Kada Eglė spėjo tiek nuveikti – įgyti poros aukštųjų mokyklų diplomą, padaryti karjerą ir auginti būrį vaikų – sūnus Petrą (15 m.), Antaną (10 m.), dukteris Oną (8 m.) bei Agotą (3 m.)? Kiek šiai į paauglę panašiai moteriai metų?
„Kiekvienas žmogus turi jaustis ne vyresnis nei septyniolikos – tuomet jis sveikiausias fiziškai ir jo instinktai dar neatbukę”, – šypsosi Eglė.
Koketuoja? Bet moteris, kuri į susitikimą atbėga avėdama sportinius batelius ir atsiprašo, kad rankinė aptaškyta dažais, į koketę nepanaši.
Norintiems įsivaizduoti, kiek jai galėtų būti metų, pateiksiu užuominą – E.Grėbliauskaitė dirbo modeliu tuomet, kai dar nebuvo skaitmeninės fotografijos.
Už išvaizdą ji dėkoja Dievui, kaip ir už daug ką gyvenime. Pavyzdžiui, už vyrą verslininką Gediminą Tursą.
„Mano vyras norėjo turėti daug vaikų, jis yra geras tėvas. Tokiam galima ir daugiau vaikų pagimdyti, – sako Eglė. – Prasmingiausia gyvenime – vaikai, bet aš netvirtinu, kad gyvenimas be jų yra beprasmis.”
Eglė nieko neteigia kategoriškai, viskam – mintims, sprendimams, nuomonėms – palieka erdvės, nes ji ir pati nėra tikra, ar po kelerių metų nepasikeis jos mąstymas vienu ar kitu klausimu.
„Ne šventieji puodus žiedžia. Be to, įsitikinau, kad jiems tie puodai ir nereikalingi”, – Eglė stebina gebėjimu pažvelgti į įprastus dalykus visiškai kitaip.
– Kaip jums kilo mintis sukurti projektą „Pats” ir padėti globos namų auklėtiniams? Juk jį vykdant tenka skirti kur kas daugiau laiko ir pastangų, nei tiesiog surinkti pinigų sumą.
– Prieš dvejus metus mano buvęs verslo partneris, dirbantis užsienyje, paprašė surengti kalėdinę šventę globos namų auklėtiniams. Man ta idėja neatrodė tinkama, nes Kalėdų laikotarpis ir taip pilnas renginių, saldainių bei muilo burbulų globos namams.
Pradėjau svarstyti: o jeigu mano vaikai atsidurtų tokioje padėtyje, kokios pagalbos labiausiai norėčiau jiems? Tikrai ne kalėdinio renginio! Juolab kad jų netrūksta, – pasakojant apie tai Eglės akyse sužvilga ašaros. – Materialiai vaikais rūpinamasi iki tol, kol jie būna globos namuose.
Užvėrę jų duris, vaikai gali pasikliauti tik savo pačių jėgomis, nors daugelis net nežino, ko nori ir kaip tai pasiekti. Lieki vienas, neturi šeimos, namų, mamos, pas kurią bėdai ištikus gali atbėgti.
Jaunuoliai net nenori sakyti, kad jie užaugo globos namuose, nes puikiai žino visuomenės požiūrį. Daug vaikinų, išėjusių iš globos namų, per pirmus metus nusikalsta, sėda į kalėjimą, o merginos pradeda pardavinėti savo kūną.
Neplanavau užsiimti labdara, bet negalėjau likti nuošalyje, nepastebėti problemos.
Savo vaikus stengiuosi auginti taip, kad pasitikėtų savimi, būtų drąsūs, nepriklausomi, gebėtų siekti tikslų. Tai mane ir paskatino sukurti projektą „Pats”, visiškai nesusijusį su materialiomis dovanomis.
Ugdyti gebėjimą pasidaryti viską pačiam – štai kokia pagalba yra geriausia.
Žmogui negali padėti, jeigu jis pats to nenori. Tad „Pats” paskelbė konkursą – reikėjo parašyti laišką apie savo ateitį. Konkursas vyko visoje Lietuvoje, jame galėjo dalyvauti ir jau palikę globos namus jaunuoliai.
Nors laimėtojai buvo penki, visi parašę laiškus sulaukė savanorių pagalbos. Jos ir dovanos kriterijus vienas – tai turi būti meškerė, o ne žuvis. Žuvis labai kenkia – pagal savo vaikus matau.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
