Marškinėlius, su kuriais pateko į didžiųjų pasaulio žiniasklaidos agentūrų fotografų objektyvus, Romas už 20 eurų nusipirko internete — dalis lėšų, gautų iš prekybos jais, skiriama grupės „Pussy Riot“ merginų bylinėjimosi išlaidoms padengti.
Rusijos širdyje demonstruoti palaikymą Vladimirą Putiną užrūstinusioms aktyvistėms — gana drąsu, bet Romas jau ne pirmą sykį rodo, kad nėra linkęs bijoti aplinkinių reakcijos.
Prieš porą metų festivalyje „Kino pavasaris“ prieš savo filmo „Porno melodrama“ seansą jis viešai prisipažino esąs gėjus. Režisierius sako, kad nė vienos dienos nesigailėjo tokio savo sprendimo.
Maskvos kino festivalyje R. Zabarauskas pristatė savo naują filmą „Streikas“, kurio premjera Lietuvoje įvyks rudenį.
Tai istorija apie Niujorko didžėjų, kuris atvyksta į Vilnių susipažinti su savo močiute. JAV augęs lietuvio ir juodaodės amerikietės sūnus, kurį vaidina JAV aktorius Ebeneezeris Sowah, Vilniuje įsimyli aktorės Beatos Tiškevič vaidinamą merginą ir, kaip sako Romas, Lietuvos sostinėje tampa tikru maištininku, koks visada svajojo būti.
Maištininku dažnai vadinamas ir pats režisierius — filmas „Porno melodrama“ apie du vienas kitą mylinčius vaikinus ir netikėtus jų likimo vingius konservatyviems žiūrovams nepatiko.
„Šiandien gyvename kitokioje visuomenėje nei sovietmečiu. Visi yra laisvi įtikinėti, reikšti savo tiesas, keisti viešąją nuomonę“, — įsitikinęs Romas.
Kinui savo gyvenimą paskirti pasiryžęs jaunuolis svajoja vieną dieną nufilmuoti britų aktorę Tildą Swinton, jau dabar turi dar vieno būsimo filmo kontūrus ir yra įsitikinęs — tam, kad įgyvendintum net drąsiausius sumanymus, tikrai nereikia emigruoti iš Lietuvos.
— Nebuvo baisu „Pussy Riot“ palaikymo akciją surengti Maskvoje? — „TV antena“ paklausė R. Zabarausko.
— Nemaniau, kad tai pavojinga. Juk buvau festivalio svečias. Renginys iš dalies skirtas parodyti pasauliui, kokia Rusija demokratiška ir spalvinga, į jį susirenka daug užsienio žurnalistų. Jei prie manęs kabinėtųsi, sukeltų skandalą, kuris jiems nenaudingas.
Šiaip nedrąsu buvo lįsti į priekį, rodyti tuos marškinėlius, bet pakeliui susipažinau su kanadiečių kostiumų dizainere Becca Blackwood. Ji labai palaikė mano idėją, nusprendė eiti kartu. Be jos man gal būtų pakirtę kojas. Iki paskutinės akimirkos dvejojau.
Beje, ant raudonojo kilimo tuo metu buvo rusų aktorė Darja Ekamasova. Ji man vėliau parašė, kad palaiko šią idėją, atėjo į mano filmo peržiūrą, jai patiko. Ji — kylanti rusų kino žvaigždė, ką gali žinoti, gal kada bus proga su ja padirbėti.
— Nesulaukėte priekaištų?
— Kilo šioks toks šurmulys. Oficiali Rusijos spauda mano poelgio nepastebėjo, bet istoriją pasigavo interneto portalai, amerikiečių svetainė „The Hollywood Reporter“, laikraštis „Moscow News“. Organizatoriai niekaip nereagavo. Man pačiam smalsu, ką jie mano, bet tikriausiai tiesiog nusprendė visa tai ignoruoti.
Nudžiugino, kad internete sulaukiau daug rusų palaikymo. Ten apstu mąstančių žmonių, kurie nepritaria V.Putino valdžios elgesiui, įvairiems suvaržymams. Jei siekčiau daryti Rusijoje karjerą, finansavimo ten turbūt negaučiau, bet aš to ir nenoriu. (Juokiasi.)
— Tai neblogas ir nebrangus būdas atkreipti į save dėmesį.
— Taip. Holivudo filmų reklamai išleidžiama dešimtys milijonų JAV dolerių, o mes tos reklamos net nepastebime. Kitokia reklama — padaryti ką nors drąsaus ar maištingo.
Mano filmo „Streikas“ tema irgi kažkiek susijusi su „Pussy Riot“ istorija, be to, esu dalyvavęs tų merginų palaikomojoje akcijoje Lietuvoje. Tas mano poelgis nebuvo visai „iš oro“.
