Net ir tokioje srityje, kaip magija, kuri pati savaime yra akių dūmimas, esama ir šarlatanų, ir ne šarlatanų, ir tikrų iliuzijos meistrų, ir apgavikų, bandančių vietoj iliuzijos įbrukti nevykusį šlamštą. Tad net ir apgaudinėti galima tiek garbingai, tiek negarbingai.
Įmanoma panaudoti blogam
„Labiausiai nepatinka, kai mane pavadina kišenvagiu“, - sako Tomas, paneigdamas stereotipą, kad labiausiai magai įsižeidžia pavadinti fokusininkais. Kai renginys, pristatant jame pasirodysiantį iliuzionistą, visai ne iš blogos valios pradedamas žodžiais „O dabar, mieli ponai ir ponios, saugokit savo pinigines, nes prieš jus...“, Tomui būna labai nesmagu. Jis apgaulę naudoja linksmindamas žmones, ir jie patys puikiai žino, kad yra apgaudinėjami.
Magas braukia kortų kaladę ir prašo žiūrovo įsidėmėti vieną kortą. Ir apstulbina, permaišęs kaladę ir ištraukęs lygiai tą pačią, kurią žiūrovas pamatė. Prispirtas prie sienos Tomas nelabai noriai paaiškina, kad tą kortą, kurią žiūrovui „reikėjo“ pamatyti, jis tiesiog šiek tiek ilgiau užlaikė. Ne, ta korta niekaip nepažymėta, nepatrumpinta – ji tiesiog kaladėje buvo viršutinė, nors maišant buvo sudaryta iliuzija, kad ji yra kažkur apie vidurį.
Iliuzionistų triukai kartais naudojami ir nusikalstamame pasaulyje. „Yra begalės variacijų, kaip magijos triukus galima panaudoti blogam – pavyzdžiui, sukeisti pinigus, juos išsikeičiant“, - aiškina Tomas. Jis kaip tikras stebukladarys gali smulkias dešimties ir dvidešimties litų kupiūras paversti šimtinėmis ir dvišimtinėmis.
Iliuzionistas susigėdęs prisipažįsta kartą ir pats vos nepasidavęs pagundai panaudoti šį triuką atsiskaitant kavinėje, norėdamas padaryti įspūdį merginai, su kuria pietavo. Laimei, mergina visai neliko sužavėta idėjos sukeisti pinigus ir iškėlė klausimą, kas nutiks tai padavėjai.
Ypatinga kortų kaladė
Rankų miklumas – tik dalis iliuzionisto paslapties. Kita dalis yra psichologiniai dalykai. Pavyzdžiui, laikyti kažką rankoje taip, kad kiti nepastebėtų. Pasak Tomo, iliuzionistų triukus vaikai perpranta greičiau nei suaugusieji, nes jie dar neturi susiformavusių išankstinių nuostatų, neturi aiškaus supratimo, kaip žmogus laiko rankas kai, pavyzdžiui, eina gatve, ir dėl tos priežasties gali pastebėti kai ką kito.
Tokių dalykų, kaip hipnozė, Tomas savo pasirodymuose nenaudoja, nors kai kurie iliuzionistai tai daro. „Man teko domėtis hipnoze, netgi bandžiau kažkada, bet man tas dalykas nėra priimtinas. Jis nėra labai linksmas. Pakvieti žmogų, o jis plast – ir sėdi sugriuvęs. Kai kuriuos reikia ilgai įkalbinėti, geras 3-4 minutes su juo dirbti, kol jis pradės tavęs klausyti, kol tapsi jo vidiniu balsu. Manau, kad žmogui, kuris atėjo pažiūrėti pasirodymo, sėdėti ir žiūrėti, kaip aš kalbu su kitu asmeniu, ir 4-5 minutes niekas nevyksta, kiek nuobodoka“, - aiškina magas.
Visi Tomo „darbo įrankiai“ - kortų kaladė, pinigai – banknotai ir monetos - ir tai, kas per pasirodymą pakliūva po ranka – stalo įrankiai, servetėlės, knygos ir panašiai. Specialūs drabužiai su slaptomis kišenėmis, plačiomis rankovėmis? Ačiū, nereikia.
„Man svarbu, kad galėčiau atlikti triukus su paprastais drabužiais. Kad paprašytas galėčiau parodyti, vilkėdamas nors ir marškinėliais ir šortukais. Kad nereikėtų prašyti palaukti ir bėgti atsinešti savo specialaus daikto. Noriu, kad triukai išeitų iš manęs, o ne kad aš būčiau nuo jų priklausomas“, - aiškina iliuzionistas. Dėl tos pačios priežasties jis neužsiima triukais, kuriems reikalinga speciali įranga, atitinkamai pagaminti daiktai su dvigubais dugnais ar paslėptais siūlais. Triušio iš skrybėlės Tomas nė karto nėra traukęs ir neketina to daryti.
