Dabar „Fragrances International“ rinkodaros vadove dirbanti I. Gudelis prisimena prieš 24 metus konkurse vilkėjusi skolintą suknelę ir segėjusi didelių plunksnų auskarus, kuriuos sukūrė pati.
„Gaila, kad jų neišsaugojome, būčiau įrengęs muziejų ir juos eksponavęs, – šyptelėjo įmonių „Fragrances International“ ir „KristiAna“ akcininkas B. Gudelis. – Tokie auskarai vėl madingi.”
Stiliaus ir grožio pojūtį turintis B. Gudelis rugpjūčio 15 dieną, kaip ir kasmet, bus konkurso „Mis Lietuva 2013“ vertinimo komisijos pirmininkas.
– Kuo skiriasi ankstesni grožio konkursai nuo dabar vykstančių, jūsų – organizatoriaus ir dalyvės akimis?
Izolda: Skiriasi nebent stilius, šukuosenos. Visa kita labai panašu. Lygiai taip pat mokėmės choreografijos, iškalbos ir kitų dalykų, kurių reikia scenoje. Tiesa, pastebiu, kad dabar merginos labiau ištįsusios.
Benas: Labiausiai pasikeitė vyrų požiūris. Anksčiau jie savo moteris skatindavo dalyvauti konkursuose, o dabar neleidžia, bijo, kad jų mylimosios nepaliktų. Juk kiti vyrai atkreipia dėmesį į jų moterį.
Izolda: Moteris keičiasi, kyla jos pasitikėjimas savimi, ji pamato kitokį pasaulį ir jai norisi siekti daugiau. O jei šalia žmogus tavęs nepalaiko, tada daug sunkiau tai daryti.
– Šių metų „Mis Lietuva“ konkursą su žmona Inga vesiantis Arūnas Valinskas neseniai sakė, jog 9 iš 10 aukštus titulus grožio konkursuose laimėjusių merginų išsiskiria su vaikinais.
Benas: Šią taisyklę galima pritaikyti ne vien grožio konkursų dalyvėms, bet visoms karjeros siekiančioms moterims. Dauguma vyrų nelabai trokšta, kad jo moteris tobulėtų. Geriau tegul tvarko namus, augina vaikus.
– Ar tiesa, kad neleisdavote žmonai segėti trumpų sijonų?
Benas: Visiška netiesa. Duok Dieve, visoms tokias gražias kojas ir tokius sijonus kaip Izoldos.
– „Mis Lietuva 2013“ nugalėtoja rugsėjį važiuos į „Miss World 2013“ („Mis pasaulis 2013“), kuris organizuojamas Balio saloje, o vicemis bus deleguota į Maskvoje vyksiantį „Miss Universe 2013“ („Mis visata 2013“). Ar įmanoma lietuvaitėms prasimušti pasauliniuose grožio konkursuose?
Benas: Lietuvė tikrai kada nors bus finale, kai bus to verta mergina. Bet jau vien dalyvavimas šaliai daro garbę. Šį renginį, kaip olimpiadą, kasmet stebi nuo 1 iki 3 milijardų žiūrovų.
Pasirengimą amerikiečių verslininko Donaldo Trumpo organizuojamam konkursui Maskvoje prižiūri Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
Grožis vienija ir taiko pasaulį, o Lietuvą gaubia pavydas. Pas mus gražias moteris apkalba. Kiekviena tegul susitvarko ir bus graži.
Žmogus turi mylėti save, o ne taupyti juodai dienai. Tai darydamas jis jau gyvena juodoje dienoje.
– Kuo atsiliekame nuo kitose šalyse vykstančių grožio konkursų?
Benas: Kitur šiam renginiui ruošiamasi nuo vaikystės, tėvai skatina ir tuo rūpinasi.
Taip yra JAV, Italijoje, Venesueloje, Prancūzijoje, Kinijoje, Indijoje ir kitose šalyse.