— Tai ne pirmas jūsų poelgis, kuris kelia šurmulį. Po filmo „Porno melodrama“ premjeros prieš porą metų prisipažinote esąs homoseksualus. Neturite baimės jausmo?
— Turiu, bet jį nugaliu. Gal man tiesiog pasisekė, kad turiu ir tolerantišką šeimą, ir gerų draugų. Kai kurie dalykai, kuriuos darau, man asmeniškai nėra pavojingi, gal jie pavojingi kitiems.
To sprendimo nesigailėjau nė vienos dienos. Tai buvo sąžininga, aš labai nemėgstu meluoti.
— Socialiniuose tinkluose nuolat darote pareiškimus, kuriais raginate kovoti už homoseksualų teises. Sulaukiate piktų laiškų?
— Kai kuriuos asmenis esu užblokavęs feisbuke — dėl įžeidžiamų komentarų, grasinimų susidoroti. Nelabai bijau tų grasinimų, bet nemalonu. Kur kas daugiau sulaukiu nepažįstamų žmonių laiškų, kuriuose reiškiamas palaikymas. Gatvėje niekas nesikabinėja, gal man tiesiog sekasi.
Manau, žmonės šiuo metu nebėra tokie tamsūs gėjų ir lesbiečių klausimu. Nors dabar užregistruoti keli tamsuoliški įstatymų pataisų projektai, tai turbūt paskutinis pasispardymas. Jaučiu, kad visuomenės nuomonės lūžis vyksta, džiaugiuosi, kad ir žinomi žmonės viešai pradėjo palaikyti gėjų teises. Lietuviai iš prigimties nėra pikti.
— Kai jus vadina lietuviško kino išsišokėliu — tai komplimentas ar įžeidimas?
— Manau, tai gerai. Prancūzai turi tokį terminą — „enfant terrible“ (baisus vaikas). Aš visada žavėjausi režisieriais, kurie buvo taip vadinami — nuo Larso Von Triero iki Francois Ozono. Jei aš esu lietuviškasis „enfant terrible“, man tai patinka.
— Prieš porą metų konferencijoje Islandijoje stebėjau, kaip ėjote kone prie visų iš eilės ten susirinkusių žinomų kūrybos verslo veikėjų ir klausinėjote, kaip gauti pinigų savo filmui. Kai kam tai net atrodė įžūlu.
— Taip, tai nelengva, bet turiu visur ieškoti savo šanso, jei jį praleisiu, bus nelogiška. Tiesiog gal mes Lietuvoje dar nepripratę prie minties, kad reikia stengtis parduoti savo idėją.
— Sulaukėte garsių režisierių Guso Van Santo ir Johno Camerono Mitchello palaikymo. Kaip tai nutiko?
— Kai filmas „Porno melodrama“ pateko į Berlyno kino festivalį, jo rengėjai man atsiuntė Guso adresą ir paragino jam parašyti. Sutrikau, bet parašiau. Jis atrašė, kad mano scenarijus patiko, bet jis šiuo metu neprodiusuoja filmų. Paprašiau, kad parašytų rekomendacinį laišką — jis parašė ir atsiuntė.
O su Johnu susipažinau Niujorke, jis man davė nemažai pastabų dėl filmo scenarijaus, buvome susitikę ir Berlyne. Kino pasaulio žvaigždės yra tokie patys žmonės, kaip ir mes.
Manau, rekomendacijų prašiau iš jaunatviško maksimalizmo, dabar gal neišdrįsčiau. Tiesa, dabar jau nebenoriu naudotis jų palaikymu — Maskvoje nieko apie šiuos režisierius nesakiau. Laikas skintis kelią savo jėgomis.
— Kaip atsidūrėte Maskvos festivalyje?
— Man tas kvietimas buvo netikėtas. „Kino pavasaryje“ buvo surengta konferencija, kurioje Lietuvos prodiuseriai ir režisieriai pristatė savo filmus. Ten buvo ne vieno festivalio programų direktoriai.
Maniau, gal pakvies koks festivalis iš Vakarų, bet sulaukiau kvietimo iš Maskvos ir apsidžiaugiau. Tai geras festivalis. Pirmą kartą viešėjau Rusijoje, tai buvo labai įdomi patirtis. Manau, gavau naudos — pakalbino keli rusiški leidiniai, kiekvienas patekimas į užsienio spaudą yra naudingas filmui.
Smagu, kad į premjerą atėjo Lietuvos ambasadorius Renatas Norkus, šiuolaikiškas, labai šiltai bendraujantis žmogus.
Tikiuosi filmą parodyti ir daugiau užsienio festivalių — liepą rodysime jį Lvove, rengiam premjera Niujorke. Ir, žinoma, laukiame rugsėjį vyksiančios premjeros Lietuvoje.
— Lietuviško kino standartais jūs — labai jaunas. Susiduriate su kliūtimis dėl to?