Ypatingiausia darbo priemonė, kurią Tomas perka internetu, yra kortos. Kaladė visiškai paprasta, be jokių specialių magams skirtų patobulinimų, bet labai kokybiška. „Kiek žinau, šita rūšis yra viena populiariausių tarp iliuzionistų“, - sako jis.
Anksčiau Tomas pasirodymams naudodavo tiesiog prekybos centre įsigytas kortas, tačiau jos greitai susidėvėdavo, išsipurvindavo. Dabar Tomo naudojamos „Bicycle“ firmos kortos yra padengtos mikroskopiniu tinkliuku, kuris neleidžia prikibti nešvarumams, ir kortos visada išlieka baltos, neišsipurvina ir jų kraštai. Ši firma – populiariausia tarp iliuzionistų. Kortas Tomas siunčiasi iš JAV, perka internetu. Jeigu pataiko įsigyti per akciją, kaladė atsieina apie 12-13 litų.
Sudomino dailės mokytoją
Viskas prasidėjo prieš maždaug dešimt metų – tada Tomas mokėsi Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnazijoje. „Visiems patinka ta magija, visiems patinka triukai, - sako jis. - Atsimenu, man dėdė rodė triuką su kortomis. Labai paprastas, bet man tai atrodydavo nerealu“. Iliuzionistų pasirodymų Tomas pamatydavo per televiziją, jų atvykdavo ir į mokyklą. Susižavėjęs vaikinas panoro pats išmokti ko nors panašaus. Tuomet internetas dar nebuvo tokia vieta, kur galima surasti viską, ko nori, todėl klausinėjosi draugų, ieškojo informacijos bibliotekoje.
Savo pirmojo pasirodymo jis neprisimena, bet puikiai prisimena pirmąjį, už kurį jam sumokėjo. Tada vaikinukas suprato, kad magija – ne tik pramoga pačiam, bet iš jos įmanoma ir užsidirbti.
„Rodžiau triuką savo klasės draugui. Jis emocingai reagavo. Pro šalį ėjo dailės mokytoja ir pasakė: „Padėkit kortas, negalima žaisti!“ Klasės draugas pasakė, kad mes nežaidžiam, Tomas triukus rodo“, - pasakoja iliuzionistas.
Mokytoja pasakė, kad tuoj sugrįš. Grįžusi paprašė ir jai parodyti ką nors. „Aš jai parodžiau su kortomis, su pinigais šį bei tą, ir ji sako: „Labai šauniai darai. Gal norėtum tai parodyti vaikams?“ Sakau – gerai“, - prisimena Tomas.
Už pradinėje mokykloje parodytus triukus Tomui sumokėjo ne dvidešimt litų, kaip buvo tartasi, o trisdešimt. „Valio, daugiau nereikės dirbti!“ - toptelėjo Tomui. Apie tokį moksleivio pomėgį sužinojo ir muzikos mokytojas, taip pat pradėjo kviesti į renginius. Dar mokydamasis mokykloje, Tomas užsidirbdavo nemažus kišenpinigius, rengdamas pasirodymus vienoje Panevėžio kavinėje. Už vieną pasirodymą gaudavo 50-100 litų. Mokydamasis 11-12 klasėje, jis jau nebeprašė iš tėvų pinigų.
Nors po mokyklos Tomas baigė tarptautinės ekonomikos bakalauro studijas ir finansų magistrantūrą, pagal šias profesijas nedirbo. Nors pradžioje manė, kad magija jam bus tik kaip papildomas uždarbis, po paskaitų ar darbo surengiant vieną kitą pasirodymą, netrukus paaiškėjo, kad jai tenka atiduoti visą savo laiką.
Uždirba neblogai
„Aš save vadinu žmogumi, kuris linksmina kitus žmones“, - apie ne visai įprastą savo profesiją sako Tomas. Jo individualios veiklos liudijime įrašyta „scenos statytojas“. Anksčiau jis buvo priskiriamas prie tos pačios kategorijos, kaip diskotekų vedėjai.
Konkurencija magijos srityje, pasak Tomo, nėra didelė. Jam žinomus Lietuvos magus Tomas skaičiuoja ant rankų pirštų. Tačiau ir tie patys magai labai skirtingi, todėl tarpusavyje mažai konkuruoja. „Aš jos nelabai jaučiu, - sako jis. - Daug kas Lietuvoje galvoja, kad visi magai yra vienodi, bet aš, pavyzdžiui, visiškai nelyginu savęs su Mantu Wizard. Jis nuostabus atlikėjas, bet visai kitoks negu aš“.
Tomo manymu, magu gali tapti bet kas – šiam dalykui nereikia jokių išskirtinių sugebėjimų. Suprantama, treniruojantis atlikti triukus, reikia įdėti daug darbo – bet jeigu tu tai mėgsti, tai ir pats nori dirbti. Tomas yra iš tų laimingųjų, kurie gyvena iš darbo, teikiančio jiems malonumą.
Labiausiai jam patinka matyti šypsenas žmonių veiduose: „Nuostabu žinoti, kad kažkam padarei šviesiau gyventi“.