Izolda: Ten kitokia kultūra. Dalyvavimas suprantamas kaip šeimos garbės reikalas. Ten gražuolių rinkimai vyksta taip, kad nežemintų moters orumo, į moterį žiūrima kaip į kūrinį.
Benas: Kitaip yra Skandinavijos šalyse. Jose vyrauja požiūris, kad moteris turi būti vyro vietoje. Užtat skandinavai bėga pas mus ir ieško moteriškų žmonų.
– Jei jūsų dukra Kristina iš pirmosios santuokos pareikštų norą dalyvauti grožio konkurse, ar leistumėte?
Benas: Žinoma. Ji domėjosi, tačiau konkurse „Mis Lietuva“ negali dalyvauti, nes turi Amerikos pilietybę. O norint pakliūti į JAV grožio konkursą, reikėtų pradėti nuo atskiros valstijos. Ten – sudėtingiau.
– Esate sakęs, kad jums protingos moterys jau savaime gražios. Ar jūsų abiejų skoniai sutampa kalbant apie išorinį moters grožį?
Izolda: Būna, kai žiūrime filmą ir pamatau gražią moterį, paklausiu Beno, ar jam irgi graži. Jis dažniausiai atsako: nieko ypatinga čia nematau.
Mes, moterys, vertiname tik išorę, o jie ieško kažko daugiau.
Benas: Moterys kitaip vertina grožį. Galiu papasakoti tai patvirtinantį atsitikimą iš jaunystės. Kartą sumaniau bičiuliui surengti aklą pasimatymą ir paprašiau draugės, kad ji atvestų savo draugę, kuri iš pasakojimo turėjo būti labai graži.
Tačiau kai ją abu pamatėme, nebenorėjome net valgyti. Nežinau, gal ji specialiai to siekė. Moterų skonis tikrai kitoks nei vyrų. Beje, aš nepažįstu gražių vyrų.
– Jums labiau patinka brunetės, blondinės ar rusvaplaukės?
Benas: Nėra skirtumo. Sutikęs žmogų pirmiausia atkreipiu dėmesį į akis. Būna arba gerų, arba blogų akių žmogus. Daugiau niekur nereikia žiūrėti – visa kita pataisoma.
– Pastebėjau, kad jūsų įmonėje dirba tik gražios moterys.
Benas: Galbūt jos neateina tokios gražios, kokios tampa – ima save prižiūrėti, suprasti gyvenimo kokybę ir pradeda gyventi.
– Izolda, jūs visada švytite. Kokių pastangų reikia įdėti moterims, kad jos šitaip švytėtų?
Benas: Reikia turėti gerą vyrą.
Izolda: Mano vyras puikiai atsakė už mane. (Juokiasi.)
Benas: Man atrodo, jei moteris rami viduje, tada ji graži išorėje.
Izolda: Taip, turi būti harmonija tarp asmeninio gyvenimo ir darbo. Turi patikti tai, ką darai.
Aišku, patiriu ir neigiamų emocijų, nuovargio. Bet juk čia kaip muzikoje, kur pasitaiko ir minorinių natų.
– Beną darbe supa gražios moterys, Izolda keliauja viena. Kaip pavyksta atsiginti pagundų ir išsaugoti gerus santykius?
Benas: Aš tai vis laukiu jos grįžtančios. Kai vienas iš mūsų išvažiuoja, kitas prižiūri šuniuką, kiemą, žolę. Mes kartu negalime dažnai keliauti. Kartais gerai, kad pabūname atskirai.
Izolda: Esame pasiskirstę darbais. Darbe Benas – mano bosas.
Benas: Aš akcininkas. Į vienus susitikimus vykstu aš, į kitus – Izolda.
Ji kartu su mano dukra Kristina ką tik lankėsi Paryžiuje esančiame Coco Chanel bute, į kurį įleidžia tik kelis žmones per metus.
Izolda: Ji man pavyzdys. Coco Chanel (tikrasis vardas Gabrielle Bonheur Chanel, 1883–1971) buvo prancūzų dizainerė, „Chanel“ mados namų įkūrėja. Moteris dirbo iki 87 metų – iki paskutinės savo gyvenimo dienos.