— Kanadoje yra režisierius ir aktorius Xavier Dolanas, jam — 24-eri. Jis jau sukūręs tris ilgametražius filmus. Mane kartais lygina su juo.
Lietuvoje nebuvo jokių kliūčių. Kaip tik — kai esi jaunas, žmonės labiau nori padėti.
— Kiek pinigų kainavo „Streikas“?
— Apie 300 tūkst. litų. Tai mažai, bet Lietuvoje visi labai skundžiasi dėl finansavimo. Žinoma, daug kas dirbo nemokamai. Manau, už milijoną ar pusantro Lietuvoje galima sukurti gerą kino filmą.
— Lietuvoje ryškėja tendencija, kai vieni kūrėjai kaltina kitus, esą šie kuria kino „popsą“, o pastarieji atsikerta, kad kritikai kuria niekam neįdomų „meną“. Kur bus jūsų filmas?
— Per vidurį. Tikiuosi, kad filmas bus populiarus, tik man nepatinka žodis „popsas“. Visokio kino reikia. Kai kurie filmai niekada nebus populiarūs, bet jie meniški, reikia juos remti. Tačiau kai kurie filmai neįdomūs nei žiūrovams, nei kino specialistams, tai jau yra blogai.
Kita problema — kai į kino ekraną patenka televizinio lygmens filmai ir tuo labai džiaugiamasi. „Tadas Blinda. Pradžia“ — geras, didelio užmojo, biudžeto filmas. O tų pačių kūrėjų „Valentinas vienas“ — labai pigus, negražus, neįdomus filmas, bet populiarus. Ar tuo reikia džiaugtis?
— Dabar populiaru lietuviškuose filmuose rodyti nuogybes.
— Mano juostoje irgi bus viena atvira scena, kurioje filmavosi pagrindinių vaidmenų atlikėjai amerikietis E. Sowah ir B. Tiškevič. Beje, apie Beatą noriu šį tą pasakyti — filme ji tikrai atsiskleis kitaip, nei vesdama TV konkursą „Auksinis balsas“. Mano akimis, tame TV šou ji neatsiskleidė. „Streike“, manau, ji daug ką nustebins.
Seksas filmuose — nieko bloga. Aš irgi į „Valentiną vieną“ ėjau, kad nuogą Mantą Jankavičių pamatyčiau. (Juokiasi.) Manau, Lietuva dar turi išsikalbėti sekso temomis.
— Jūsų filme vaidina dvi dainininkės — Jazzu ir Erica Jennings. Kaip jos atsidūrė „Streike“?
— Jazzu pažįstu seniai, mano mėgėjiškame filme ji filmavosi, kai dar nebuvo tokia populiari dainininkė. Ji vaidina žaismingą Vilniaus mero sekretorę, kuri lemiamą akimirką priimą labai svarbų sprendimą. Beje, ji — labai talentinga, visiškai dominavo scenose, kurios jai teko.
Erica pati man parašė, kad norėtų palaikyti filmą. Pasiūliau jai vaidmenį, labai džiaugiuosi jos dalyvavimu.
Jokios paslapties, kad jų vardai padeda pritraukti dėmesio filmui, jos pačios tai supranta.
Mane pradžiugino ir filmo kostiumų stilių kūrusi Agnė Jagelavičiūtė — labai daug dirbo, pasinaudodama savo vardu surinko daug drabužių.
— Kino mokėtės Paryžiuje ir Niujorko. Nekilo mintis likti ir siekti karjeros ten?
— Ne, manau, ir Lietuvoje galima nuveikti įdomių dalykų. Jau dabar turiu dar vieną scenarijų, kurį tikiuosi įgyvendinti po „Streiko“.
Lietuvoje yra puiki jauna karta, kurianti dalykus, kurie jau sulaukia dėmesio užsienyje. Pavyzdžiui, muzikos kūrėjas Fingalickas, kurį pamatysite filme. Jo kūrinius transliuoja BBC radijas, jis išleido albumą Anglijoje. Arba Justicious — 17 metų kūrėjas, kurio muzika jau sulaukė populiarumo internete.
Net kai mokiausi užsienyje, stengiausi nuolat palaikyti ryšius su Lietuva. Tikiu, kad galiu įgyvendinti savo sumanymus čia.
— Ko labiau norite — kad filmas surinktų daug pinigų ar pelnytų Sidabrinę gervę?
— Norėčiau, kad jo pažiūrėti ateitų daug žmonių. Jei tai nutiktų, turėčiau galimybę investuoti pinigų į kitą filmą. Tikrai nesitikiu, kad pralenksim populiariausius lietuviškus filmus, nes neturiu tokių reklamos kanalų, biudžeto.
Sidabrinės gervės norėčiau, nes laimėjęs galėčiau pasakyti gerą kalbą. Labai erzina, kai laimėtojai nieko įdomaus nepasako, kai toje scenoje turėtų būti ašaros ir politiniai pareiškimai.
