Šiandien R. Šepetys gali džiaugtis ne tik pasauline romano šlove. Netrukus kino ekranus turėtų pasiekti bendras Amerikos ir Lietuvos kūrėjų darbas – režisierius Marius Markevičius ir prodiuseris Žilvinas Naujokas įsigijo išskirtines teises kūrinio ekranizacijai, pagal garsųjį kūrinį jie statys filmą anglų kalba.
„Jaučiuosi be galo laiminga. Man tai – svajonės išsipildymas. Esu įsitikinusi, kad filmas bus geresnis nei pats romanas“, – linksmai pokalbį pradėjo į Lietuvą Valstybės dienos proga atvykusi rašytoja. Užimtame grafike ji rado valandėlę ir sutiko apie tai plačiau papasakoti ir lrytas.lt skaitytojams.
Apie pasirinkimo motyvus
R. Šepetys dirbti su lietuvių komanda sutiko dar net nespėjus su jais susipažinti akis į akį. Kaip pati sako, tiesiog pajuto, kad būtent šiems žmonėms ji gali patikėti atsakingą užduotį.
„Marius Los Andžele – lyg roko žvaigždė“, – šmaikščiai pasakojo R. Šepetys. Pasak jos, ten jis – gerbiamas, turi gerą reputaciją, žmonės gatvėje jį atpažįsta. Dar prieš kelis mėnesius Amerikoje rašytoja surengė būsimam filmui skirtą pristatymą, į kurią kvietė ir Marių, tačiau jis atvykti, deja, negalėjo.
Galiausiai pati Rūta apsilankė Lietuvoje. Tuomet ji rengėsi laidos filmavimui, sėdėjo grimo kambaryje ir per televizorių pamatė apie filmą „Kita svajonių komanda“ šnekantį Marių. „Telefonu nufotografavau jį, nusiunčiau žinutę su prierašu „Tiesiogiai iš Lietuvos“. Ėmėme susirašinėti, susibendravome“, – prisiminė ji ir išsidavė palaipsniui supratusi – ji nori dirbti būtent su juo.
„Daug užsienio režisierių, prodiuserių norėjo statyti filmą pagal mano knygą, tačiau po pažinties su Mariumi ir Žilvinu suvokiau, kad kiti kūrėjai man nebeįdomūs, – sakė R. Šepetys. Kalbėdama apie pasirinkimo motyvus rašytoja tikino, kad svarbiausias kriterijus renkantis kino komandą jai buvo Lietuvos istorijos žinojimas. – Kaip žmonės gali statyti filmą nesuvokdami skirtumo tarp Balkanų ir Baltijos šalių? Teko tokių sutikti. Daug kartų pasakiau „ne“ net tikriems profesionalams.“
Toks romano autorės sprendimas neliko nepastebėtas ir Holivude. Pasak R. Šepetys, su jos pasirinkimu sunkiai susitaikė ne tik bendradarbiauti siūlę režisieriai, bet ir jos vadybininkas. „Galite įsivaizduoti jo veidą: turėjau ilgiausią sąrašą su savo sritį išmanančių žmonių pavardėmis, o aš vis atsisakau. Tai jį šiek tiek nuliūdino, tačiau buvau suprasta. Kai manęs paklausė, kodėl pasirinkau lietuvius, atsakiau, kad nenoriu mokyti žmonių istorijos. Istorija bus įdomi tik tuomet, kai prie jos kūrimo prisidės tie, kurie ją išmano. Man tai svarbu“, – pokalbį prisiminė rašytoja.
Apie santykį su Lietuvą
Lietuvoje R. Šepetys pirmą kartą apsilankė 2004 metais. Nuo tada jos akyse šalis gerokai pasikeitė. „Sunku patikėti, kad prieš du dešimtmečius lietuviai dar gyveno okupacijoje. Šiandien čia jaučiasi ateities dvasia, nebegalvojama apie skaudžius praeities dalykus – tai džiugina“, – užsiminė ji.
Rašytoja nuolat bendrauja su užsienyje gyvenančiais studentais ir neretai išgirsta apie tai, kad istorijos mokytojai Lietuvą mini kaip narsią, drąsią bei ko pamokyti turinčią šalį. „Visa tai, ką jūs turite šiandien, pasiekėte tik dideliu darbu. Bičiuliai, jūs velniškai daug dirbate! Tai nelieka nepastebėta. Štai, šiemet Lietuva pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai. Juk tai toks didelis žingsnis į priekį“, – gerų žodžių šaliai negailėjo R. Šepetys.
Ir nors R. Šepetys turi šaknų Lietuvoje, tačiau pati savęs lietuve nelaiko. Jos manymu, tai būtų per daug skambu ir nesąžininga tikrų lietuvių atžvilgiu. „Labai myliu Lietuvą, iš čia kilusi mano šeima. Turiu lietuviško kraujo, mano vardas ir pavardė taip pat lietuviški. Tačiau nemoku šios kalbos, o ji, manau, labai svarbi norint pajusti šalį, susipažinti su ja iš arčiau“, – sakė ji.
