Miško apsuptyje netoli Trakų įsikūrusi žinoma pora rūpinasi vokiečių aviganiu Nordu.
Nors keturkojis šeimos narys negali prilygti tikrai atžalai, rūpesčių su juo – apstu. Todėl A.Guoga ir juokavo, kad šitaip jis patikrins sužadėtinės, kaip būsimos motinos, sugebėjimus.
Metų ir trijų mėnesių Nordas – ne pirmas Antano šuo. Prieš keletą metų verslininkas kitą vokiečių aviganį padovanojo giminaičiams, gyvenantiems Alytaus rajone.
Bet Zasko vardu pavadintas šuo buvusį šeimininką mato tik keletą kartų per metus.
Apsigyvenęs su Aiste vyras vėl panoro šuns.
„Į šeimą Nordas atkeliavo per daug neplanuojant“, – pasakojo Aistė.
Kai pora sulaukė skambučio iš veislyno, kad viena kalė atsivedė nuostabių šuniukų vadą, nuvyko pažiūrėti ir neatsispyrė vieno jų kerinčiam grožiui.
Kadangi Antanas pripažįsta tik tokius šunis kaip vokiečių aviganiai, iš prieglaudos keturkojo imti nenorėjo: „Prieglaudose retai būna grynaveislių vokiečių aviganių, o norėjosi tokios veislės, kurią jau pažįstu.“
Tačiau ateityje pora ketina priglausti keturkojį ir iš prieglaudos.
Dabar Nordas Anupriškių teritorijoje mėgaujasi laisve, turi daug erdvės, gali ten ir sargauti. Verslininkas tikino, kad vokiečių aviganis namuose atsirado dar ir dėl to, kad čia yra visos sąlygos dideliam šuniui auginti.
„Bute tokio šuns nepaauginsi, o maži šuniukai nei man, nei Aistei nepatinka“, – sakė A.Guoga.
Aistė mano, kad Antanui labiausiai patinkantys vokiečių aviganiai – vieni protingiausių keturkojų, juos lengva dresuoti.
„Visuomet turėjau silpnybę dideliems šunims“, – sakė Aistė.
„Ir dideliems vyrams“, – juokdamasis pridūrė Antanas.
Aktyvus gyvenimo tempas ne visuomet leidžia Antanui ir Aistei diena iš dienos būti su šunimi. Kai pora išvyksta ilgesniam laikui, Nordas lieka gimtajame veislyne. Ten jis dalyvauja dresūros programose.
Vis dėlto pora stengiasi, kad šuo kuo daugiau laiko praleistų su jais. Kadangi Antanas dažniau išvyksta darbo reikalais, Aistė gamtos apsuptyje esančiame pramogų ir poilsio parke „TonyResort“ Anupriškėse prižiūri šunį.
Retsykiais juo pasirūpina pramogų ir poilsio parko darbuotojai. Bet būna dienų, kai Nordas kartu su Antanu vyksta į jo biurą. Paklusnus, išauklėtas šuo rūpesčių nei automobilyje, nei biure nesukelia.
„Nesame pakvaišę žmonės, kurie savo šunį lepintų prabangiais skanėstais. Auginame jį taip, kaip ir daugelis“, – sakė verslininkas.
Per mėnesį ėdalui ir Nordo priežiūrai pora išleidžia nuo 200 iki 300 litų. „Žinoma, nemažai kainuoja apsilankymai pas veterinarą. O prabangių procedūrų kirpykloje ar grožio salone Nordui nereikia“, – sakė Aistė.
Antanui vienas šuns lepinimo būdų – leidimas gyventi kartu su šeimininkais, o ne būti uždarytam voljere ar prirakintam prie būdos.
Be to, kiekvieną rytą Nordas lipa į šeimininkų lovą ir apie 20 minučių guli. „Galima sakyti, kad jo rytinis vizitas į mūsų lovą – savita tradicija.
Naktį miega savo įprastame guolyje, o apie 7 val. ryto atsigula šalia mūsų ir dar pasnaudžia“, – juokėsi Aistė.
„Kaip aš pasakau, taip ir būna“, – juokėsi Antanas, paklaustas, kas rytais keliasi išvesti šuns.
Tačiau Aistė tikino, kad jos mylimasis keliasi anksčiau už ją, tad ir su šunimi pasivaikšto jis.
Dėl šuns namuose jokių kivirčų nekyla. Augintinis netgi padeda sustiprinti tarpusavio ryšį.
„Šeimą šuo tikrai sujungia, sustiprina mūsų santykius. Galima sakyti, kad tai šeimos branduolys“, – tikino Aistė.
Tiek Aistė, tiek Antanas įsitikinę, kad naminių gyvūnų šeimininkai turi būti atsakingi ir už gyvūną, ir už savo veiksmus – visada surinkti gyvūno išmatas viešosiose vietose ir nieku gyvu neskriausti augintinio.
Antanui atrodo, kad smurtas prieš gyvūnus yra viena opiausių visuomenės bėdų. „Žmogus turi būti labai žemo lygio, jei muša keturkojį, kuris iš tiesų yra bejėgis ir negali pasipriešinti.
Toks elgesys šlykštus ir nepateisinamas“, – pasipiktinęs kalbėjo verslininkas.
Jis mano, kad už nuskriaustą gyvūną reikėtų ne pinigine bauda bausti, o už grotų keliems mėnesiams pasodinti. Verslininkas neabejoja – jei žmogus muša šunį, katę ar kitą gyvūną, jis taip pat elgsis ir su žmogumi.
Kai Antanas su Aiste patys imasi mokyti Nordą, niekada jo nemuša. Tik kartais prireikia griežtesnio patempimo už pavadėlio.
Geraširdis Nordas nėra užpuolęs žmogaus ar įkandęs. Tačiau išdidus, tvirto stoto šuo bijo važiuojančių automobilių ir dviračių.
„Vos pamatęs artėjantį automobilį Nordas pritupia, sėlina ir staiga puola loti, pyksta. Lygiai taip pat jis bijo dviratininkų“, – pasakojo Aistė.
Namuose Nordas jokių išdaigų nekrečia – nei bato, nei baldo nėra sugraužęs. Kaip sakė Aistė, jei gerai šunimi rūpiniesi, jis neprikrės jokių pokštų.
Nors Antanas nerūko, ypatingomis progomis leidžia sau sutraukti cigarą. Nordas jam to daryti neleidžia – vos tik Antanas į rankas paima cigarą, šuo ima urgzti, loti lyg perspėdamas apie pavojų.
„Manėme, kad dėl degtukų įžiebimo ar ugnies. Tačiau Nordas puola ir kai cigaras nepridegtas“, – su nuostaba pasakojo Aistė.
Tad peršasi išvada: saugoti šeimininkų gyvybę – įgimta Nordo savybė.