Kiek uždirba per mėnesį, iliuzionistas atskleisti nenori, bet sako, kad pajamos tikrai didesnės už vidutinį atlyginimą. Per savaitę jis surengia po keturis-penkis pasirodymus. Bent po du – nepriklausomai nuo sezono. Nuobodžiausia viso šio darbo dalis – kelionės, nes pasirodymai vyksta įvairiose Lietuvos vietose. Kartais netgi tą pačią dieną tenka rodyti triukus skirtinguose Lietuvos pakraščiuose. „Mano rekordas – per parą po Lietuvą suvažinėta apie 1100 km“, - sako iliuzionistas.
Būtina įdėti savęs
Tomo sėkmės formulė paprasta – tikėti savimi. „Jeigu savimi netikėsi, tai ir niekas kitas tavimi netikės“, - sako jis.
Kaip ir kiekviename darbe, taip ir iliuzionisto, pasitaiko nesėkmių, kažkas nepavyksta. Bet geras magas pasuks programą taip, kad žiūrovai nesupras, jog kažkas nepavyko. Pati triuko atlikimo technika nieko neduos, jeigu nemokėsi to „apžaisti“.
Iš kiekvieno triuko galima išplėtoti daug skirtingų pabaigų ir labai įvairiai tai pateikti. Būtent tai ir yra tikrasis mago profesionalumas. „Tu gali improvizuoti, - sako Tomas. - Būna, kad rodau triuką ir matau, kad man „ragas“. Tada pakeičiu kryptį į galbūt mažiau įspūdingą, bet žmonės to nelabai pamato“.
Pasak Tomo, šiandien „Youtube“ gausu filmukų, kuriuose žmonės išties meistriškai įvaldę techninę triuko atlikimo pusę, bet ne kiekvienas iš jų sugebėtų 45 minutes ar valandą dirbti prieš kelių dešimčių ar šimtų žmonių auditoriją ir prikaustyti jų dėmesį. Dažnas triukus daro tiktai pats sau, tobulina techniką ir nufilmavę kelia į internetą.
„Sumauti“ magą labai nesunku. Negeranoriškai nusiteikusiam žiūrovui pakanka sumeluoti, kad pamatė kitą kortą, nei iš tiesų pamatė, ar sugalvojo ne tą žodį, kurį sugalvojo – ir net jeigu magas bus padaręs viską teisingai, auditorija patikės ne juo, o meluojančiu žiūrovu.
Tomas džiaugiasi, kad pastaruoju metu jam su tokiais atvejais netenka susidurti – dažniausiai visi žiūrovai būna labai geranoriški. Be to, prieš atlikdamas su pasikviestu iš auditorijos žmogumi rizikingą triuką, magas pirma išbando jo nusiteikimą, patikrina, kaip jis klauso komandų.
Profesionalai ir šarlatanai
Tie, kas domisi magija, šiandien internete gali surasti nemažai informacijos. Neseniai išleistoje Manto Wizard knygoje atskleidžiama nemažai magijos paslapčių. Tomas ramina, kad tokie paslapčių išviešinimai kolegoms žalos nepadarys ir jų be duonos nepaliks. Knygą įsigis, ją skaitys ir mokysis tie, kas ir šiaip domisi tokiais dalykais. Be to, geras magas neapsiriboja vien technika, į kiekvieną triuką įdeda ir didelę dalį savęs.
Specialiose internetinėse parduotuvėse galima nusipirkti „iliuzijų“ - priemonių tam tikriems triukams atlikti. Tomas pernelyg jomis nesižavi, bet taip pat yra kai ką pirkęs – paprastai tokius dalykus, kokių nepasigaminsi pats. Pavyzdžiui, popierių, kuris uždegtas sukuria ypatingą efektą.
Tačiau ir čia, kaip ir visur, pasitaiko ir nesąžiningų pardavėjų, apgavikų. Pasak Tomo, egzistuoja atskira magijos mini industrija. Yra žmonės, kurie kuria magijos triukus, bet patys jų neatlieka, tik parduoda tuo užsiimantiems magams. Tarp jų yra ir iškilių meistrų, sukuriančių įstabius dalykus, ir tokių, kurie bando įpiršti visišką šlamštą.
„Žmogus, norintis išmokti magijos, gali pažiūrėti kokio nors triuko pristatomąjį filmuką ir jį nusipirkti, bet bus visiškai neįmanoma jo atlikti realiai, - sako Tomas. - Todėl prieš perkant pravartu paskaityti kitų pirkėjų atsiliepimus. Vieną tokį pavyzdį esu matęs. Filmuke popierėlis padedamas ant delno, pakyla, nusileidžia. Rašoma, kad nėra jokių siūlų, jokių magnetų, jokių metalų. O pasirodo, kad ten yra užkištas plastikas, kuris iš tolo matosi, ir tu negali rodyti triuko iš arčiau, kaip 5 metrų atstumu nuo žiūrovų. Tai absurdas, ir tokių dalykų pilna“.