Rašytoja juokėsi, kad Lietuvoje ją laiko amerikiete, o Amerikoje – lietuve. Šiandien R. Šepetys didžiuojasi savo kilme, tačiau tikina, kad su keistu vardo ir pavardės skambesiu jai tenka susidurti nuolat. Dar tuomet, kai Rūta buvo maža mergaitė, mokykloje jai tekdavo atlaikyti pašaipius klasės draugų žvilgsnius ir skaudžias replikas – jiems ji buvo užsienietė.
„Kadaise susitikinėjau su šauniu vaikinu, tačiau jam nepatiko mano lietuviškas vardas. Sykį jis paklausė, ar turiu antrą, amerikietišką, vardą. Įsižeidžiau. Pagalvojau, gal čia pokštas ar kur nors paslėpta slapta kamera. Jam buvo nepatogu dėl savo šeimos. Nuo to laiko mūsų keliai išsiskyrė“, – istoriją prisiminė Rūta, kurios pase įrašytas ir Elizabeth vardas.
Apie tai, kas džiugina
Nepaisant to, kad pasaulyje R. Šepetys išgarsino jos knygos, moteris turi ir kitų pomėgių. Vienas jų – aktyvus laisvalaikis. Pašnekovė tikino neįsivaizduojanti dienos be rytinių treniruočių: ji bėgioja, mėgsta įvairius žygius, jai svarbus poilsis gamtoje. Tačiau bene didžiausia jos aistra – muzika. Ir visai nesvarbu – rokas, džiazas, kantri ar populiarioji muzika – dvidešimt metų muzikos versle dirbanti amerikietė žavisi įvairių žanrų kūriniais.
Galbūt todėl nestebina ir tai, kad galvodama apie būsimo filmo garso takelius R. Šepetys jau turi numačiusi kelis favoritus. „Jei bus mano valia rinktis, kūrybinei grupei pasiūlysiu du Los Andžele gyvenančius danų kompozitorius – jie kuria nuostabią muziką. Kita vertus, jeigu kam nors suteiki teisę kurti filmą, leidi spręsti jiems. Neprieštaraučiau, jeigu kompozitoriai būtų lietuviai“, – šyptelėjo ji.
Apskritai R. Šepetys norėtų, kad prie naujojo filmo prisidėtų kuo daugiau lietuvių. Ne tik todėl, kad jie glaudžiai susiję su knygoje aprašomu istoriniu kontekstu, pasak jos, gaudami darbą filme jie galėtų ir užsidirbti. Rašytoja įsitikinusi, kad Lietuvoje yra daug gerų aktorių. Vienas jos mėgstamiausių – Dainius Kazlauskas. „Mačiau, kaip jis vaidina – likau sužavėta. Nereikia net žodžių, vien jo veidas kalba pats už save. Jei Marius ir Žilvinas priims daugiau panašių aktorių – būsiu labai laiminga“, – juokėsi ji.
Apie artimiausius planus
„Galbūt tai skamba kvailai, tačiau mano darbotvarkė suplanuota iki kitų metų gegužės mėnesio. Žmonės klausia, ar nepavargstu. Pavargstu. Tačiau užsiimu veikla, kuri man teikia malonumą, todėl jaučiuosi laiminga“, – šypsodamasi sakė ji.
Per artimiausius du mėnesius R. Šepetys ketina užbaigti naują knygą. Ji pasakos apie lietuvę, kuri po Antrojo pasaulinio karo išvyko į Rytų Prūsiją. Pasak rašytojos, šis kraštas net ir daugeliui lietuvių nėra plačiai žinomas, todėl savo istorija ji tikisi sudominti ne vieną skaitytoją. Tiesa, apie naujos knygos pavadinimą autorė kol kas neužsimena – esą koks jis bus, nuspręs leidėjai.
Amerikos lietuvė prasitarė svajojanti įgyvendinti ir dar vieną projektą – ji svarsto apie galimybę pakalbinti iš Sibiro grįžusius lietuvius ir iš jų „gyvų“ pasakojimų susukti intriguojantį filmą. „Žmonės nori pasakojimų iš pirmų lūpų. Pasistengsiu, kad pavyktų rasti istorijos liudytojų“, – sakė R. Šepetys.
Jau nuo rudens rašytojos laukia ne vienas vizitas svečioje šalyje: rugsėjį ji viešės Berlyne, spalį – Krokuvoje, vėliau aplankys kelis Ispanijos miestus. Ir nors ji stengiasi nepraleisti didžiausių rašytojams skirtų renginių, kasmet vasario pabaigoje vykstančią Knygų mugę vis dėlto teks aplenkti – tuo metu ji bus Japonijoje, vėliau sparnus pakels į Tailandą.
