu kelis kartus skendusi. Nelaimės nuojautos minutėmis vandenyje pastebi kiekvieną smulkmeną. Skęstančiųjų vyzdžiai labai išsiplečia, todėl jie pastebi daugiau nei įprastai.
Ir aš šiame gyvenime trokštu kuo daugiau pamatyti, nuveikti prasmingų darbų. Stengiuosi viskuo džiaugtis, nestatyti didelių vidinių užkardų ir neriboti savęs. Anksčiau daug laiko atiduodavau chaotiškam bėgimui.
Maskvoje lankiausi aktoriaus Vladimiro Vysockio bute, kuriame dabar įrengtas muziejus. Viename kambaryje ant sienos užrašyta puiki frazė, kuri mane nuolat persekioja: „Atleiskite, kaip mokėjau, taip ir gyvenau. Gyvenimas nepažįsta neklystančiųjų.”
Iki šiol stengiuosi iš savęs išguiti nepaaiškinamą kaltės jausmą. Jis metams bėgant priblėso. Anksčiau galvodavau, kad esu nereikalinga, visų norėdavau po dešimt kartų atsiprašyti. Dabar perfekcionizmo yra mažiau, nustojau bijoti klysti.
Labai bijau garsiai svajoti, nes prisimenu senovės Graikijos dramaturgo Euripido citatą: „Daug pavidalų turi nemarūs dievai. Jie daug ką padaro visai netikėtai: išsipildo, ko niekas nelaukia, o tai, ko tikėjos visi, neįvyksta išvis.”
Pagal taisykles ir šablonus gyvenantis žmogus yra labai neįdomus. Ypač menininkas turi būti įvairialypis. Ir aš stengiuosi dalyvauti gyvenime, o ne tik jį stebėti iš šono.
Turiu dar vieną sunkiai įveikiamą bėdą – vis dar mokausi save mylėti. Nors artimų žmonių malda: „Aurelija, privalai save mylėti” seniai įkalta į galvą. Neretai prisiverčiu dėl savęs padaryti ką nors gražaus ir gero.
Aplinka dovanoja pakankamai meilės, bet žmogus iš prigimties yra egoistas ir meilės niekada nebūna per daug.
Meilė – būtinas variklis. Širdis visada turi būti šiek tiek suspausta jausmų, kad būtų gyvos akys. Nieko nemylėdamas žmogus tampa užakusiu šuliniu.