Benas: Ji mėgo tai, ką darė. Pas mus irgi dirba per 80 metų turintis žmogus. Svarbu, kad jis gerai išmano savo sritį ir jaučiasi reikalingas.
– Praėjusią savaitę suėjo 10 metų, kai esate vedę. Kaip atšventėte?
Benas: Mes vis dar švenčiame. Sukaktis – dviguba, minėjome ir 20 metų mūsų pažinties sukaktį.
– Ar manote, kad šeimos nariams reikia turėti atskirų draugų?
Benas: Mūsų visi draugai – bendri. Jei aš susipažįstu su naujais įdomiais žmonėmis, visada į tą ratą atvedu ir žmoną. Ir atvirkščiai.
Izolda: Laiko nėra tiek daug, kad norėtume jį leisti atskirai. Anksčiau dar būdavo, kad kokioje nors kompanijoje bendraudavo moterys su moterimis, vyrai su vyrais, o aš visur būdavau su savo vyru. Dėl to, kad man visada būdavo įdomu su vyru.
Benas: Man atvirkščiai – įdomiau su moterimis. Taigi Izolda su vyrais, o aš su moterimis. Tokie mes esame.
– Abu jus tenka dažnai matyti skubančius į darbą Vilniuje ir šeštadieniais, ir sekmadieniais. O kokia dienotvarkė būna, kai nuvykstate ilsėtis į savo namus JAV, Floridoje, kur praleidžiate keletą mėnesių per metus?
Benas: Ten irgi dirbame savaitgaliais. Tik Floridoje keliuosi apie 4 valandą ryto, o Lietuvoje – apie 7 valandą.
– Kur mieliau – Floridoje ar Vilniaus Žvėryno rajone, prabangiuose namuose ant kalno, nuo kurio atsiveria sostinės panorama?
Benas: Yra anekdotas. Žmogelio kažkas klausia: kur tau geriau, Maskvoje ar Niujorke? Jis atsako: ir ten, ir ten nėra gerai, bet kelionė tai puiki.
– Kai kartu pasirodote, susidaro įspūdis, kad būnate specialiai suderinę drabužius ir aksesuarus.
Izolda: Mes to nesiekiame. Kartais net juokiamės, kai kur nors tą patį vakarą išeiname atskirai ir, pasirodo, panašių spalvų drabužiais.
Benas turi stiliaus pojūtį. Jis moteriai gali atvirai pasakyti, kas jai tinka, kas ne. Kartais tai atrodo tiesmuka, bet padeda.
Benas yra iš tų retų vyrų, kurie negaili garderobui pinigų. Man pasisekė. Jis rinko spalvas, medžiagas įrengiant namus, įstaigą.
– Jūs vėl apie darbą. O koks mieliausias jūsų laisvalaikis?
Izolda: Mėgstame laiką leisti uždarame rate, susitikti su artimais draugais. Jei niekur nevažiuojame, mėgstame būti namuose.
Man kartą per pusmetį reikia išsigulėti. Aš tada kaip katė – nuo vienos sofos einu prie kitos.
– Daugelis turtingų žmonių sako, kad pinigai jiems teikia laisvę. Ar jūs ją jaučiate?
Izolda: Aš nesvarstau, ar man pirkti vieną mango vaisių, ar tris. Perku tiek, kiek reikia.
Kita vertus, verslas įpareigoja siekti rezultatų, taip pat turime įsipareigojimų žmonėms, dirbantiems kartu.
Negalėčiau užverti įstaigos durų ir tiesiog išvykti į Maljorką. Turime viską susiplanuoti.
Apie laisvę esu net eilėraštį parašiusi. Turėti per daug laisvės nėra gerai, būna palaida bala. Žmogus turi turėti įsipareigojimų, darbą, tikslų.
Tuose rėmuose jautiesi laisvesnis nei neturėdamas kuo užsiimti. Slankiojantys žmonės – nelaimingiausi.
